Legenda virto pasakojimas, kodėl 1918-aisiais Nepriklausomybės Aktas nebuvo pasirašytas Jono Basanavičiaus namuose Aušros Vartų gatvėje. Esą juose buvo taip šalta, kad signatarai nusprendė susirinkti Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti.
Apie tai atsiminimuose užsimena ir pats J.Basanavičius, rašydamas, kad dienas namuose leidžia su kailinukais.
Tokiu taupumu stebėtis nereikėtų. Taip elgėsi aukštuomenės atstovai ir XIX amžiuje, ir dar anksčiau.
Skaityti eidavo į priebutį
Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė sutiko – signatarai J.Basanavičiaus bute gal ir sušalo.
Tačiau Tarybos posėdžiai Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti vyko ne tiktai lemtingą vasario 16-ąją, bet ir tris dienas iki jos.
Panašiai XIX amžiuje elgėsi ir Vilniuje gyvenęs Rytų kalbų profesorius Vilhelmas Miunichas, kurį knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ aprašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.
Sako, kad profesorius ir mirė pirma laiko, nes sirgdamas neleido kūrenti krosnies. Nors malkų gaudavo iš iždo, V.Miunichas jas parduodavo.
„Taupydamas šviesą skaityti eidavo į bendrą priebutį, po lempele virš Sniadeckio. Jeigu pas jį ateidavo svečias, kalbėdavosi su juo tamsoje ir iš taupumo nusivilkdavo drabužius.
Tad sirgdamas iš taupumo nepakvietė gydytojo ir taip be pagalbos, šaltyje, su pilna pinigų skrynele po lova mirė prieš laiką skurdžiaus mirtimi“, – 1815–1843 metų dienoraštyje rašė G.Giunterytė-Puzinienė.
Trys dukatai – po pagalve
Dar vienas šykštuolis, apie kurį tuomet sklisdavo anekdotai, – seniūnas Tomas Umiastovskis.
Bulvarinėje spaudoje jam buvo prilipinta Sudžiūvausko pravardė, nes buvo labai liesas.
G.Giunterytė-Puzinienė prisiminė, kaip seniūnas skųsdavosi jo globotinės pensiono mokinės kaprizais: esą toji buvo nepatenkinta pietumis – sriuba su virta mėsa.
T.Umiastovskiui susirgus jį aplankė grafienė Apolinara Pliaterienė ir ragino sukviesti gydytojų konsiliumą.
Tačiau seniūnas išsigando didelių išlaidų.
Grafienė ligoniui davė į skolą tris dukatus.
Žinodama, kad jis greičiau sutiks mirti nei išleisti tris dukatus, išeidama ji pareiškė, kad tik pakvies geriausius gydytojus – Andriejų Sniadeckį, Juozapą Mianovskį (arba Vincentą Herberskį), Motiejų Barankevičių.
Kai grafienė išėjo, ligonis ištraukė iš po pagalvės tris dukatus ir garsiai ėmė svarstyti, kaip jų neatiduoti.
„Sniadeckis gyvena kaimynystėje, negi tinka imti pinigus iš kaimyno?
Tiek sykių mudu kartu medžiojome! Ne, Sniadeckis pinigų neims! – ir pirmas dukatas grįžo po pagalve.
Mianovskis neseniai turėjo reikalų Departamente, o aš, pirmininkas, tą klausimą išsprendžiau jo naudai, tai kaip jis gali imti iš manęs pinigus? Ne, tikrai neims! – ir antras dukatas grįžo po pagalve.
O Barankevičių rekomendavau poniai Janavičienei namų gydytoju – tokia pelninga vieta!
Negi jis drįstų iš savo geradario imti pinigus? Niekada! Ir trečias dukatas prisidėjo prie dviejų pirmųjų“, – pasakojo G.Giunterytė-Puzinienė.
Konsiliumas įvyko, o T.Umiastovskiui teko grafienei grąžinti tuos dukatus.
Ligonis guodėsi bent tuo, kad savuosius sutaupė.
Tarnams užtekdavo likučių
Kad ir turtingasis visuomenės sluoksnis tais laikais taupė, kultūros istorikas Aivas Ragauskas iliustravo tokiu pavyzdžiu.
Aukštuomenės valgiaraščiai tuo metu buvo didžiuliai – turtuoliai visko nesuvalgydavo.
Trijų patiekalų pietūs tiko nebent skurdžiams. Anot A.Ragausko, jei jie būtų susikimšę viską, kas buvo siūloma, po mėnesio būtų mirę.
Suprantama, maisto niekas nemėtydavo, tad tai, kas likdavo ant pietų stalo, atitekdavo tarnams.
Tais laikais būti prie pono reikšdavo normaliai pavalgyti. Tai buvo didelė vertybė.
Liepdavo išdaužti stiklą
Vis dėlto ne visi tuomečiai Vilniaus aukštuomenės atstovai taupė dėl šykštumo.
Štai generolo Sergejaus Stroganovo namų durys netgi naktį būdavo atviros.
Jis net pageidavo, kad durys būtų stiklinės ir galėtų matyti kiekvieną atvykėlį.
Pasak G.Giunterytės-Puzinie- nės, jeigu sargyba svečio neįleisdavo, S.Stroganovas liepdavo jam išdaužti stiklą, kad šeimininką kuo greičiau pasiektų svečio prašymas.
„Per jo kasdienius pietus, kuriuos visada sudarydavo tik trys patiekalai, paprastai stalo viduryje ant padėklo gulėdavo dvidešimt penki sidabro rubliai, ir iškart po pietų jis pats eidavo dalyti jų vargšams ligoninėje arba tiems, kurie ruošėsi į ilgą kelionę.
Vieną kartą tarp jų pamatė keturiolikos metų berniuką ir septyniasdešimties metų senelį. Sužinojęs, kad jie iš vienos vietovės, net už Varšuvos, jaunąjį atidavė senojo globon ir dosniai apdovanojęs išsiuntė namo“, – pasakojo amžininkė.
