Šiuo metu II pakopoje yra sukaupta beveik 3 mlrd. eurų ateities pensininkų lėšų. LIPFA teigia, kad privatų kaupimą su galimybe artimiesiems paveldėti pensijų santaupas neabejotinai diskredituoja planai perduoti anuitetų mokėjimą „Sodrai", kas de facto reikštų privačių lėšų nacionalizavimą.
„Didžiausia rizika kyla dėl planų valstybei monopolizuoti anuitetų mokėjimą ir taip nacionalizuoti gyventojų privačiai visą gyvenimą asmeninėmis lėšomis pensijai taupytas lėšas. Tai panašu ne į toliaregišką reformą, bet veikiau į gudrų gyventojų lėšų nacionalizavimo planą.
Kaip kitaip turėtume vadinti tai, kai visą gyvenimą žmonių kauptos lėšos, jam išėjus į pensiją pervedamos vieninteliam išmokų mokėtojui – „Sodrai" be teisės paveldėti“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.
Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad II pakopoje sukauptos lėšos yra privati žmogaus nuosavybė, todėl tokių dviprasmiškų, galimai su Konstitucija bei konkurencijos pažeidimais monopolizuojant rinką gresiančių nuostatų atsiradimas teisės aktuose yra mažų mažiausiai nesuprantamas.
„Įvertinę ne kilnų tikslą deklaruojančius reformos autorių teiginius, o juodu ant balto išdėstytas teisės aktų nuostatas, vis dėlto esame priversti pasakyti, kad galutinis rezultatas gali būti visai ne toks, kokio tikimasi.
Išlaikyta nedžiuginanti tradicija būtinai dar kartą koreguoti sistemą, tačiau palikta daugybė galimai Konstitucijai, konkurencijai prieštaraujančių, o kartu ir teisines problemas užprogramuojančių vietų. Tai gali sulėtinti II pakopos vystymąsi, o pesimistiniu scenarijumi – netgi nublokšti į sąstingio etapą“, – sako LIPFA vadovas.
LIPFA vadovas atkreipia dėmesį, kad kartu su reformos paketo įsigaliojimu bus pažeisti teisėti lūkesčiai ir tų II pakopos dalyvių, kurie savo senatvei ėmė kaupti remdamiesi kitokiomis pradinėmis sąlygomis bei įstatymuose įtvirtinta palankesne kaupimo formule.
Per paskutinę ekonomikos krizę valdžia vienpusiškai pablogino jiems taupymo sąlygas, o dabar dar ir nesilaiko Konstitucinio Teismo įpareigojimo praradimus kompensuoti.
„Pakeitimai iš esmės griauna II pakopą kaip funkcionuojančią privataus kaupimo sistemą ir pažeidžia žmonių pasitikėjimą valstybe, kuri aukščiausiu lygiu ignoruoja konstitucinę pareigą vykdyti savo įsipareigojimus.
Neabejotina, kad valstybė tokiu būdu atsiduria nepasitikėjimo zonoje ir tai gali paveikti II pakopos pensijų fondų dalyvių elgesį“, – sako Š. Ruzgys.
Neatmestina, kad mažas arba vidutines algas uždirbantys, kartu ir suinteresuoti bent jau ne mažesne valstybės paskata nei dabar, apskritai nebenorės taupyti ir mieliau rinksis vartojimą šiandien. Žinant, kad nemaža dalis visuomenės gyvena nuo algos iki algos ir papildomų pinigų neturi ne pramogoms, o taupymui, toks scenarijus yra net labai tikėtinas.
„Balandžio pabaigoje Eurostatas pirmą kartą paskelbė Europos Sąjungos namų ūkių santaupų lygį. Paaiškėjo, kad tik Lietuvoje ir Kipre 2016 metais jos buvo neigiamos, atitinkamai -0,4 ir -1 proc. Tai indikuoja, kad vis dar nesame pasiekę europinio gerovės lygio, kuomet nereikia rinktis tarp dviejų skausmingų pasirinkimų – dabar ar pensijai.
Žinant, kaip sparčiai blogėja šalies demografija ir mažėja dirbančiųjų, būsimų pensininkų išlaikymo klausimas ne perkeltine, o tiesiogine prasme taps jų pačių rūpesčiu, tačiau to nenorima pripažinti“, – sako Š. Ruzgys.
LIPFA laikosi pozicijos, kad nei dabar, nei ateityje neturėtų būti laikomasi konfrontuojančio požiūrio į II pakopą, tačiau jos masiškumas kaupimą padarytų efektyvesnį ne tik pačiam kaupiančiajam, bet ir valstybei, nes ateityje nuimtų nuo jos dalį finansinės naštos.
Anot LIPFA vadovo, dabar II pakopa nuolat pasmerkiama politiniams skersvėjams, nes atidarinėjami langai, kai galima iš jos pasitraukti, įteisinamos taupymo atostogos, kai metus galima pasirinkti apskritai netaupyti.
„Esame nedidelė rinka. Be mūsų visų pastangų II pakopos efektyvumas pats savaime neatsiras, todėl reiktų ją stiprinti, o ne klibinti ar draskyti. Kol kas nesame tikri, po kiek laiko pasimatys dabartinės reformos padariniai tiek pačiai sistemai, tiek joje dalyvaujančiam verslui, tačiau peršasi mintis, jog mažinant ir taip nuosekliai mažėjančius turto valdymo mokesčius siekiama rinką paversti nepatrauklia privatiems žaidėjams.
Jei taip nutiktų, būtų įkurta dar viena valstybinė bendrovė, kurią, deja, turėtų išlaikyti visi mokesčių mokėtojai“, – sako Š. Ruzgys.
Eleonora Budzinauskienė
