Praėjusį sezoną vidutinė centralizuoto šildymo kaina, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, siekė 5,25 cento už kilovatvalandę. Svarstoma, kad dėl pabrangusio kuro ji gali pakilti maždaug puse cento, kitaip sakant, 10 procentų. Šilumininkai neslepia, kad kai kuriuose regionuose kaina gali augti ir smarkiau.
Dujų šilumai gaminti naudojama vis mažiau, o išimtis tebelieka Vilnius. Prieš gerą dešimtmetį prasidėjusi vadinamoji biokuro revoliucija dujas baigia išstumti iš šio sektoriaus. Tai gera tendencija, nes šildytis gamtinėmis dujomis yra mažiausiai du kartus brangiau nei medienos atliekomis.
Bet didžiausia bėda, kad ir biokuro kaina smarkiai šoktelėjo į viršų: per metus – daugiau nei penktadaliu. O jo įsigijimo išlaidos sudaro apie trečdalį galutinės šilumos kainos. Negana to, šilumos gamintojai tvirtina negalintys nusipirkti biokuro, nes tiekėjai atsisako jį parduoti už norimą kainą.
Kas nutiko miškų, atrodo, nestokojančioje Lietuvoje? Priežasčių yra ne viena. Patys biokuro gamintojai neslepia pasimokę iš praėjusių metų klaidų, kai šios žaliavos ėmė stigti, nes dėl liūčių keletą mėnesių nebuvo įmanoma jos paruošti. Kilus grėsmei, kad bus neįvykdyti įsipareigojimai šilumininkams, teko rimtai darbuotis iki pat šildymo sezono pabaigos.
Todėl šįmet gamintojai vis daugiau produkcijos kaupia ateičiai, žinoma, tikėdamiesi, kad jos kaina dar labiau kils.
Antra vertus, pastebimai išaugo ir biokuro savikaina, daugiausia – dėl brangstančių degalų ir kylančių darbo jėgos sąnaudų.
Vyriausybė neseniai leido padidinti miškų kirtimo normas, o opozicija dėl to pradėjo tarkuoti aplinkos ministrą K.Navicką. Beje, Aplinkos ministerija kaip vieną iš šio sprendimo priežasčių nurodė augančias biokuro kainas, kurias taip neva siekiama pristabdyti.
Bet patys biokuro gamintojai iškart išjuokė tokius argumentus, mat numatyta kirsti pušynus, kurių medienos atliekos beveik nenaudojamos biokurui.
Mitas, kad Lietuvoje stinga kirtimo atliekų, kurias būtų galima deginti katilinėse ir kogeneracinėse elektrinėse. Dar prieš dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kad jų šalyje susidaro iki 780 tūkst. kubinių metrų per metus, o šilumai gaminti panaudojama tik apie 300 tūkst. kubinių metrų.
Kita vertus, pusė miškų yra valstybiniai, o juose šeimininkauja neseniai sukurta Valstybinių miškų urėdija (VMU).
Ne tik šilumos gamintojai, bet ir Energetikos ministerija jau atkreipė dėmesį, kad VMU, turėdama tokią įtaką rinkoje, į biržą patiekia vos 2 proc. čia patenkančio biokuro.
Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento V.Kisieliaus įsitikinimu, Aplinkos ministerija galėtų įpareigoti VMU surinkti daugiau atliekų ir parduoti jas biokuro gamintojams, taip pat pačiai gaminti šią žaliavą ir taip užimti daug svaresnę poziciją biržoje.
Bet kol kas pokyčių nematyti, nes VMU vadovybei vienas svarbiausių dalykų yra finansiniai rodikliai. Iš tiesų pirmąjį pusmetį gauta 86 mln. eurų pajamų, arba per 10 proc. daugiau nei prieš metus. Tačiau taip nutiko ne dėl išaugusio medienos tiekimo – jis netgi sumažėjo, užtat pati mediena pabrango kone ketvirtadaliu.
Tai irgi prisidės prie aukštesnių šildymo kainų. Valdžia turėtų apsispręsti, ar VMU reikia siekti kuo didesnio pelno, ar dalį jo paaukoti, kad biokuro būtų daugiau ir netgi pigesnio.
Ieškoma ir kitų išeičių, pavyzdžiui, įpareigoti biokuro biržoje įsigyti ir nepriklausomus gamintojus. Be to, ketinama pirkėjams pasiūlyti naują paslaugą – kaupti įsigytas žaliavas gamintojo sandėlyje ir prireikus jas pasiimti.
Taip galima apsidrausti nuo didesnių kainų šuolių, kurių pasitaiko per šildymo sezoną.
Gyvenimas parodys, ar tokios priemonės padės. Vis dėlto greičiausiai teks susitaikyti, kad biokuras nebus pigesnis. Mat ankstesniais metais jo kaina buvo tokia, kad mažieji gamintojai net nutraukdavo veiklą, nes pajamos nepadengdavo išlaidų.
Valstybės institucijos turi ir daugiau svertų, kaip sumažinti centralizuotai tiekiamos šilumos kainą. Pirmiausia – prižiūrėti, ar tiekėjams vartotojai nepermoka. Tuo užsiima Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).
Bet buvęs komisijos narys D.Biekša neseniai ėmė piktintis, kad bent Kaune ir Klaipėdoje kainos neperskaičiuojamos jau keletą metų, nors įstatymai įpareigoja tai daryti kasmet. Esą per tiek laiko šiuose miestuose klientai permokėjo šilumininkams keliolika milijonų eurų, tad pastarieji – bent Kaune – pradėjo kainas mažinti savarankiškai.
Šias permokas, jei tokios tikrai bus nustatytos, privaloma sugrąžinti vartotojams.
Bet kol VKEKK snaudžia, šilumos tiekėjai pinigus ramiai gali išmokėti dividendų pavidalu, o vėliau jau tektų skolintis. Tai irgi turėtų įtakos būsimai šilumos kainai.
Nuo žaliavų – tiek biokuro, tiek gamtinių dujų – brangimo iš esmės apsisaugoti neįmanoma.
Bet valstybės institucijos privalo padaryti viską, kad piliečiai kuo mažiau nukentėtų nuo kainos svyravimų. Kol kas tų pastangų, regis, mažoka. Todėl žmonės jau turėtų pradėti taupyti didesnėms išlaidoms, kurios užguls prasidėjus šildymo sezonui.
