Šie biurai, per kuriuos 0,001 proc. turtingiausių pasaulio žmonių investuoja pinigus, tampa nauja pasaulinės finansų sistemos jėga, apie kurią mažai kas tegirdėjo, rašo britų žurnalas „The Economist“.
Pagalvokite apie aukščiausius pinigų valdymo verslo ešelonus, ir vaizduotėje iš karto iškils senamadiški privatūs bankai Ženevoje ar Londono Mayfair rajone su savo marmuriniais vestibiuliais ir užmiesčio dvarų stiliaus posėdžių salėmis, kad superturtuoliai galėtų jaustis kaip namie. Bet toks vaizdas jau pasenęs.
Tikslesnis vaizdas būtų toks: šimtai privačių stiklinių biurų Kalifornijoje ir Singapūre, investuojančių pinigus į Kanados obligacijas, Europos nekilnojamąjį turtą ir Kinijos startuolius, o auksu pasidabinę jų nuolatiniai klientai tarsi lunatikai užklysta į politinę audrą.
Finansų pasaulis keičiasi. Milijardieriai darosi vis turtingesni ir atsikrato tarpininkų, kurdami savo „šeimos biurus“ (angl. family office). Tai privačios investicinės firmos, ieškančios palankių galimybių pasaulio rinkose. Jas mažai kas tepastebi, bet jos tapo didele galia investicijų rinkose, disponuodamos turtu, kuris siekia apie keturis trilijonus dolerių.
Tai yra daugiau nei turi rizikos draudimo fondai ir atitinka šešis procentus visų pasaulio vertybinių popierių rinkų vertės. Kadangi populizmo laikais šeimos biurai auga dar labiau, jiems gali tekti atsakyti į nepatogius klausimus: kaip jie koncentruoja galią ir valdžią bei didina nelygybę.
Tai anaiptol ne nauja idėja, juk Johnas Rockefelleris savo šeimos biurą įkūrė dar 1882 metais. Bet šiame amžiuje jų skaičius išaugo daug kartų. Amerikoje, Europoje, taip pat ir Azijos finansų centruose, tokiuose kaip Singapūras ar Honkongas, panašių biurų yra nuo penkių iki dešimties tūkstančių.
Svarbiausias jų uždavinys – valdyti finansinį turtą, bet didžiausi šeimos biurai, kuriuose dirba šimtai darbuotojų, užsiima pačia įvairiausia veikla: mokestine, teisine, o kai kada atlieka aukštos kvalifikacijos patarnautojų funkcijas: užsakinėja privačius lėktuvus ir rūpinasi naminiais gyvūnais.
Tokios įmonės labai brangios, o tai reiškia, kad jas kurti naudinga tik tiems, kurių turtas viršija 100 mln. dolerių, kitaip tariant, pasaulinės piramidės tūkstantąją procento dalį. Savo šeimų karalystes kuria Azijos magnatai, tokie kaip Jackas Ma iš kompanijos „Alibaba“.
Stambiausi šeimos biurai Vakaruose, panašūs į tą, kurį įkūrė investuotojas ir filantropas George`as Sorosas, valdo milijardus ir turi ne mažesnę valdžią ir galią už Volstryto kompanijas. Šie biurai pradeda konkuruoti su bankais ir tiesioginio investavimo bendrovėmis, supirkinėdami ištisas firmas.
Bet koks investavimo bumas yra jį pagimdžiusios visuomenės atspindys. Kuklūs pajiniai investiciniai fondai pasirodė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje po 20 metų trukusio Amerikos viduriniosios klasės klestėjimo. Šeimos biurų suklestėjimas rodo, kad nelygybė sparčiai didėja.
Nuo 1980 metų pasaulio turto dalis, kurią valdo grietinėlė, sudaranti 0,01 proc. gyventojų, išaugo nuo trijų iki aštuonių procentų. Kadangi šeimos firmų steigėjai gauna dividendų ar pelno iš pradinio akcijų platinimo, jie paprastai perskirsto gautas lėšas. Tačiau po finansų krizės pasitikėjimas investicijų valdytojais iš šalies sumažėjo.
Turtingi klientai kruopščiai paskaičiavo, kokius komispinigius jiems tenka mokėti privatiems bankams, įvertino painius jų stimulus ir nusprendė atsisakyti jų paslaugų.
Ši tendencija vargu ar pasikeis. Milijardierių skaičius ir toliau didėja. Pernai jų gretos išaugo 199 žmonėmis. Esant naujai tvarkai pasaulyje tie verslininkai, kurie sukūrė savo įmones po 1990 metų, kai pasaulio ekonomika sparčiai augo, šiandien rengiasi parduoti savo akcijas ir turtą.
O JAV ir Kinijoje jauni verslininkai, dirbantys informacinių technologijų srityje, netrukus gali išleisti į rinką savo įmonių akcijas, ir juos užlies nauja grynųjų pinigų banga, šiuos pinigus reikės iš naujo investuoti. Dėl šios priežasties šeimos biurų autoritetas ir svoris finansų sistemoje gali dar labiau išaugti.
Tokio augimo procese sustiprės ir nusistatymas prieš šias firmas, be to – geometrine progresija. Visiškai neįtikinamai skamba akivaizdžiausi dalykai – kad šeimos biurai pagimdo nelygybę. Jie yra pasekmė, bet ne priežastis. Ir vis dėlto, susirūpinimo pakanka, ir priežastys nerimauti – akivaizdžios, konstatuoja „The Economist“.
Pirma, dėl šeimos biurų iškyla pavojus finansų sistemos stabilumui. Turtuoliai, skaidrumo trūkumas ir rinkos – tai sprogstamasis mišinys. 1998 metais žlugo 100 mlrd. dolerių disponavęs rizikos draudimo fondas „Long-Term Capital Management L.P.“ (LTCM), kuris valdė superturtuolių turtą. Įkandin jo vos nežlugo Volstrytas.
Daugelis turtingų žmonių užkibo ant Bernie Madoffo meškerės kabliuko su jo piramide, kuri sugriuvo 2008 metais. Ir vis dėlto, jeigu spręsime pagal šiandieninę situaciją, šeimos biurams artimiausioje ateityje vargu ar gresia katastrofa. Jų skola siekia 17 proc. valdomo turto vertės, todėl jų pasiskolintų lėšų lygis yra bene žemiausias tarp pasaulio rinkų dalyvių. Pagaliau jie gali net turėti stabilizuojantį poveikį. Jų lėšos paprastai būna investuotos į verslą dešimtmečius, todėl jie yra mažiau linkę panikuoti nei bankai ir daugelis rizikos draudimo fondų.
Tačiau susirūpinimą kelia dar ir tai, kad šeimos biurai gali sustiprinti turtuolių galią ekonomikai. Tai įmanoma. Jei Billas Gatesas nuspręstų investuoti savo lėšas vien tik į Turkiją, jis užvaldytų daugiau kaip 65 proc. šios šalies vertybinių popierių rinkos.
Tačiau paprastai keliamas tikslas įvairinti riziką, o ne koncentruoti galią ir įtaką. Tuo tikslu imamas kapitalas iš šeimos verslo ir investuojamas į margą akcijų portfelį. Šeimos biurų industrija yra mažiau sukoncentruota nei įprastinis turto valdymas, kurio rinkoje dominuoja kelios ‚BlackRock“ tipo bendrovės. Skirtingai nei daugelis fondų valdytojų, šeimos biurai pritaria įprastiniam, taip pat ir ilgalaikiui planavimui ir palankiai sutinka startuolius.
Didžiausią nerimą kelia trečios rūšies pavojus: kad šeimos biurai gali gauti privileginę prieigą prie informacijos, sandorių ir mokestinių schemų. Tai leis jiems pagal savo rodiklius aplenkti eilinius investuotojus. Kol kas tokių požymių dar nedaug. Remiantis tyrimų bendrovės „Campden Wealth“ duomenimis, 2017 metais vidutinio statistinio šeimos biuro pelnas siekė 16 proc., o 2016 metais – septynis procentus. Tačiau magnatai visada turi gerų ryšių.
Šeimos biurai nuolat tampa vis painesni (kas trečias iš jų turi bent du skyrius), todėl jiems daug lengviau išvengti mokesčių. Godūs brokeriai ir bankai yra pasirengę patiesti šeimos firmoms raudoną kilimėlį ir sudaryti su jomis sandorius, apie kuriuos eiliniai investuotojai gali tik pasvajoti. Jei visa tai suteiks šeimos biurams nesąžiningų pranašumų ir jie sustiprins savo pozicijas, pajamų nelygybės pasekmės bus daug rimtesnės ir sukels katastrofą.
Turtuoliai vėl dirba pagal principą „pasidaryk pats“
Turime būti budresni. Ir dar reikia daugiau skaidrumo. Iš esmės reguliavimo institucijos, finansų ministerijos ir mokesčių inspekcijos yra naujokės santykiuose su šeimos biurais. Tačiau jos turi padaryti taip, kad šios firmos laikytųsi taisyklių, kai vykdo prekybos operacijas naudodamos įslaptintą informaciją, kad prekybos agentai vienodai traktuotų klientus ir būtų išlaikytas mokesčių paritetas. Ir dar jos privalo raginti šeimos biurus, valdančius turtą, kuris siekia, tarkim, 10 mlrd. dolerių, kad jie skelbtų savo veiklos ataskaitas.
Pasaulyje, kuriame į privilegijas ir lengvatas žiūrima labai įtariai, dideli šeimos biurai turi būti suinteresuoti didinti skaidrumą. O mainais už tai jiems reikia leisti dirbti ramiai ir nekliudomai. Jie gali net išmokyti kai ko tuščiąja eiga dirbančias turto valdymo bendroves, kurios aptarnauja eilinius investuotojus. Juk daugelis iš jų žiūri į savo pajamas ir tikriausiai galvoja apie tai, kaip atsisakyti tarpininkų paslaugų, mano „The Economist“.
Parengė Leonas Grybauskas
