Kitaip sakant, augo viskas, taip pat ir kainos. Ir palyginus su situacija prieš penkerius metus, kai kurių produktų ir paslaugų kainos išaugo labai stipriai. Paradoksas: kainos kyla, o gyvenimas gerėja?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su Statistikos departamento direktore Vilija Lapėniene bei „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
- Ponia Lapėniene, ar galima daryti išvadą, kad lietuviai 2018 m. gyveno geriau?, - klausė žurnalistė D.Žeimytė-Bilienė.
- V.Lapėnienė. Vidutinis lietuvis gyveno geriau, statistika skelbia vidutinius dydžius. Vidutinis darbo užmokestis 2018 m. buvo 921 euras, tai didėjimas yra 9,6 proc. arba 81 euras. Čia bruto darbo užmokestis. O žmogui į rankas užmokestis sudarė 718 eurų ir tai buvo 58 eurais daugiau.
Taip pat netgi pensijos padidėjo – vidutinė senatvės pensija 2018 m. buvo 311 eurų, tai 34 eurais daugiau nei 2017 m. Jeigu žiūrint iš pajamų šaltinio – darbo užmokesčio ir pensijų, tai dydžiai rodo augimą.
- Pone Mačiuli, jūs jau ne pirmus metus laikotės linijos, kad gyvenimas tik gerėja. Šiandien jūs sakėte, kad lietuviai seniai negyveno taip gerai, kaip dabar. Erzinate tautą, galiu pasakyti.
- N.Mačiulis. Ne laikausi tokios linijos, bet faktai kalba patys už save. Vidutinis darbo užmokestis visus pastaruosius 9 metus po krizės didėja sparčiau nei auga kainos. Nepaisant to, ką daugelis galvoja, kuo tiki ir kokias kainas stebi.
Jeigu žiūrėtume vidutinį, standartinį lietuvio vartojimo krepšelį ir vidutinį atlyginimą, tai mes kiekvienais metais gyvename geriau. Aišku, tarp tų gyventojų yra ir bedarbių, ir tokių, kurie gyvena iš socialinių išmokų, gauna tik minimalų mėnesinį atlyginimą. Ir jiems tas padidėjęs minimalus atlyginimas labai gyvenimo nepakeičia. Mes tikrai niekada nesakome, kad visi lietuviai kiekvienais metais gyvena geriau. Bet vis didesnė dalis pastaruoju metu jaučia pajamų augimą.
Ką rodo „Sodros“ duomenys: praėjusiais metais dviem trečdaliams darbuotojų atlyginimas didėjo gerokai sparčiau nei augo kainos. Nereiškia, kad tik keli darbuotojai ar mažos grupelės darbuotojų, kai kurių sektorių, miestų darbuotojai jaučia pagerėjimą – tai yra platus reiškinys.
- Ketvirtadalis Lietuvos žmonių uždirba 500 eurų. Nepasakyčiau, kad čia labai didelė alga.
- V.Lapėnienė. Mes skelbiame vidutinį darbo užmokestį, kuris yra 921 euras. Pagal darbo užmokesčio medianą mes suskirstome darbo užmokestį į kvartilius. Šiemet mediana sudarė 725 eurus. Jeigu įmonėje yra 100 darbuotojų ir mes jų darbo užmokestį išdėstysime didėjančia tvarka, ir tas, kuris bus 50, bus vadinamas vidurkis, mediana – ir tada į vieną pusę jis didėjantis, į kitą mažėjantis. Mes ir šiandien paskelbėme, kad 25 proc. dirbančiųjų, o „Sodros“ duomenimis dirba 1 236 000, tai 25 proc. dirbančiųjų uždirba 500 ir mažiau. Po to kiti 25 proc. nuo 500-725 ir taip didėjančia tvarka.
- Tai kam atlyginimai augo?
- N.Mačiulis. Noriu atkreipti dėmesį, kad niekas nesako, kad 500 ir pasiekėme tiek, kiek reikia, viskas gerai ir gyvenimas visiems geras. Pasižiūrėkime, prieš 7 metus 25 proc. dirbančiųjų uždirbo 300 eurų ir mažiau. Čia svarbu žiūrėti progresą – vis didesnė dalis uždirba daugiau negu minimalų atlyginimą ir vis didesnė dalis gyventojų išlipa iš absoliutaus skurdo ribos, kai jie už savo pajamas po mokesčių gali nusipirkti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų.
- V.Lapėnienė. Pasižiūrėjau, koks 2013 m. buvo darbo užmokestis į rankas – 500 eurų. Šiandien mes turime į rankas 718 eurų. Taip pat ir pensijos kokios buvo. 2018 m. vidutinė pensija 311 eurų, o 2013 m. 238 eurai.
- N.Mačiulis. Aš įsivaizduoju, ką žiūrovai dabar galvoja: bet tai kiek padidėjo kainos? Esmė tame, kad vidutinės kainos, jei žiūrėtume pagrindinių 800-900 prekių ir paslaugų, kurios yra vartojamos, kainų pokytis nebuvo toks didelis, kaip didėjo pajamos. Žiūrėjau, kaip per 10 metų pasikeitė – 20 proc. padidėjo.
Atlyginimų augimas siekė beveik 70 proc., pensijų augimas viršijo 50 proc. tai reiškia, kad tikrai perkamoji galia didėja. Nepaisant to, kad kai nueinam į parduotuvę, pastebime tas prekes, kurios labiausiai pabrango ir jos bado akis. Pastebime tas paslaugas, kurios labiausiai pabrango – kirpyklos, automobilių remontas. Taip, galima rasti tokių prekių ir paslaugų, kurios brango daugiau negu didėjo gyventojų pajamos. Bet didžioji dalis pirmo būtinumo prekių ir paslaugų tiek nebrangsta, kiek didėja gyventojų pajamos.
- Ar ne kainos yra svarbiausios, kai kalbame apie labiausiai skurstančius žmones? Teko pakalbėti su keliomis labdaros organizacijomis, tai jų nuomonė visiškai priešinga. Jeigu žiūrėtume į regionus, o ne į didesnius miestus, kur žmonės gyvena geriau, ten pagerėjimo net nejaučia. Skurstančiųjų vis daugėja, o tai nėra vien asocialūs asmenys – jaunos šeimos tampa tokių organizacijų „klientais“.
- V.Lapėnienė. Aišku, statistika skelbia vidutinius dydžius ir kai skaičiuojame infliaciją, tai kainas stebime ne tik Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose, bet ir rajonuose, kaimo vietovėse.
- Vidutinis atlyginimas 2018 m. antrą ketvirtį: Vilniuje 1035 eurai, o Tauragėje 736 eurai.
- N.Mačiulis. Yra valstybių, kur visur atlyginimai yra vienodi, bet nežinau, ar čia Lietuvai yra siekiamybė. Natūralu, kad mažesniuose miesteliuose, kur yra mažiau investicijų, galimybių, mažiau pritraukta užsienio kapitalo, atlyginimai yra mažesni. Ten ir kainos dažniausiai būna mažesnės – ypač paslaugų, būsto, nuomos.
Niekas nesako, kad visi gyvena gerai, nebėra skurstančių. Bet jei pažiūrėtume, kaip mažėjo skurdas, absoliučiame skurde, materialiniame nepritekliuje gyvenančių gyventojų 2009 m. po krizės buvo pusė milijono. Dabar, nors praėjusių metų dar nėra statistikos, bet rodiklis artėja prie 300 tūkst. Taip, 300 tūkst. daug, bet mes juk žiūrime progresą.
Nėra pasaulio valstybės, kuri sakytų: visi gyvena, kaip nori gyventi, pasiektos maksimalios pajamos, skurdo nėra.
- Pastaruosius kelis metus viešoje erdvėje nuolatos būdavo žinios, kad kas penktas šalies gyventojas skursta. Tiksli tokia statistika?
- V.Lapėnienė. Mes kalbame apie skurdo rizikos ribą. 2017 m. skurdo rizikos riba buvo 307 eurai. Bet ta skurdo rizikos riba nereiškia, kad kurie neturi tokių pajamų, visi neišgyvena. Tiesiog yra nustatyta tokia riba ir mes ją skelbiame.
- Ar jūs turite tikslią statistiką, kiek Lietuvoje yra skurstančių?
- N.Mačiulis. Yra labai skirtingi skurdo rodikliai. Yra santykinis skurdas, kuris lygina, kiek atitrūkę gyventojų nuo vidutinių pajamų ir, pavyzdžiui, nesiekia 60 proc. vidutinių šalies pajamų. Tai, ką jūs sakote, kas ketvirtas negauna 60 proc. vidutinių pajamų. Bet tai nereiškia, kad jie skursta, neturi, kur valgyti, kur gyventi.
- Jie eina į „Maisto banką“, pasiima maisto paketą.
- N.Mačiulis. Ne. Tai yra tik pajamų nelygybės rodiklis. Jie gali turėti labai daug turto, gali visai negauti pajamų ir turėti savo nuosavą būstą, santaupų, galimybių keliauti. Tai yra tik pajamų nelygybės rodiklis.
Yra daug įdomesnis absoliutaus skurdo rodiklis. Tai ta riba, kuomet gyventojas, gaudamas tokias pajamas, negali įsigyti pakankamai pirmo būtinumo prekių ir paslaugų ir gyventi taip, kaip norėtų. Tokių gyventojų irgi yra Lietuvoje. Bet tai nustatoma apklausų būdu. Tai nėra taip, kad mes kiekvieną galime pažiūrėti, kaip jis atrodo, gyvena ir jaučiasi. Tai apytiksliai rodikliai. Bet jų nėra daug daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Absoliutaus skurdo Europos Sąjungos vidurkis yra apie 9 proc., Lietuvoje gal apie 13.
- Vadinasi, pas mus yra gerokai daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
- V.Lapėnienė. Taip, labai sunku kalbėti apie skurdo rizikos ribą. Ne veltui tarptautinės organizacijos pradeda kalbėti apie pajamų ir turto nelygybę. Jei turėtume tą informaciją, matyt, būtų kitokia situacija. Jauni žmonės būtų mažiau turtingi negu vyresniojo amžiaus žmonės, nes pagrinde jaunų žmonių atlyginimai yra didesni, jie yra perspektyvūs, dirba inovatyviose verslo įmonėse, bet visi jie turi tam tikras paslaugas ar kreditus būsto įsigijimui. Vėlgi, tas palyginimas parodytų visai kitokį lygį. Jų atlyginimai dideli, bet jų turtas nėra didelis.
- Skurdo statistikoje kylantys atlyginimai ir pensijos iš esmės nieko nereiškia, nes viską nubraukia kainos. Tiems žmonėms, kurie pakliūva į prasčiausiai gyvenančiųjų sluoksnį, net kiekvienas pajamų padidėjimas gali pabloginti situaciją. Net ir dėl 5 eurų padidėjimo jie gali būti išbraukti iš valstybės remtinų sąrašų. Vis tiek viskas atsiremia į žmogaus perkamąją galią – už kiek jis gali nupirkti ir kiek kyla kainos.
- N.Mačiulis. Socialinės išmokos, pavyzdžiui, pensijos taip pat didėjo pastaraisiais metais ir šiais metais didėja daugiau nei didėja kainos. Čia yra vienas iš mitų, kad kainos auga sparčiau nei gyventojų pajamos.
Yra bedarbiai, kurių pajamos nedidėja sparčiau nei socialinės išmokos. Yra 100 tūkst. bedarbių, tai yra problema, taip, juos reikia kuo greičiau integruoti į darbo rinką.
Yra dar grupė asmenų, kurie, net ir uždirbdami minimalų atlyginimą, yra žemiau skurdo ribos, nes turi daug išlaikytinų asmenų, apie juos taip pat turime kalbėti. Bet kalbėti apie tai, kad čia nėra ekonomikos progreso, kad pajamų, pensijų augimas nieko nesprendžia – čia yra visiškas mitas, su kuriuo reikia kovoti.
Skurdas Lietuvoje yra mažėjantis labai sparčiai. Per pastaruosius 10 metų EBPO šalių statistika rodo, kad Lietuvoje perkamoji galia augo sparčiausiai iš visų šalių. Tai reiškia, pajamos augo daugiau negu kainos ir niekur kitur nebuvo taip gerai pagal šį rodiklį.
Niekas neneigia, kad problemų yra, kad yra dar 300 tūkst. absoliučiame skurde, kad yra daugiau nei 100 tūkst. bedarbių, tas problemas reikia spręsti. Bet tuo pačiu metu negalima ignoruoti viso progreso tų šimtų tūkstančių gyventojų, kurie vis dažniau gali galvoti ne apie tai, kaip sudurti galą su galu, o apie malonesnius dalykus.
- Jūs esate užsiminęs apie vieną rodiklį – suma pinigų, kurią gaunant, nebedidėja laimė. Koks jis būtų Lietuvoje?
- N.Mačiulis. JAV buvo atliktas plataus masto tyrimas, kur buvo įvertinta, kad pasiekus 75 tūkst. dolerių per metus papildomos pajamos laimės nebesukuria, nes pajamų gavimas paskui sukuria daug streso, tų pinigų išsaugojimas, įdarbinimas irgi sukuria įtampos. Papildoma nauda, iš jų gaunama, nesukuria laimės.
Sunku įvertinti, kiek tai būtų Lietuvoje, nes skiriasi kultūra, požiūris į pinigus, bet įvertinus kainų skirtumus ir perkamąją galią, ta suma galėtų siekti apie 3,5 tūkst. eurų per mėnesį. Taip, didžiajai daliai gyventojų ta riba nėra pasiekta ir mes negalime sakyti, kad viskas jau gerai. Vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius dar tik 930 eurų.
- Įdomu, kiek žmonių Lietuvoje uždirba tuos 3,5 tūkst.
- V.Lapėnienė. Jau yra darbuotojų, kurie uždirba daugiau nei 6 tūkst. eurų ir tokių yra 1700. Ir jų didėja metai iš metų. Čia gana didelė riba. Bet kitas 25 proc. kvartilis uždirba daugiau nei 1100 eurų. Vadinasi, apie 300 tūkst. žmonių jau gauna vadinamą ketvirto kvartiliaus darbo užmokestį. Tai yra labai skaudi ir opi tema, matyt, labai sunku pasakyti, kad mūsų ekonominiai, socialiniai rodikliai rodo pagerėjimą, bet kiekvienas žmogus, matyt, negauna tokių pajamų, kokios jam atrodytų tinkamos.
- Arba dalį jo pajamų suvalgo augančios kainos. Pagal Statistikos departamento paskelbtus duomenis, jei lygintume 2013 m. ir 2018 m., prekių kainos padidėjo 3 proc., bet paslaugų – 21 proc.
- N.Mačiulis. Labai svarbus aspektas, kad paslaugų kainų augimas yra labai tiesiogiai susijęs su atlyginimų augimais. Ten pagrindinė sąnaudų dalis ir yra atlyginimai. Sunku būtų tikėtis, kad atlyginimai per tą laikotarpį išauga 30-40 proc. ir kad tai niekaip nepaveiks paslaugų kainų. Labai lengva įsivaizduoti, kirpėjas kirpykloje – 90 proc. sąnaudų ir yra kirpėjo atlyginimas, visa kita yra patalpų nuoma ir kažkokia įranga.
- Kaip aiškinate tai, kad konkrečių maisto produktų kainos augo ir 45 proc.? Tepus riebalų mišinys brango 45 proc., obuoliai 43 proc., sviestas 43 proc.
- V.Lapėnienė. Jeigu žiūrėtume per 5 metus, tie procentai dažnai net ir baugina, kai pasakom 80 proc. ar 40 proc. Bet jeigu žiūrėtume į vadinamą vidutinę kainą – tarkime morkos. 2013 m. kainavo 0,37 euro centus, 2018 m. kilogramas jau kainuoja 0,49 euro centai. Padidėjimas 42 proc. Arba alyvuogių aliejus – kainavo 7,21, dabar 9 su kapeikomis, tai augimas 16 proc. Deja, labai mažai kas kalba, kas atpigo. Per 5 metus yra visa eilė prekių. Smulkus baltasis cukrus – 2013 m. kainavo 1,05 euro, dabar 0,65 euro centai. Bananai kainavo 1,19 euro, dabar 0,84 euro centai. Yra visa eilė prekių, kurios yra atpigusios.
- Pone Mačiuli, krizės laukti, ruoštis?
- N.Mačiulis. Nelaukti. Pasiruošus reikia būti visada, nepriklausomai nuo to, kokios yra kalbos, išorinė aplinka, rizikos faktoriai. Nuolatinis pasiruošimas, pagal galimybes dešimtadalio pajamų atidėjimas ne dabartinių poreikių tenkinimui, o ateities poreikių, arba net neturint jokių planų, tą sukaupus rezerve turėti.
Staigus pasiruošimas krizei sukeltų krizę, tą mes visi puikiai žinome. Labai nesunku įsivaizduoti, ką reikštų, jeigu visi gyventų ir staiga pradėtų taupyti, o ne vartoti. Įmonės ruoštųsi krizei, nekeltų atlyginimų, nekurtų naujų darbo vietų, neinvestuotų – tai jau savaime būtų krizė. Bet žiūrint į daugelį objektyvių Lietuvos ekonominių rodiklių, perteklinė užsienio prekyba, mažas įmonių ir gyventojų svertas – skolų nėra labai daug, santaupų turi daug, subalansuoti valstybės finansai, didėjantis ir toliau eksportas, net ir sparčiai augant atlyginimams – visa tai rodo, kad Lietuvos situacija tikrai yra gera. Ir net prie išorinio šoko mes gana gerai susitvarkytume su tomis problemomis.
- V.Lapėnienė. Atlikome tyrimą, ką sako gyventojai, kaip vertina dabartinę situaciją ir kaip žiūri į perspektyvą. 27 proc. namų ūkių tikisi finansinio pagerėjimo ateityje. Matyt, ką ir kalbėjom – ta dalis, kuriems atlyginimai didėja, žiūri į perspektyvą šviesiau.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
