Parduodamo turto dokumentai yra tvarkingi. Sutariate palankias atsiskaitymo sąlygas, – jei visų pinigų kol kas neturite. Sutariate, kad nuosavybę įgysite notarui patvirtinus sandorį. Notaras sandorį patvirtina – turtas jūsų rankose. Ar tikrai?
Sudarydami NT įsigijimo sandorį domėjotės, ar sandoris neprieštarauja NT pardavusios bendrovės veiklos tikslams? Ar sandoris nėra akivaizdžiai žalingas bendrovei, nes iš esmės gali pažeisti bendrovės kreditorių bei akcininkų interesus?
Tiksliai žinote, kodėl bendrovė apskritai nusprendė parduoti savo turtą ir už tokią kainą, kuriai buvo neįmanoma atsispirti? Tinkamai įvertinote savo finansines galimybes atsiskaityti už įsigytą turtą?
Prieš įsigyjant NT turėjote teisės aktus atitinkantį dokumentą, kuriame buvo nurodyta reali parduodamo turto rinkos vertė? Įsigyto NT vertė daugmaž atitinka jūsų sudarytoje sutartyje nurodytą turto kainą?
Jei į visus aukščiau nurodytus klausimus atsakėte „ne“, greičiausiai esate pelė, kuri susiviliojo sūriu pelėkautuose. O gal ir apsukrus verslininkas, kuris rizikuoja ateityje susidurti su bendrovės, pardavusios NT, akcininkų ir kreditorių ieškiniais.
Lietuvos teismų praktikoje yra konstatuota, kad apdairus ir rūpestingas verslo subjektas turėtų domėtis, kokios vertės turtą įsigyja, ypač jei sandorio dalykas yra didelės vertės nekilnojamasis turtas ir kurio vertei nustatyti iš esmės reikalingos specialiosios žinios.
Tokiu atveju turi būti skiriama dėmesio ir sandorių šalių susitarimams dėl sutartos kainos mokėjimo terminų bei subjektų ypatumų, kurie šią kainą turėtų sumokėti ir gauti.
Aukščiau nurodytą situaciją puikiai iliustruoja „Gerovės“ konservų fabriko ir bendrovės „Reinhard“ byla.
Joje teismas sprendė, ar byloje esančių įrodymų visuma patvirtina išvadą, kad „Reinhard“, sudarydama ginčijamus sandorius, akivaizdžiai veikė nesąžiningai.
Nes, pirma, susitarė įsigyti turtą daug mažesne nei rinkos kaina. Nors bendrovės atstovai, būdami verslininkai, sudarydami didelės vertės sandorį turėjo domėtis bendra nekilnojamojo turto padėtimi rinkoje ir įsigyjamo nekilnojamojo turto rinkos verte, taip pat – ir aplinkybėmis, dėl kurių „Gerovės“ konservų fabrikas nekilnojamąjį turtą parduoda už gerokai mažesnę kainą nei jis vertas.
Antra, jau sutarties sudarymo metu turėjo suprasti, kad bendrovė nėra pajėgi įvykdyti sandoriu prisiimtą prievolę – sumokėti 1,35 mln. eurų už įsigytą turtą. Tokioje situacijoje „Reinhard“ turėjo suprasti ir tai, kad jos nepajėgumas atsiskaityti už įsigyjamą turtą pažeidžia turto pardavėjos tikslą iš parduodamo turto gauti finansinę naudą.
Įprastai įmonės siekį gauti pelną atitinka kuo greitesnis pinigų už parduotą turtą gavimas. Nes tokiu atveju įmonė gautus pinigus gali panaudoti savo veikloje arba, jeigu tam nėra poreikio, įmonė turėtų siekti gauti bent kokią naudą už tai, kad kitas subjektas naudojasi jos pinigais.
Sudarant didelės vertės nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius patartina būti atidiems ir rūpestingiems, priešingu atveju galite įklimpti į ilgai trunkančius ir brangiai kainuojančius teisminius ginčus.
Donata Markevičienė yra ILAW asocijuotoji partnerė
