Ypatingo likimo moteris C. Lagarde: anksčiau – teistumas, dabar jos rankose visi Europos pinigai

„Jei vietoje „Lehman Brothers“ (per 2008 metų finansų krizę žlugusio investicinio banko) būtų buvęs „Lehman Sisters“, dabar pasaulis būtų visiškai kitoks“, – sakė finansų pasaulio roko žvaigždė. Kažkada ji išgelbėjo Prancūziją nuo krizės. Dabar jos rankose visi Europos pinigai.

  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br>Scanpix/Reuters nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br>Scanpix/Reuters nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
  Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Jul 25, 2019, 7:05 AM, atnaujinta Jul 25, 2019, 2:04 PM

Europos Sąjungoje bręsta rimti pokyčiai: ypatingo likimo politikė Christine Lagarde ruošiasi tapti žemyno centrinio banko vadove. Kažkada ekonominio išsilavinimo stoka nesutrukdė jai gauti finansų ministrės postą savo gimtojoje Prancūzijoje, o teistumas – vadovauti Tarptautiniam valiutos fondui.

Dabar ji ketina užversti ES ekonomiką pinigais ir pigiomis paskolomis, nuo ko bandė pabėgti jos pirmtakas. Ch.Lagarde yra įsitikinusi, kad sudėtingomis pasaulinio prekybos karo sąlygomis tiktai moteris – pirmą kartą Europos centrinio banko – gali prisiimti atsakomybę, rašo portale „lenta.ru“ Aleksejus Afonskis.

Sunkus pasirinkimas

28-ių ES valstybių narių vadovai tarėsi dėl pagrindinių valdžios institucijų naujų vadovų kandidatūrų. Sudėtingoje ES biurokratinėje struktūroje vadovaujantį vaidmenį atlieka Europos Komisija, kurią galima pavadinti tam tikra Sąjungos vyriausybe.

Taip pat yra Europos Vadovų Taryba (kolektyvinis prezidentas, kur posėdžiauja valstybių narių vadovai), Europos centrinis bankas, Europos Parlamentas ir Ministrų Taryba – sesijų pagrindu dirbantys aukštieji rūmai, be kurių pritarimo negali įsigalioti nė vienas Parlamento priimtas įstatymas.

Dar vienas svarbus postas – ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (visos ES užsienio reikalų ministras). Kartu su kitų institucijų vadovais (išskyrus Ministrų Tarybą) jis skiriamas pagal gana painią schemą, pagrindinis principas yra tas, kad sprendimai priimami kolektyviai, po išsamių diskusijų. Paskutinį žodį taria Europos Parlamento nariai.

Pastaruoju metu be profesinių reikalavimų pretendentams keliami papildomi reikalavimai. ES stengiasi užtikrinti, kad tarp penkių aukščiausių pareigūnų būtų bent dvi moterys ir kad jie visi tenkintų didžiausią valstybių narių skaičių – tiek turtuolius iš šiaurės, tiek dotacijų gavėjus iš pietų ir rytų.

Na, o įtakingiausios šalys – daugiausia Vokietija ir Prancūzija – užsiimdamos lobistine veikla siekia, kad į svarbiausius postus patektų jų atstovai, teigia straipsnio autorius.

Kiekvienoms pareigoms eiti numatyta tam tikra kadencija, tačiau šiais metais susiklostė unikali situacija, kai visos jos baigiasi beveik vienu metu. Naujasis Europos Parlamento pirmininkas, buvęs Italijos žurnalistas Davidas Sassoli, jau pradėjo dirbti, kiti darbą pradės lapkričio 1 dieną.

Tai reiškia, kad vienu metu reikia derinti ne vieną, o keturias kandidatūras. Šią užduotį sunkina tai, kad gegužės mėnesį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose centristus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais turėjo absoliučią daugumą, nustūmė kairieji, dešinieji, žalieji, o taip pat ir atviri populistai bei euro skeptikai. Atnaujinto, margesnio Europos Parlamento nariams bus sunkiau susitarti.

Nepaisant to, liepos pradžioje visuomenei buvo pristatyti keturi pretendentai užimti ES vadovų postus. Buvusi Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen jau patvirtinta naująja Europos Komisijos vadove.

Liepos mėnesį tikimasi galutinio Europos Parlamento sprendimo dėl likusių pozicijų (praktiškai nėra abejonių, kad jis bus teigiamas).

Europos Vadovų Tarybai turėtų vadovauti Belgijos ministras pirmininkas Charlesas Michelis; vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai taps Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis.

Ko gero pagrindinė intriga buvo susijusi su būsimu Europos centrinio banko pirmininku. Jo įgaliojimai ir pareigos apima žymiai platesnį ratą nei kitų aukščiausias pareigas užimančių Europos Sąjungos pareigūnų, kuriuos varžo nacionalinės vyriausybės.

Skirtingai nuo jų, ECB gali daryti tiesinį poveikį ES ekonomikai, naudodamas du pagrindinius instrumentus – pinigų emisiją ir bazinę palūkanų normą. Taip jis palaiko priimtiną infliacijos lygį, verslo veiklą, gyventojų užimtumą, ekonomikos augimą ir euro kurso stabilumą.

Atskirų šalių centriniai bankai išlaikė tik reguliavimo institucijos funkcijas, sekdami, kad jiems atskaitingos kredito įstaigos išliktų stabilios.

Be kaltės kalta

Lapkričio mėnesį Europos centriniam bankui (ECB) pradės vadovauti 63 metų prancūzė Christine Lagarde, iki tol aštuonerius metus vadovavusi Tarptautiniam valiutos fondui (TVF). Ji jau paliko savo dabartinį darbą (oficialiai atsistatydins rugsėjo 12 dieną), neabejodama, kad greitai bus patvirtinta eiti naujas pareigas.

Neturėdama specialaus išsilavinimo (Ch.Lagarde turi teisininkės diplomą), ji sugebėjo padaryti karjerą valstybinėse finansinėse struktūrose: nuo 2005-ųjų iki 2011-ųjų metų prie skirtingų prezidentų ir premjerų ji dirbo iš pradžių prekybos ministre, vėliau – žemės ūkio, ir galiausiai – ekonomikos, finansų ir pramonės.

Eidama pastarąsias pareigas ji priėmė sprendimą, kuris vėliau tapo baudžiamąja byla, apkaltinus ją nusikalstamu aplaidumu.

Ch.Lagarde perdavė arbitražo teismui garsaus verslininko Bernardo Tapie skundą. Savo veiksmus ji aiškino tuo, kad nenorėjo užvilkinti proceso įprastiniame civiliniame teisme.

Pretenzijos buvo susijusios su sena istorija, kuri prasidėjo 1993 metais. Garsus verslininkas B.Tapie, ką tik paskirtas miestų reikalų ministru, buvo priverstas parduoti „Adidas“ akcijų kontrolinį paketą. Sudarant sandorį tarpininkavo valstybinis bankas „Credit Lyonnais“ – jis nupirko iš B.Tapie vertybinius popierius ir perpardavė juos atviroje rinkoje.

Tačiau, naujai iškepto pareigūno nuomone, kredito organizacija jį apgavo, nustatydama galutiniams pirkėjams daug didesnę kainą, nei su juo buvo susitarta, ir pasilikdama skirtumą sau. Patirtus nuostolius B.Tapie įvertino 400 milijonų JAV dolerių, kuriuos pareikalavo išieškoti iš valstybės.

Ši byla buvo užvilkinta, ir 2007 metais Ch.Lagarde, kuri jau vadovavo Finansų ministerijai, perdavė ją Arbitražo teismui, kuris, jos nuomone, turėjo išnagrinėti bylą greičiau nei civilinis teismas.

Teisėjai patenkino B.Tapie ieškinį, bet tada aukštesnė instancija atšaukė teismo nutartį ir įpareigojo verslininką grąžinti pinigus. Be to, jis buvo įtariamas sukčiavimu, o tuometinio Prancūzijos prezidento François`o Hollande`o šalininkai netgi tvirtino, kad milijonai iš iždo iš tikrųjų buvo išmokėti atsidėkojant už paramą per rinkimus ankstesniam valstybės vadovui Nicolas`ui Sarkozy.

2019 metų liepos mėnesį, po ilgų svarstymų, B.Tapie buvo išteisintas, tačiau tai neturėjo įtakos nuosprendžiui, kuris buvo paskelbtas Ch.Lagarde: prieš trejus metus ji buvo pripažinta kalta, atleidžiant nuo bausmės atlikimo.

Nepadėjo negi tai, kad proceso pabaigoje prokuroras atsisakė pretenzijų.

Pati sau dirigentė

Tačiau Ch.Lagarde prisimenama ne tik dėl dalyvavimo korupcijos skandale, kai ėjo ministrės pareigas. Jos veiksmus per pasaulinę krizę 2000-ųjų pabaigoje daugelis pripažįsta beveik kaip etaloninius.

„Prancūzijos ekonomika išsivysčiusiame pasaulyje visada buvo viena stabiliausių. Ji nepriklausė nei nuo eksporto apimčių, nei nuo kainų būsto rinkoje. Tačiau operatyvūs vyriausybės veiksmai leido išvengti panirimo į dar gilesnę recesiją“, – rašė laikraštis „Financial Times“, suteikdamas Ch.Lagarde geriausios 2009 metų ES finansų ministrės vardą.

Prancūzijos valdžios institucijos nesugebėjo visiškai apsisaugoti nuo krizės: padidėjo nedarbas ir kainos, ekonomikos augimą pakeitė nuosmukis (1,6 proc.), per visą šalį nusirito protestų banga.

Tačiau nuostolius pavyko sumažinti iki minimumo – tam reikėjo iš naujo atrasti beveik užmirštą XX amžiaus antrojo pusmečio politiką, vadinamąjį dirigizmą (iš pranc. dirigisme) . Tada valstybė aktyviai kišosi į ekonomiką, pagrindinės įvairių sričių įmonės buvo nacionalizuotos, joms buvo rengiami ilgalaikiai plėtros planai, o pirkėjų paklausa buvo išlaikoma didelio masto valstybiniais užsakymais.

Nuo dešimtojo dešimtmečio buvo nuspręsta atsisakyti šios praktikos. Atsižvelgdama į pasaulines mados tendencijas, Prancūzijos vyriausybė patikėjo, kad laisvoji rinka gali pati reguliuoti ekonomiką.

Buvo atlikta didelio masto privatizacija, valdžios institucijos ragino užsienio investuotojus aktyviai investuoti į stambias įmones, dėl ko jiems neretai buvo perduodama visa kontrolė. Įmonių obligacijas taip pat supirkinėjo privatūs fondai, o tai leido pritraukti finansavimą neleidžiant naujų pinigų, kitaip tariant, nekeliant infliacijos didėjimo pavojaus.

Tokią politiką visame pasaulyje priimta vadinti neoliberalizmu, tačiau Prancūzijoje, prisimenant istoriją, buvo naudojamas terminas „postdirigizmas“.

Ch.Lagarde pamatė kelią iš krizės derinant du modelius. Valstybė susigrąžino reguliavimo institucijos vaidmenį, tačiau ji nebuvo pernelyg uoli, sutelkdama dėmesį į labiausiai pažeidžiamų bankų ir korporacijų, visų pirma automobilių koncernų, gelbėjimą.

Šiuo tikslu buvo įsteigti specialūs fondai, kuriuos bendrai finansavo didžiausi (nenukentėję) bankai ir vyriausybė. Jų išleistoms obligacijoms garantijas suteikė valstybė, tai leido pigiau pritraukti pinigų iš užsienio.

Šių veiksmų „šalutinis poveikis“ – pirmaujančios kredito organizacijos gavo papildomų lėšų. „BNP Paribas“ jas panaudojo konkurentams iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos įsigyti, tapdamas didžiausia bankų grupe euro zonoje.

Vieni bankai, padedami Finansų ministerijos, skyrė pinigus kitiems bankams gelbėti – pasak kai kurių ekonomistų, ši žinyba atliko akušerės vaidmenį.

Tarp Atėnų ir Kijevo

Ch.Lagarde veikla Tarptautiniame valiutos fonde vertinama nevienareikšmiškai. Ji buvo paskirta eiti TVF vadovės pareigas po skandalo, į kurį pateko jos pirmtakas ir tautietis Dominique`as Straussas-Kahnas, kai buvo apkaltintas priekabiavimu prie viešbučio kambarinės.

Nedaug laiko prieš sulaikymą jis griežtai sukritikavo krizės ištiktų ekonomikų gelbėjimo modelį, kuris paprastai vadinamas Vašingtono konsensusu. (Tai reiškia, kad reikia maksimaliai liberalizuoti finansų sistemą, sumažinti biudžeto deficitą, didinant išlaidas švietimui, medicinai ir infrastruktūros projektams, taip pat radikaliai sumažinti mokesčius ir importo muitus).

Pasak D.Strausso-Kahno, tokios priemonės yra pernelyg paviršutiniškos ir todėl tik padidina problemas ir sukelia naują recesiją pasaulyje.

Prancūzo baudžiamąjį persekiojimą, nutrauktą neįrodžius jo kaltės, siejo su Baltųjų rūmų įsižeidimu ir D.Strausso-Kahno ambicijomis tapti prezidentu. Tiesa, praėjus keleriems metams, dabar jau buvęs TVF vadovas vėl pakliuvo į teisėsaugos akiratį dėl nepadoraus elgesio – jis buvo apkaltintas suteneriavimu, vėliau išteisintas, bet suspėjo prisipažinti, kad dalyvavo sekso vakarėliuose, norėdamas „atgauti jėgas po to, kai išgelbėjo pasaulį nuo finansų krizės“.

Ch.Lagard vadovavimo laikotarpis buvo paženklintas Europos skolų krizės didžiausiu pagilėjimu. Prasidėjusi nuo Graikijos ji išplito į kitas šalis – Airiją, Portugaliją, Kiprą, Ispaniją.

Visos jos įvairiu laiku susidūrė su rimtomis problemomis, kai reikėjo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. TVF kaip kreditorių troikos dalis (terminas „troika“ arba „troyka“ oficialiai įtvirtintas ES dokumentuose) kartu su Europos Komisija ir ECB kūrė stabilizavimo priemones: rengė vietinėms valdžios institucijoms instrukcijas, kaip išeiti iš situacijos ir vėl į ją nepatekti.

Paramos Graikijai programa yra oficialiai užbaigta, likusios šalys taip pat pamažu kepurnėjasi iš skolų duobės, tik Italija išlieka karštu tašku.

Tačiau TVF nuopelnai čia nėra tokie dideli: troika skyrė pinigų tik pirmajame etape – vėliau tuo užsiėmė specialiai sukurtas Europos stabilizavimo mechanizmas (ESM), kurio kapitalą formavo euro zonos dalyvių įnašai. Kur kas aktyviau TVF veikė Argentinoje.

Ši Pietų Amerikos šalis išgyvena krizes su pavydėtinu reguliarumu: 2001 metais šalis tapo nemoki (defoltas), 2008 metais nuosmukis praėjo lengviau dėl to, kad per septynerius metus šalies ekonomika išmoko susidoroti su problemomis savo jėgomis – nusivylę užsienio investuotojai taip ir nesugrįžo.

Tačiau 2018 metais Argentina patyrė naujų sukrėtimų: pesas prarado daugiau nei 50 proc. savo vertės dolerio atžvilgiu, biudžeto deficitas pasiekė 6,5 procento. Norėdamas sustabdyti bankininkų spekuliacinius sandorius prieš nacionalinę valiutą, centrinis bankas turėjo padidinti bazinę palūkanų normą iš pradžių iki 45, o vėliau ir iki 60 procentų.

Esant tokiai skolinimosi kainai naujų paskolų išdavimas buvo sustabdytas.

Valdžios institucijoms teko kreiptis su pagalbos prašymu į TVF: per kelis kartus Buenos Airės gavo 56 mlrd. dolerių, ir tai padėjo sustabdyti peso žlugimą. Mainais skolintojai pareikalavo sutvarkyti biudžeto politiką: sumažinti išlaidas, geriau rinkti mokesčius ir pasiekti teigiamą prekybos balansą.

Iš pradžių atrodė, kad tai davė vaisių, – apie tai 2019 metų balandžio mėnesį atvirai kalbėjo Ch.Lagarde. Bet jau po mėnesio situacija vėl pablogėjo. Dabar infliacija viršija 50 proc., apie 30 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Ekonomistai nerimauja, kad pagalbos programos nesėkmė turės įtakos ne tik šalies gerovei, bet ir TVF reputacijai.

Prieš rudenį vyksiančius prezidento rinkimus tai yra visiškai įmanoma – į šalies vadovo postą pretenduoja socialistė Christina Kirchner, kuri jau buvo šiame poste 2007–2015 metais. Jei ji laimės, mažai tikėtina, kad vykdys griežtus TVF reikalavimus ir greičiausiai pamalonins pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, leisdama pinigus iš biudžeto.

Tačiau norėdama šiuos pinigus gauti Ukraina turės įvykdyti daug sąlygų: reformuoti bankų sistemą, įstatymu įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir nustatyti energijos išteklių, pirmiausia dujų, rinkos tarifus.

Nei senoji, nei naujoji šalies valdžia neskuba vykdyti šių sąlygų. Dujų kainų suvienodinimas su rinkos kainomis (kotiruotės Europos biržose plius transportavimo išlaidos) reiškia, kad žymiai padidės kuro kainos eiliniams gyventojams ir socialinėms įstaigoms.

Šalyje, kuri per dešimt metų išgyveno du Maidanus, tokių sukrėtimų stengiamasi išvengti. Pavasarį palankios pasaulinės konjunktūros pretekstu tarifai buvo mažinami. Kada ir kuo baigsis derybos su TVF, nežino net ir Ukrainos pareigūnai. Jie tikina, kad dar turi laiko.

Švelniau

Ch.Lagard pirmtakai ECB vadovo pareigose – prancūzas Jeanas-Claude`as Trichet`as ir italas Mario Draghi – paliko prieštaringus įspūdžius. Abu prisimenami kaip euro gelbėtojai: J.C.Trichet`as užtikrino bendrajai valiutai stabilų kursą, M.Draghi užkirto kelią problemų kamuojamų šalių masiniam išėjimui iš euro zonos (vienu metu apie tai galvojo Graikija, Airija ir Kipras).

Tuo pačiu metu abu yra kritikuojami dėl probleminių šalių vyriausybės obligacijų įsigijimo. Pačioje Graikijos krizės pradžioje ECB išleido 40 mlrd. eurų vertybiniams popieriams, kuriais buvo prekiaujama su 70 proc. nuolaida, ir sugebėjo uždirbti 7,8 mlrd. eurų pelningai juos pardavęs ir iš palūkanų.

Be to, M.Draghi, visus aštuonerius vadovavimo metus turėjo kovoti su per maža infliacija, kuri nesiekdavo nustatyto dviejų procentų lygio ir lėtino Europos ekonomikos augimą.

Kadangi palūkanų normos euro zonoje jau seniai yra minimalaus lygio, reguliavimo institucijai belikdavo tik pirkti vyriausybės ir bendrovių obligacijas antrinėje rinkoje – tokia politika vadinama kiekybiniu palengvinimu, ji priveda prie to, kad į ekonomiką įliejama naujų pinigų ir sumažinama skolinimosi kaina. Per ketverius metus ECB supirko vertybinių popierių už 2,6 trilijono eurų.

Tačiau ši praktika negali trukti amžinai, ir praėjusių metų pabaigoje M.Draghi paskelbė apie programos užbaigimą. Daugelis analitikų paskubėjo pareikšti, kad italas pasirinko ne patį geriausią laiką – būtent tada, kai Europos ekonomika patiria nuosmukį, o prognozės nežada nieko gero (pirmąjį ketvirtį augimas buvo tik 0,4 proc.).

Jau šią vasarą ECB vairininkas šiek tiek atsitraukė ir leido sugrįžti prie kiekybinio palengvinimo, tačiau netikėtai JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino jį nesąžiningu žaidimu: neva M.Draghi žodžiai sukėlė euro susilpnėjimą ir suteikė pranašumų ES bendrovėms kovoje su konkurentėmis iš Amerikos. Rasti išeitį susiklosčius tokiai padėčiai, matyt, turės jau Ch.Lagarde.

Tai padaryti būtų lengviau, jei ją suptų patyrę ir kompetentingi patarėjai, tačiau pagrindiniai M.Draghi komandos nariai jau atsisakė tarnybos arba tai ketina padaryti artimiausiu metu. Christine turės savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su grėsmėmis Europos ekonomikai, kurioms priskiriamas tradicinės darbo jėgos paklausos mažėjimas, prekybos karas ir didėjančios gyventojų santaupos, kurios neskiriamos investicijoms.

Tačiau jai gali praversti politinė, diplomatinė ir vadybinė patirtis, o kad Ch.Lagarde jos turi, pripažįsta net skeptikai. „Ji žino, kaip veikia pasaulio ekonomika. Ji žino, kaip veikia Europos. Ir ji žino, kaip kalbėti su finansų rinkomis“, – sako prancūzų ekonomistas, ECB valdybos narys Benoît Georges Cœuré.

Dabartinis Europos Vadovų Tarybos vadovas Donaldas Tuskas apskritai ją vadina idealiu pasirinkimu.

Viena už visus

Ch.Lagarde priprato atsidurti neįprastoje situacijoje ir keisti per ilgus metus susiformavusias normas. Kažkada ji jau buvo pirmoji istorijoje moteris ministrė Didžiojo aštuoneto šalyje ir pirmoji moteris – TVF vadovė. Dabar ji taps ne tik pirmąja moterimi – Europos centrinio banko pirmininke, bet ir pirmąja pirmininke be ekonominio išsilavinimo ir darbo patirties nacionaliniame centriniame banke.

Ji pati, atrodo, džiaugiasi tuo. Ch.Lagarde ne kartą pabrėžė, kad laiko moteris geriausiomis vadovėmis ir ekonomistėmis. „Jei vietoje „Lehman Brothers“ (per 2008 metų finansų krizę žlugusio investicinio banko) būtų buvęs „Lehman Sisters“, dabar pasaulis būtų visiškai kitoks“, – sakė ji.

Neseniai kalbėdama amerikiečių vakarinės televizijos laidos metu būsimoji ECB vadovė pareiškė, kad nebijo atsakomybės, ir pakartojo: „Kai tik padėtis yra labai bloga, jūs skambinate moteriai“.

Būtent už tokius pareiškimus ji yra vadinama finansų pasaulio roko žvaigžde.

Ch.Lagard nuoširdumas ir atvirumas gali jai pasitarnauti. Europos ekonomikos atkūrimas ir vertybinių popierių supirkimas yra geras dalykas, tačiau laikas susimąstyti ir apie svarbesnius dalykus, sako ekonomistai.

Jų nuomone, euro zonoje iškilo būtinybė turėti naują vertybinį popierių – bendrą visoms šalims obligaciją, kuri būtų patikimumo garantija investuotojams laikotarpiu, kada nuo skolų krizės nėra apdrausta nė viena šalis.

Ir būtent Ch.Lagarde gali sugebėti įtikinti konservatyvius pareigūnus imtis šio rizikingo žingsnio, baigia straipsnį A.Afonskis portale lenta.ru.

Parengė Leonas Grybauskas

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.