Keliaudami dviese kasdien kruopščiai surašydavome išlaidas. Nors armėnai – vaišingi žmonės, nė karto nieko neprašėme už dyką.
Nors pasaulyje sklinda pasakojimai apie tai, kad vietos gyventojai yra geros širdies žmonės, kelionės metu teko išgirsti tokius taksisto žodžius: „Prieina rusų pora, prašo nuvežti į Stepanakertą (nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos sostinė – red.). Aišku, už ačiū. Sakau jiems: „Kodėl jūs taip? Juk yra taksi. O jam reikia degalų, be to, ir padangos dyla.“ Panašu, kad ne vien jam atvykėlių dėkojimai yra įgrisę.
Surijo net pusantros paros
Deja, tenka pradėti nuo klaidos. Daugiau nei prieš pusmetį pirkti lėktuvo bilietai iš Vilniaus į Kutaisį kainavo po 40 eurų. Tai sezono metu – labai žema kaina. Palyginti skrydis iš Vilniaus į Jerevaną per Kijevą tuo metu būtų atsiėjęs 150 eurų.
Tačiau sudėjus viešbučio, kelionės išlaidas iš Kutaisio į Tbilisį, po to iš Sakartvelo sostinės – į Jerevaną, išeina beveik tas pats.
Bet svarbiausia – laikas. Nusileidę prieš vidurdienį Kutaisyje, Armėnijos sostinę pasiekėme tik kitą dieną popiet. Tiesa, guodėmės, kad iš anksto, o ne paskutinę minutę pirkdami bilietus į ją vykti net neketinome, planuodami likti Sakartvele.
Iš Kutaisio oro uosto pasukome mums įprastu, tačiau daugeliui kitų atvykėlių nežinomu keliu. Tik išėjus pro vartus už skvernų stvarstė taksistai, šalia stovėjo autobusai, pasiruošę nuvežti į miestą. Bet tereikėjo paeiti puskilometrį iki plento, sustoti šalikelėje ten, kur nepasiekia prie orosuosto budinčių policijos pareigūnų žvilgsniai.
Jie seka, kad keleiviai nesinaudotų plentu riedančių, bet į oro uostą neužsukančių mikroautobusų, kuriuos vietiniai vadina „maršrutkėmis“, paslaugomis. Esą pinigais aptekę turistai tegu sėda į taksi prie oro uosto.
Tik pakėlus ranką sustoja mikroautobusas. Už kelionę iki Kutaisio autobusų stoties vairuotojas paprašo 2 larių (0,6 euro).
Stotis – šiek tiek pagražėjusi
Kauno dydžio Kutaisyje yra dvi autobusų stotys. Tik toks pavadinimas yra per skambus. Aikštelę tarp apgriuvusių, murzinų pastatų, iš kurios išvyksta mikroautobusai į Tbilisį, vietiniai vadina „Po kazino“ arba „Šalia „Mcdonald's“. Mat stoties dispečerinė iš tiesų yra šalia kazino ir restorano.
Aikštelė mikroautobusams pasitinka šiek tiek pagražėjusi. Anksčiau ji buvo visa išmušta duobėmis, kuriose net karščiausiomis dienomis tyvuliuodavo purvinas vanduo. Dabar ji asfaltuota.
Į Tbilisį keleivių daug, tad mikroautobusas greitai prisipildo. Kaina dviems kaip anksčiau – 24 lariai (7,5 euro). Geresnio būdo pasiekti Sakartvelo sostinę nėra – kratytis traukiniu gali nebent beprotis. Juolab kad geležinkelio stotis Kutaisyje yra nepatogioje vietoje, o traukinio bilietas kainuoja beveik tiek pat kaip mikroautobuso ar dar daugiau – 8-33 larius (2,5-10,3 euro).
Prieš tai autobusų stotyje alkiui numalšinti – du chačiapuriai iš daug metų toje pačioje užeigoje juos kepančios moters. Aplinka nežada nieko gero, bet jau anksčiau išbandyta: čia tikrai neapsinuodysi, nes moteris maitina visus mikroautobusų vairuotojus. O kalnų keliais keleivius vežantys kartvelai – karšto būdo. Vieną kartą nepatiks maistas, ir užeigai bus riesta. Už didelius, vienu prisėdimu neįveikiamus chačiapurius – 3 lariai (0,9 euro).
Pasiūlė nuvežti kitą dieną
Tbilisyje tenka persikraustyti iš Didubės į Artačialos autobusų stotį. Miesto transporto tokiu maršrutu nėra, tad vėl pasinaudojame į Rustavį vykstančio mikroautobuso paslaugomis už 3,6 lario (1,1 euro). Atvažiavus tenka pasidairyti, kur laukia vežėjai į Jerevaną.
Vietiniai siūlo kreiptis į „Jerevano biurą“ – būdelę plastikiniais langais. Pasirodo, po pietų jau nieko tikėtis negali – mikroautobusas išvyksta tik kitą dieną. Ir tai ne ankstyvą rytą. Sakartvele tai įprasta – gyvenimas anksčiau 8-9 valandos neprasideda.
Stoties prieigose priskrenta taksistas, siūlantis kitą rytą nuvežti į Jerevaną. Pasiūlymas vilioja, nes kartvelas prisiekinėja, kad gali keleivius įsisodinti iš viešbučio nuo ankstumos. Žinant kartvelų punktualumą, sutarėme šeštą ryto. Juk aišku, kad be septynių neatvažiuos.
Kiek neramina tik bėgiojančios taksisto akys, nors iš pradžių lyg ir neblogai: žada iki pat Jerevano nuvežti už 100 larių (31 eurą), pridurdamas, kad stotyje dar teks palaukti dviejų keleivių. Vieną jų jau lyg ir turi.
Panaši ir kelionės mikroautobusu kaina. Žinant šių transporto priemonių būklę, kelionė kartvelo „Toyota Prius“ atrodo prabanga.
Taksistas pasisiūlo nuvežti iki pat viešbučio senajame Tbilisyje durų, aiškindamas, kad nieko už tai neims. Sumokėsime tik už rytdienos kelionę į Jerevaną. Kodėl gi ne, jei žmogus pats siūlo? Juolab taksistas tikina puikiai pažįstantis viešbučio šeimininkę. Kad sudarytų gerą įspūdį, jis jai dar ir paskambina.
Atvykus į viešbutį aiškėja, kad taksistas čia nelabai laukiamas. Niekas čia jo nekalbina, tad kieme sukinėjasi vienas. Už nakvynę atiduodame 45 larius (14 eurų). Tiek ji kainuoja užsisakius Booking.com platformoje ir naudojantis Genius privilegijomis.
Užuominos – apie priemoką
Eksperimentuodami visos kelionės metu ieškojome viešbučių, kuriuose nakvynės kaina būtų ne didesnė nei 20 eurų. Tai pavyko. Daugelis paklaus: o kokios buvo sąlygos? Trumpai galima atsakyti, kad patenkinamos. Kaimuose apartamentų tikėtis ir neįmanoma, o kai kur nepatogumus atpirkdavo šeimininkų nuoširdumas ir noras padėti kiekviename žingsnyje.
Tbilisyje džiugino viešbučio vieta – jis buvo įsikūręs visai šalia senamiesčio. Šeimininkės vyras pasirodė inteligentiškas žmogus, spintoje buvo sukrauti klasikų, tarp jų ir Fiodoro Dostojevskio, Aleksandro Puškino raštų tomai.
Numojome ranka į tikrovės neatitinkantį kambario aprašymą: esą jame bus atskiras dušas ir tualetas. Juolab kad į gretimą svečiams skirtą kambarį popiečio miego nuėjo šeimininkas. Tad triukšmingų vakarėlių gal nebus. Kaip daugelyje senų Tbilisio namų, pravėrus duris patenki į jaukų kiemą – bus kur vakare pasėdėti.
Neramino tik taksisto užuomina keliaujant į viešbutį. Vyras pradėjo aiškinti, kad jeigu nenorėsime laukti kitų keleivių ir patogiai važiuoti, teks sumokėti ne 100, o 150 larių (beveik 47 eurus). Nes laukti gali tekti kelias valandas.
Ne pinigų buvo gaila. Nuojauta kuždėjo, kad taksistas nepatikimas. Teko girdėti pasakojimų, kad kelionės metu vairuotojai ima giedoti apie priemoką, apie lūžtantį automobilį, kurį čia pat reikia remontuoti, ir panašius dalykus. O čia tokios kalbos dar kelionei neprasidėjus.
Suviliojo naminiu maistu
Visa tai užsimiršo besižvalgant po senojo Tbilisio gatves ir kiemus. Įžengus į vieną pasitiko moteris, įsirengusi improvizuotą kavinę.
Šeimininkė ant paprastos lentos kreida buvo surašiusi kelis valgių pavadinimus, tačiau tikino galinti pagaminti viską, kuo turtinga Sakartvelo virtuvė. Anot jos, kaip tik tuo metu dvi lietuvės taip pamėgusios jos gaminamą maistą, kad kasdien užsisako ir pietus, ir vakarienę.
Jaukus kiemas, anot šeimininkės, itališko stiliaus, o aplinkiniuose namuose gyvena net 14 tautybių 25 šeimos.
Paprašome kavos, už kurią sumokame 4 larius (1,25 euro). Kava tikrai puiki, o išeinant šeimininkė pamoko: „Neikite į restoraną, ten jus tikrai apiplėš. Ateikite pas mane.“
Miesto centras pilnas žmonių, kavinės ir restoranai nusėsti valgytojų. Tad prisimename moters pamokymą. Grįžus ji pasigiria, kad kaip tik amerikiečiams, kurie netrukus atvyks, pagamino dolmos. Tik ne iš vynuogių lapų, kaip įprasta, o iš paprikos. Valgis kiek atvėsęs, turbūt amerikiečių laukta ilgai, o šeimininkė nelabai kuklinasi, už jį paprašydama 27 larių (8,4 euro). Tebūnie, juk vakarieniavome itališko stiliaus kieme.
Dienos išlaidos – 124,6 (beveik 39 eurai). Liko laukti kito ryto, kai paaiškėjo antra kelionės klaida. Bet apie tai – kitą kartą.
Tai – pirmoji straipsnio apie kelionės eksperimentą dalis. Tęsinys jau netrukus portale lrytas.lt
