„Baikit, ten didelės dalies jų net nėra ką svarstyti. Kalbant apie stambios prekybos mokestį, bet kokia stambios prekybos įmonė, kuri dabar yra, gali padaryti tokį paprastą veiksmą, kaip kiekvieną parduotuvę paskelbti atskiru UAB ir to mokesčio nebemokėti. Ten parašyta diletantų, kur jie patys nelabai supranta, kokias turės pasekmes. Apie bankų mokestį aš jau nekalbu, čia ir ponas Jedinskis, ir ponas Tomaševskis daug kartų parodė, ką jie supranta apie bankų turtą ir aktyvus“, - sakė I.Šimonytė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir I.Šimonytės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“.
I. Šimonytė apie metinį biudžetą: „Neatitinka tikslų, bet niekas dėl to neverkia“
– Pakalbėkime apie biudžetą, kuris turėtų būti priimamas gruodžio 17 dieną.
- Antras svarstymas šią savaitę, o jau priėmimas – kada paskirs Seimas. Paprastai paskirdavo tą pačią savaitę, ketvirtadienį. Bet šį kartą tą pačią savaitę ketvirtadienį nėra paskirta matyt dėl tų visų pasiūlymų, kurie liejasi kaip iš gausybės rago – tiek į pajamas, tiek į išlaidas.
– Iki galo nelabai aišku, kaip ir pagal kokias pajamas mes gyvensime kitais metas ar kokias išlaidas turėsime. Vyriausybė pateikė pakeistą projektą, ne su visais siūlymais Seimo valdančioji dauguma sutinka. Nelabai net aišku, už ką jūs balsuosit?
– Aš manau, kad tokie kritiniai taškai turbūt bus du. Pirmas klausimas bus išmokos vaikams, kadangi Vyriausybė net tik kad neatsižvelgė į ankstesnį Seimo balsavimą ir į socdarbiečių siūlymą, bet net ir atsitraukė nuo pradinio siūlymo todėl, kad susidūrė su dilema, kuri buvo labai prognozuojama ir apie kurią aš pati ne kartą kalbėjau.
Ateis toks laikas, kada reikės rinktis tarp vaikų ir vaikų mokytojų, kada negalėsi nuspręsti, kas yra svarbiau – ar padidinti vaiko pinigus, ar užtikrinti, kad vaikai turėtų kažkokią mokyklą. Ir kas yra ilguoju laikotarpiu nepalyginamai svarbiau nei vaiko pinigai.
Šiais metais su tuo Vyriausybė susidūrė – tiesa, gana makabrišku būdu, bet kodėl vaiko pinigai sumažėjo – didele dalimi todėl, kad nuo rugsėjo 1 d. reikia didinti mokytojams atlyginimus ir Vyriausybė pati tą sako.
Pasiūlymas vėl grįžti prie socdarbiečių siūlymo – vaiko pinigus didinti ne nuo sausio 1 d., o nuo liepos 1 d. – bus vienas iš didesnių iššūkių todėl, kad, jeigu šitam pasiūlymui bus pritarta, išlaidos keisis nei daug, nei mažai, bet maždaug 100 mln. eurų. 100 mln. eurų jau yra rimti pinigai, juos uždengti šešėline ekonomika bus ne taip paprasta.
Kita vertus, pajamų pusėje yra neatsakyti klausimai, kur Vyriausybė tarsi nedeklaruoja, kad jos mokesčiai yra bankų mokestis, prekybos centrų mokestis.
Finansų ministras atsižegnoja nuo tų mokesčių, kiekvieną patogią progą sako: mes šito nesiūlėme, tai nėra mokesčiai, kurie pateikti su biudžetu. Bet, nepaisant to, pajamos, nors aiškiai tai neparašyta, po eilute „kiti mokesčiai“ yra įskaičiuotos.
Kodėl įskaičiuotos – todėl, kad finansų ministrui reikia to rezultato, to pertekliaus ar balanso, kurį jis įsivaizduoja, kad turi turėti arba kurio reikalauja fiskalinės drausmės įstatymas taip jau šviesiai tiesiai kalbant. Bet konkrečiai įrašyti tuos mokesčius turbūt Vyriausybei neleidžia savigarba, nes tai reiškia, kad ji kažkaip toje kvailystėje dalyvauja. Jeigu tos kvailystės kažkur pakeliui atkris, o jau tokia rizika yra gana aiški, čia dar gali būti pakankamai klausimų.
Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetu Vyriausybė brutaliu būdu supriešino pacientus su medikais. Ach jūs, medikai, norite didesnių algų? Nuimsime nuo vaistų eilutės.
Nors ministras labai gerai žino, kad jau šiais metais jam vaistams reikia 30 mln. eurų ir daugiau negu yra suplanuota biudžete. Vadinasi, realiai jis mažina išlaidas vaistams. Optiškai atrodo, kad didina, kadangi planas nuo plano skiriasi maždaug plius 10 mln. eurų, bet jeigu įvertinsime šių metų faktą, tai pamatysime, kad faktas yra gerokai didesnis negu planas. Vadinasi, jis tarsi mažina pinigus.
Ką tai reiškia žmonėms? Pavyzdžiui, kurie serga retomis ligomis, onkologiniams ligoniams, kurie vis kelia klausimus dėl brangių vaistų kompensavimo įtraukimo į kompensuojamų vaistų sąrašą. Sveikatos apsaugos ministerija, kiek žinau, pastaruoju metu yra pralaimėjusi keletą bylų, kur pacientai, negavę tinkamo gydymo, būtent kompensuojamų vaistų, kreipėsi į teismą ir kelia bylą prieš ministeriją, kad ši neužtikrina gydymo.
– Nes tai yra jų konstitucinė teisė.
– Ir tuo pačiu metu yra suformuojamas 200 mln. eurų rezervas. Reiškia, metų pabaigoje turėsime kokius 600 mln. eurų rezervo. Atsitraukime nuo sveikatos sistemos ir užduokime sau klausimą: ką mes kaupiame, kam mes ruošiamės? Jeigu ruošiamės labai didelei krizei, kaip Vyriausybė tos krizės nemato? Ir vis vien turi būti kažkokios ribos, iki kurių krizei ruošiesi.
V.Ščiavinsko nuotr.
- Bet gal tai ir yra pagalvė?
– Taip, bet pagalvė negali būti beprasmiška. Kai kaupi rezervus, rezervai turi pasiekti tam tikrą logišką lygį. Turi maždaug įsivaizduoti scenarijų, kada tau to rezervo reikės.
Pagal tai, kas yra kaupiama, atrodo, kad scenarijus ir toks: Lietuvoje neliks akmens ant akmens. Nes jau tokio dydžio rezervas santykyje su pačiu biudžetu. Tuo tarpu valstybės biudžetas niekam panašiam juk nesiruošia.
„Sodra“ tokiai pusėtinai pusėtinai krizei pagalvę stengiasi pasidėti ir ten automatiškai maždaug pagalvė kaupiasi. O čia diskretiniu sprendimu tas daroma tik todėl, kad reikia bendro rezultato.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Reikia gražaus skaičiaus, kurį galima pateikti Europos Komisijai?
– Iš esmės – taip. Kai paaiškės, kad pritrūko pinigų vaistams ir teks tuos pinigus pasiimti iš rezervo, kad šešėlinė ekonomika nesumokėjo savo mokesčių dalies ir pajamų planas atsiliko, kažkokie kiti dalykai, jau bus pasibaigę 2020 m. ir turbūt dabartiniam finansų ministrui natūraliai tas nelabai rūpi. Jam dabar reikia pateikti, kad jo biudžetas yra subalansuotas ir atitinka fiskalinės drausmės įstatymą. Šiųmetis biudžetas neatitiks tų tikslų, kurie buvo parašyti įstatyme, bet niekas dėl to pernelyg neverkia. Parašėm 0,4 proc. bendrojo vidaus produkto pertekliaus – neturėsim to pertekliaus, na ir kas – nieko.
– Sutikite, nieko nedaryti Vyriausybė turbūt irgi negalėjo. Turbūt pirmą sykį nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek daug socialinių grupių protestuoja prieš biudžeto tvirtinimus – mokytojai, medikai, ugniagesiai, dėstytojai. Lyg visos kategorijos žmonių, kurios iki šiol tylėjo, šiais metais pradėjo bruzdėti. Kažką jie daryti turėjo?
– Protestų būta ir pernai. Kas buvo po protestų – žymioji darbo grupė ilgalaikei viešojo sektoriaus darbo užmokesčio strategijai paruošti. Ta strategija buvo truputį juokinga. Ten buvo gana nebloga esamos padėties analizė, gana neblogai įvardintos problemos. Tada buvo kažkoks planas 2020 m. ir kažkokia vizija, kosmosas 2025 m.
Tarp tų dviejų laiko taškų tokia spengianti tyla, kaip mes į tuos 2025 m. ateisim – neaišku. Bet kadangi valdžia tuo nesirūpina, daugiau mažiau suprantama.
Tačiau 2020 m., atrodė, yra kažkoks įsipareigojimas iš Vyriausybės pusės, kad tai, ką deklaruojame šioje strategijoje, įdėsim į biudžetą. Ir kas atsitiko – tame biudžete, kuris buvo pateiktas Vyriausybės, skirtumas nuo strategijos buvo keli šimtai milijonų eurų, jeigu vertinsime medikus.
Be medikų šiek tiek mažesnė suma – turbūt per pusę mažesnė. Natūralu, kad visos tos socialinės grupės, kurios buvo paragintos: „Ateikite, dalyvaukite diskusijose, būkite darbo grupėje, paruošime ilgalaikę strategiją“ ir kažkaip tą suprato kaip Vyriausybės pažadą ir paskui to pažado nepamatė, pasipiktino. Tas neturi stebinti.
Apskritai gerai, kad pilietinė visuomenė reiškia savo nuomonę. Tik klausimas, ar atskiros grupės remia viena kitą, ar remia tik savo kažkokį interesą. Nes tada labai lengva žmones priešinti: susirandi kokią geresnę profsąjungą, su ja kažką susitari, visi kiti dėstytojai, kurie tai profsąjungai nepriklauso, ar kažkokie kiti mokytojai lieka tarsi užribyje.
V.Ščiavinsko nuotr.
– Rinkiminis biudžetas – galima jį taip vadinti?
– Biudžetas yra rinkiminis, jis ne tiek rinkiminis, kiek buvo 2008 m. biudžetas dėl objektyvių priežasčių. Nėra nei tokio ekonomikos augimo, nei tokių pajamų srautų, nei kitų aplinkybių. Žinoma, yra gerokai nuosaikesnis tas rinkimiškumas, bet faktas, kad jis rinkiminis tuo požiūriu, jog įsipareigojimai, kurie yra dalinami ir kuriuos suprantama, kad nėra finansinių galimybių prisiimti bent jau taip, kaip dabar, yra su visu milijardu milijonui tuo pačiu metu.
Tiesiog sustrateguojami taip, kad kitai Vyriausybei bus surištos rankos rengiant 2021 m. biudžetą, nes tie įsipareigojimai jau bus veikiantys.
– Jeigu į šitą reikalą žiūrėtume iš visuomenės pusės – visuomenės pajamos auga: pensijos padidėja, minimalus atlyginimas, vaiko pinigai. Jeigu padidins algas medikams, mokytojams, ugniagesiams ir kitiems, kurie protestuoja, kad ir po 10 proc. – vis tiek piniginėje eurų yra daugiau. Visuomenei gali tai patikti?
– Nereikia visuomenės laikyti tokia nebrandžia. Yra kitos sprendimų pasekmės. Kad ir tos pačios minimalios algos, kuria labai didžiuojasi, kas netingi, ir labiausiai turbūt Lenkų rinkimų akcijos vadovas Tomaševskis. Bet juk reikia matyti paprastą dalyką ir tas dalykas vyksta.
Mes minimalią algą vis labiau pritempinėjame prie žmonių, kurie turi kvalifikaciją ir išsilavinimą. Tie žmonės žiūri iš viršaus ir supranta, kad už nekvalifikuotą darbą nustatyta alga jau labai greitai pasivys. Didinti tuos atlyginimus, kad jie labiau nutoltų, kad kvalifikaciją vertintume – nes yra išsilavinimas, patirtis, tam tikri reikalavimai tam darbui.
Tam jau finansinių išteklių neužtenka ir kokie nors jauniausi specialistai, bet vis dėl to specialistai, mato, kad tas skirtumas pasidaro nykstamai mažas ir kelia visiškai pagrįstus klausimus: kada mano atlyginimas padidės tiek, kad jausčiausi vertinimas už savo kvalifikaciją ir išsilavinimą? To nėra. Ir nemanau, kad žmonėms lengvai po eurą, po 2 ar po 10 sumėčius kad ir papildomų pinigų, galima labai nuraminti jų neteisingumo jausmą.
– Prieš rinkimus dar su jumis drįsčiau ginčytis, kad ir tas vienas ar du eurai papildomi paveikia rinkėjų sąmonę.
– Prisiminkime 2008 m., kada visi „Sodros“ rezervai, kuriuos „Sodra“ tada turėjo ir su kuriais mes būtume krizę praplaukę daug ramiau negu praplaukėm, iš esmės buvo iššvaistyti priešrinkiminiams sprendimams, kurie tuo metu buvusiai valdžioje Socialdemokratų partijai per rinkimus visiškai nepadėjo.
– Seimo nariai teikia prekybos apyvartos, bankų turto mokesčius. Čia ne Vyriausybės pasiūlymai.
– Vyriausybė, bent jau finansų ministras, stengiasi visais būdais šių iniciatyvų atsižegnoti.
– Čia jau iš Seimo išplaukiančios iniciatyvos, kaip ir vaiko pinigai: Vyriausybė sako, kad nedidinsime tiek, kiek norėta, Ramūnas Karbauskis išeina ir pasako: didinsime ir nuo sausio 1 d. Absoliučiai nėra jokio sutarimo. Apie mokesčius tas pats: Seimas siūlo, Vyriausybė – ne. Jūs tiems mokesčiams pritariate ar ne visai?
– Baikit, ten didelės dalies jų net nėra ką svarstyti. Kalbant apie stambios prekybos mokestį: bet kokia stambios prekybos įmonė, kuri dabar yra, gali padaryti tokį paprastą veiksmą, kaip kiekviena parduotuvę paskelbti atskiru UAB ir nebemokėti to mokesčio. Tai parašyta diletantų, kurie patys nelabai supranta, kokias turės pasekmes.
Apie bankų mokestį aš jau nekalbu: čia ir ponas Jedinskis, ir ponas Tomaševskis daug kartų parodė, ką jie supranta apie bankų turtą ir aktyvus. Net neišeina rimtai svarstyti tų dalykų, tik labai gaila, kad Seimas eikvoja savo intelektą tiems svarstymams.
Biudžeto ir finansų komitetas, kiek suprantu, atmetė bankų aktyvų mokestį, pasiūlė alternatyvą, tik iš vienos pusės suprantamą – uždėti papildomą pelno mokestį bankams. Kadangi pelnai dideli, uždėkime papildomą mokestį ir gaukime papildomus pinigus. Yra įvairių aspektų, kuriuos galime diskutuoti, bet bent jau schema pati suprantama.
Tie žmonės, kurie mokės, ir kurie turės surinkti, supras, nuo ko yra mokestis ir kaip jį susimokėti, jeigu jis būtų priimtas. Apie kitus aš to pasakyti negaliu.
Tos iniciatyvos ir ypač, kai valdančios frakcijos seniūnas pradeda aiškinti, kad čia viskas bus priimta ir viskas įsigalios nuo sausio 1 d., nors tai yra ir mokesčių administravimo įstatymo pažeidimas, mano nuomone, liudija, kad ta harmonija tarp Seimo ir Vyriausybės, apie kurią mėgsta kalbėti ponia Širinskienė, yra šiek tiek sutrikusi.
M.Patašiaus nuotr.
– Tikėtina, kad biudžetas gali būti nepatvirtintas?
– Manau, kad netikėtina. Dar dėl sveikatos draudimo biudžeto gal šiek tiek abejočiau, bet kad valstybės biudžetas nebus patvirtintas, manau, kad netikėtina. „Sodros“ biudžetas bus patvirtintas tikrai, nes „Sodros“ biudžetui aš pati neturėčiau jokių didelių pastebėjimų, aš ramiai už jį galiu balsuoti.
– Jeigu turėtumėte tokią galimybę pagal pareigas – vetuoti biudžetą, ką darytumėte?
– Manau, kad tuo reikėjo susirūpinti šiek tiek anksčiau. Biudžeto vetavimas paskutinėmis dienomis turi didelių pasekmių. Čia jau reikia galvoti, ar tos pasekmės nėra per sudėtingos, kad tokį žingsnį padarytum.
Susiję straipsniai
Man bravūriškai sakyti, kad vetuočiau, labai paprasta, bet aš vis vien to nesakysiu, nes žmogus turėtų vertinti daug visokiausių aplinkybių. Ir mano būtų įsivaizdavimas, kad kai kurie dalykai turėjo būti anksčiau aptariami.
Ar tą įmanoma daryti šitomis aplinkybėmis, kada Vyriausybė su Seimu yra tokiuose santykiuose, kada nėra premjero – įsivaizduoju, kad gana sunku.
„24/7“ - sekmadieniais 16.30 ir 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.