Nors didelei daliai lietuvių sunku tuo patikėti, statistika rodo, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui per 15 narystės ES metų augo sparčiausiai Bendrijoje.
Praėjusių metų pabaigoje mūsų šalis pasiekė 81 proc. ES vidurkio pagal perkamąją galią lygį, kitaip sakant, atsižvelgus į kainų skirtumus. Iš esmės žengiame koja kojon su Estija, lenkiame Slovakiją, Vengriją, Lenkiją, Latviją, dar kelias šalis.
Vis dar atsiliekame nuo tais pačiais 2004 metais į ES įstojusios Čekijos ir Slovėnijos, bet atsilikimas jau smarkiai sumažėjo. Krinta į akis, kad Slovėnija pastaruosius kelerius metus išlaiko tą patį 85-87 proc. ES vidurkio lygį, o Čekijos pažanga taip pat nėra sparti.
Dar daugiau panašių atvejų Europoje, kai valstybės, pasiekusios 85–90 proc. ES BVP vidurkio lygį, visai liaunasi prie jo artėti ar net smunka. Antai Graikija, kurios BVP vienam gyventojui 2007 metais siekė 93 proc. ES vidurkio, užpernai nusiritusi iki 68 proc., pagal šį rodiklį jau nusileido žemiau Lietuvos.
Lietuvos bankas (LB) prognozuoja, kad ES vidurkį mūsų šalis pasieks tik apie 2042 metus.
Vadinasi, dar 18–19 proc. pasitempti iki ES vidurkio prireiks daugiau kaip dviejų dešimtmečių, nors per pastaruosius 10 metų Lietuva net 20 proc. priartėjo prie šio rodiklio. Maža to, komercinių bankų ekonomistai LB prognozes laiko itin optimistinėmis.
Žinoma, gyva viltis, kad Lietuvai gali pasisekti kaip Airijai – ši kadaise skurdi šalis įstengė ne tik pasiekti ES gerovės vidurkį, bet ir gerokai pranokti – čia BVP vienam gyventojui 2018 metais siekė net 189 proc. ES vidurkio ir atsiliko tik nuo pirmaujančio Liuksemburgo.
Airiją į ES lyderius ištempė pirmiausia milžiniškos tiesioginės užsienio investicijos (TUI). Lietuvai taip pat jų reikia kaip gaivaus oro.
Pastarieji keleri metai Lietuvai šiuo požiūriu vadinami auksiniais – 2017 m. ji net pirmavo Europoje pagal pritrauktas investicijas vienam gyventojui.
Užsienio investicijų nauda Lietuvai įvairialypė: diegiamos inovatyvios technologijos, pas mus atėjusios stambios bendrovės padeda vietos tiekėjams įsitraukti į tarptautines gamybos grandines.
Socialiniu požiūriu bene svarbiausia, kad užsienio kapitalo bendrovės moka maždaug 50 proc. aukštesnius atlyginimus negu šalies vidurkis, o agentūros „Investuok Lietuvoje“ pritraukti tarptautiniai darbdaviai atseikėja beveik dvigubai vidurkį viršijančias algas.
Taip yra ne dėl užsienio bendrovių dosnumo.
Jos dirba produktyviau, efektyviau, automatizuotai gamybai reikia mažiau darbuotojų ir todėl jiems gali daugiau mokėti, o plėsdamos veiklą šios įmonės, kai šalyje nėra kvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus, norėdamos greitai pritraukti gerų specialistų, vilioja juos aukštesniu uždarbiu.
Bet nėra garantijų, kad pastaraisiais metais gana spartūs užsienio investicijų srautai tekės į Lietuvą ir ateityje.
Daugiausia TUI sukaupta Vilniuje ir Kaune, o Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, nekalbant apie mažesnius miestus, smarkiai atsilieka.
Priežastys seniai žinomos – net universitetą turinti Klaipėda neparengia inovatyviai gamybai reikalingų inžinierių, informacinių technologijų specialistų. Pavyzdžiui, 70 proc. pastarųjų telkiasi Vilniuje.
Natūralu, kad sostinėje daugiausia ir kuriasi informacinių, finansinių technologijų įmonių, tarptautinių paslaugų centrų.
Kaune parengiama nemažai inžinierių, todėl į šio miesto laisvąją ekonominę zoną pavyko pritraukti automobilių pramonės gigantą „Continental“, dar kelias stambias inžinerinės pramonės įmones.
Tuo metu kiti miestai TUI sulaukia nykiai mažai. Ir neregėti prošvaisčių ateityje, nes dėl neįgalios švietimo sistemos regionai nepajėgūs vilioti užsienio kapitalo kvalifikuotų specialistų pasiūla. Tai tik didins atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir likusios Lietuvos.
Negana to, ir Vilniaus bei Kauno kvalifikuotos darbo jėgos resursai riboti. Tai lemia demografinė situacija ir įsisenėjusios švietimo problemos.
Pernai Lietuvos gyventojų skaičius jau nemažėjo dėl išaugusių imigrantų daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos srautų, bet dauguma šių žmonių dirba vairuotojais, statybininkais, o užsienio bendrovėms reikalingų specialistų tarp jų labai nedaug.
Blogiausia, kad toliau mažėja lietuvių jaunimo, vidurinės mokyklos nesugeba jo sudominti tiksliaisiais ir gamtos mokslais.
Prastėja mokinių matematikos žinios, mažiau jų renkasi laikyti fizikos, chemijos valstybinius egzaminus, o tuomet trūksta stojančiųjų į tiksliųjų ar biotechnologijų sričiai reikalingas gamtos mokslų specialybes.
Aišku, nėra vieno stebuklingo recepto, kaip pristabdyti tebesitęsiančią jaunimo emigraciją, padidinti gimstamumą, pagerinti švietimo lygį, sustiprinti modernaus verslo ryšį su aukštosiomis ar profesinėmis mokyklomis ir sukurti kitas ekonomikos pažangai svarbias sąlygas.
Tačiau pirmiausia reikėtų aiškios socialinės, ekonominės ir švietimo strategijos, numatančios kryptis, kur Lietuva gali tikėtis sėkmės.
