Lietuvos mokinių pasiekimai – žemesni nei Europos vidurkis, nors estai švietimui išleidžia mažiau pinigų nei Lietuva.
Mokytojų algos, nors Lietuva skelbia, kad „mokytojas – prestižinė profesija“ – dugne. Valstybinių darželių irgi trūksta.
Atsiradus būtinybei mokyti vaikus nuotoliniu būdu paaiškėjo, kad organizuoti nuotolinio mokslo procesą visiems yra didžiulis iššūkis – pamokų transliacijos stringa, dalis vaikų apskritai namuose neturi nei interneto, nei kompiuterių, nei savo kampo namuose.
Įvedus karantiną trūko ir privačių mokyklų bei darželių pūlinys. Iš tėvų jie rinko įmokas, nors pamokų ar užsiėmimų kurį laiką nevedė. Taigi pats laikas peržvelgti švietimo sistemos ydas ir imtis pokyčių.
Aiškėja, kad pinigų didinti pedagogų algoms yra, tik jie pasiekia ne tuos darbuotojus, kuriems labiausiai jų reikia.
Atliko apklausą
Lietuvos švietimo sistema – duobėje, karantinas pagilino skaudulius. Ką daryti? Štai tokį klausimą portalas lrytas.lt uždavė savo skaitytojams.
Daugiausia jų – 44 proc. atsakė, kad pats laikas biudžeto lėšomis nebefinansuoti privačių mokyklų.
22 proc. užpildžiusiųjų anketą yra įsitikinę, kad būtina išvaduoti mokytojus iš biurokratijos. Skubiai kelti pedagogų kvalifikaciją siūlo 15 proc. skaitytojų.
Tai, kad būtina nedelsiant kelti mokytojų atlyginimus, teigiamai atsakė 9 proc. į klausimus atsakiusių žmonių. Šiek tiek mažiau – 8 proc. jų mano, kad ikimokyklinį ugdymą reikia padaryti prieinamą visiems.
Panaikinti atrankas į mokyklas siūlo 3 proc. skaitytojų.
Niūrioji diagnozė – skaičiais
Finansų ministerijos duomenimis, šiemet švietimui Lietuvoje skirta apie 2,4 mlrd. eurų.
Vertinant švietimui skiriamo finansavimo dalį nuo prognozuojamo 2020-ųjų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro apie 4,8 proc. Tai didelė dalis bendroje visų mokesčių mokėtojų piniginėje.
Pagal minėtą rodiklį Lietuva yra panašiame lygyje kaip EBPO šalių vidurkis bei šiek tiek lenkia kaimynines Baltijos šalis.
Tačiau žvelgiant į mokinių pasiekimų PISA reitingą, Lietuva, pagal bendrą vidutinį balą yra žemiau EBPO šalių vidurkio ir stipriai atsilieka nuo kaimyninės Estijos, kuri pasauliniame reitinge rikiuojasi penktoje vietoje, o Europoje net pirmauja.
Pagal skelbiamus ugdymo pasiekimų rezultatus Lietuva užima vieną žemiausių pozicijų ES.
Rebusas: pinigų tarsi užtenka, bet moksleiviai išmokomi prastai. Mažas algas gaunantys mokytojai neapsikentę skelbia streikus – lipa pro langus į Švietimo ir mokslo ministeriją. Kas iš tiesų vyksta? Kur nusėda švietimo sistemai skirti pinigai?
Pedagogų algos gali padvigubėti
LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas patvirtina: Lietuvos švietimo sistemos finansavimas beveik nesiskiria nuo aplinkinių šalių. Tačiau ir Lenkijoje, ir Estijoje, ir kitose valstybėse mokytojų atlyginimai yra gerokai didesni. Kodėl susidaro ši takoskyra?
„Kažkodėl galvojama, kad daug pinigų, pasiekiančių mokyklas, yra skiriama išlaidoms už energiją, esą, „tuščioms patalpoms“ šildyti.
Bet tai prasilenkia su tiesa. Atlikti finansų auditai parodė, kad pastatų išlaikymui skirtos sąnaudos švietimo išlaidų struktūroje tesudaro 4-5 proc. mokykloms skiriamo biudžeto, o didžioji dalis jų sąnaudų yra darbo užmokestis. Deja, ne pedagogams“, – paaiškino G.Paluckas.
Gana dažnai mokyklose kone pusę visų etatų (35-65 proc.) sudaro administracijos bei ūkinės dalies darbuotojai. Tai – ne mokytojai, ne specialiosios pedagoginės pagalbos specialistai, ne socialiniai pedagogai.
Socialdemokratų lyderis priminė, kad būta skandalingų atvejų, kai rajono mokykloje, kurią lanko 22 mokiniai, yra 16 etatų, iš kurių tik 7 yra pedagogai.
„Tai tiesiog nenaudingas švietimui skirtų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, todėl finansavimo sistemą būtina pakeisti.
Pavyzdžiui, Vokietijoje yra nubrėžta riba, ir nepedagoginis personalas mokykloje gali sudaryti ne daugiau kaip ketvirtį etatų.
Belgija, Nyderladai, keletas kitų valstybių mokyklai kaip juridiniam vienetui akreditaciją suteikia tik esant tam tikram skaičiui mokinių, pavyzdžiui, Lietuvoje tas atitikmuo būtų 500-600 moksleivių. Dabar gi vidutinis švietimo įstaigos dydis Lietuvoje yra apie 320 mokinių.
Tai nereiškia, kad reikia uždaryti mažas mokyklas, atvirkščiai, ugdymo procesas turi vykti ir atokesnėse vietose – mažesniuose miesteliuose. Bet mažose mokyklose turi būti ir maža administracijos ir palaikančių darbuotojų komanda, kad pinigus būtų galima nukreipti mokytojų algoms“, – aiškino G.Paluckas.
Kvalifikacijai kelti – 1000 eurų
Socialdemokratų lyderis įsitikinęs: tam, kad savivaldybės ryžtųsi peržiūrėti etatus ir kad joms nepritrūktų politinės valios, reikia ir nacionalinės programos.
„Biudžete – visų mokesčių mokėtojų piniginėje – turėtų atsirasti „atskira eilutė“ tam, kad mokykloms, kurios peržiūrės etatus ir užtikrins, kad mokytojai dirbtų ne šeštadaliu etato, o turėtų pilną užimtumą, 20 proc. daugiau lėšų gautų ugdymo proceso reikmėms ir galėtų jomis laisvai disponuoti.
Esame paskaičiavę, kad taip pedagogų algas galima padidinti 50 proc, ir tam nereikėtų pakeisti kokių nors mokesčių, dėl kurių paprastai politikams visada sunku susitarti“, – kalbėjo G.Paluckas.
Tačiau būtina numatyti lėšų ir mokytojų kvalifikacijai kelti.
Neretai pasitaiko situacijų, kai mokytojams priekaištaujama dėl to, kad jie neatitinka šiuolaikinių poreikių – negeba naudotis ugdymo priemonėmis.
Tačiau ar gali būti kitokia situacija, jei mokyklos, ypač rajonuose, mokytojų kvalifikacijai per metus teskiria 10-15 eurų. Vilniuje ši suma kiek didesnė – siekia 24 eurus. Tad ar ne naivu tikėtis, kad mokytojai mokysis tarpdisciplininių dalykų, mokėdami už tai iš savo skurdžios algos?
Anot G.Palucko, peržiūrėjus etatų sistemą, atsirastų galimybė mokytojui per metus kvalifikacijos kėlimui skirti 1000 eurų.
Pusę šių pinigų mokytojai turėtų panaudoti pedagogų kvalifikacijos kėlimo centruose, esančiuose prie universitetų. Juose rengiama mokytojų kvalifikacijai svarbių kursų.
O už likusius pinigus mokytojas turėtų suformuoti savo krepšelį tų dalykų, kurie jam reikalingi darbui – papildomų metodikų, disciplinų ir kitko.
„Štai tada ir būtų galima kalbėti apie stiprų mokytoją, kuris gali savarankiškai, be kokios nors biurokratinės priežiūros atitinkamai užtikrinti ugdymo procesą.
Tai nėra neįmanoma – visa tai yra įvertinta, tereikia imtis ir padaryti“, – teigė pašnekovas.
Mokyklos ir „blogi“ mokiniai
Dar viena švietimo sistemos yda – tai mokyklų prieinamumas, tiksliau – mokinių ir švietimo įstaigų rūšiavimas į „blogas“ ir „geras“.
„Šiuo metu tai priimame kaip duotybę. Atrodo, kad vadinamasis mokyklų reitingavimas ir jų išrikiavimas sąrašuose nuo geriausios iki prasčiausios yra savaime suprantamas.
Vis dėlto tų valstybių švietimo sistemos, į kurias lygiuojamės – Suomijos, Švedijos, netgi Estijos, laikosi vieno svarbaus principo: blogų mokyklų negali būti. Visos jos turi būti geros. O tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai kurią nors mokyklą ištinka sunkumai, yra stengiamasi jai padėti.
Pas mus gi, atvirkščiai – kuo daugiau mokykla vargsta, tuo dažniau ji paliekama likimo valiai, ypač – didžiuosiuose miestuose. Juose yra taikoma „vaikų selekcija“ – jų atranka, o tam naudojami du dalykai – privačių mokyklų tinklas ir stojamieji į stipriąsias gimnazijas egzaminai“, – aiškino G.Paluckas.
Jo teigimu, privačiose mokyklose Lietuvoje gali mokytis tik finansiškai stiprių šeimų vaikai. Kitaip tariant tie, kurių šeimos ir taip turi pinigų. Negana to, šios mokyklos yra maitinamos ir mokesčių mokėtojų pinigais iš biudžeto.
Tuo trapu Skandinavijos šalyse, į kurias lygiuojamasi, privačios mokyklos, kurios ima biudžeto pinigus, neima pinigų iš tėvų, arba – atvirkščiai. Labai retai kuri mokykla gauna ir tėvų, ir valstybės lėšų.
Antra, Lietuvoje į stipriąsias mokyklas priimami vaikai pasitelkus atrankos kriterijus ar egzaminus.
Taip yra išrenkami geriausi mokiniai iš geriausių ir sutelkiami keliose švietimo įstaigose, o kitos mokyklos „nukraujuoja“. Jos netenka vaikų, turinčių stiprią motyvaciją mokytis.
„Mokslo tyrimais įrodyta, kad tokioje vienodo lygio, panašioje aplinkoje, kur nėra į ką lygiuotis, ugdymo procesas yra pastas. Mokiniai, kuriems sekasi prasčiau, neturi į ką lygiuotis, neturi ir motyvacijos. Nelieka tarpusavio pagalbos, todėl ir rezultatai tampa prastesni.
O į kelias mokyklas surinkti pažangiausi mokiniai visuomenei nesukuria naudos. Taip yra ignoruojamas vienas iš trijų pagrindinių švietimo sistemos uždavinių – pažanga, o kartu nukenčia ir žinios, ir emocinė branda.
Kas yra mums, kaip visuomenei, geriau? Ar iš šešetukininko išugdyti aštuntukininką, ar iš dešimtukininko – dešimtukininką?
Švietimo sistemos pagrindas yra padėti žmogui pakilti aukščiau, stumtelėti socialiniu laipteliu aukštyn. O dabar, kaip sako anglai, turime žinių salas nemokšiškumo jūroje“, – įsitikinęs G.Paluckas.
Taigi vaikų selekcija pagal gabumus mokyklose nulėmė socialinę atskirtį. Ši atskirtis, palyginus miestų ir rajonų mokyklas, ryški dėl šeimų finansinių galimybių. Jeigu tėvai geriau uždirba, jie keliasi gyventi į rajono centrą, kur mokyklų mokomoji bazė yra geresnė, mokytojai – stipresni. O vaikai iš finansiškai silpnesnių šeimų neturi galimybių rinktis. Jie lieka ten, kur buvę.
Bet mokyklos stiprybė juk priklauso nuo konkrečių mokytojų gerumo?
„Deja, geri mokytojai, kaip ir geri medikai, nesiveržia į silpnas, mažas, perspektyvos neturinčias mokyklas. Mokytojai stengiasi įsitvirtinti kuo stipresnėse žinodami, kad jos nebus uždarytos ir kad darbo užmokestis bus didesnis, o mokymo-ugdymo bazė yra geresnė“, – atsakė G.Paluckas.
Ikimokyklinis ugdymas – vaiko teisė
„Būtina siekti, kad kuo daugiau mažamečių – 3-6 metų vaikų lankytų darželį.
Nes mokslo tyrimais yra įrodyta, kad pagrindiniai pažinimo gebėjimai vystosi būtent tokiame amžiuje. Tai ugdymo darželyje laikas, kai vyksta socializacija, gebėjimas bendrauti, valdyti emocijas.
Tačiau didžiuosiuose miestuose darželių trūksta, privatūs – brangiai kainuoja, nereti 300-400 eurų per mėnesį, o ir tie dažniau veikia ne kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bet kaip dienos centrai.
Rajonuose apskritai į tai žiūrima pro pirštus – ten vos trečdalis mažamečių vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Esą, vaikams ir namuose gerai.
Vis dėlto tai visuomenės viešasis interesas – darželių plėtra būtina. Juo labiau kad atsiradus jų poreikiui savivaldybės galėtų optimizuoti mokyklų tinklą, joms nesunku būtų rasti darželiui patalpų“, – neabejojo G.Paluckas.
Jo nuomone, privatūs darželiai gali būti kaip papildomas, unikalus pasirinkimas tiems tėvams, kurie to nori ir tai gali sau leisti, bet tokie darželiai negali pakeisti valstybinių sistemos.
„Norėtume pasekti estų pavyzdžiu, kurie sutarė, kad darželis šeimai turi kainuoti ne daugiau kaip 10 proc. minimalios algos.
Darželiai turi būti visiems vaikams prieinami. Ikimokyklinis ugdymas – tai jų teisė, kurios suaugusieji privalo neignoruoti. Lietuvoje ši teisė vis dar neužtikrinama“, – sakė pašnekovas.
Atranka į mokyklas vaikus „surūšiuoja“
Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas:
„Vaikai nepasirenka šeimos, kurioje gimsta. Politikai, nesvarbu, kokiai partijai beatstovautų, paprastai sutaria, kad kiekvienas vaikas turi turėti galimybę mokytis geroje mokykloje. Jos pasirinkimas neturi priklausyti nuo šeimos finansinės padėties ar tėvų išsilavinimo.
Paprastai visose šalyse dauguma vaikų mokosi viešosiose mokyklose, kurių steigėjos yra savivaldybės. Nustebau sužinojęs, kad net JAV apie 95 proc. penkiolikmečių mokosi valstybinėse mokyklose.
Išskirtinės šalys yra Airija ir Nyderlandai, kur privačiose mokyklose mokosi apie trečdalį vaikų. Tos mokyklos yra religinio pobūdžio – katalikiškos bei protestantiškos. Istoriškai taip susiklostė, kad jos priklauso parapijoms, bet net ir tas mokyklas išlaiko valstybė. Jos nėra pelno siekiančios privačios švietimo įstaigos, kaip kad yra Lietuvoje.
Lietuvoje privačias mokyklas lankančių vaikų skaičius tesiekia 3-4 proc., o ir tos mokyklos yra susitelkusios tik didžiuosiuose miestuose.
Manyčiau, kad ydinga yra tai, kad pas mus tėvai gali parinkti savo vaikams mokyklas, tuo tarpu kitose šalyse tai nėra priimtina.
Lietuvoje net valstybinės gimnazijos bei licėjai skelbia priėmimo konkursus ir atsirenka gabiausius mokinius. Nors šios švietimo įstaigos priklauso savivaldybėms, joms vis tiek leidžiama tai daryti.
Tėvai dėl to rungtyniauja, jie stengiasi vaikus paruošti taip, kad jie įstotų. Tačiau tie atrankos konkursai reiškia ir tai, kad tik tie vaikai, kuriais labiausiai rūpinasi tėvai ir kurie specialiai parengimui samdo mokytojus, patenka į norimą mokyklą.
Vis dėlto tai nėra gerai. Priėmimas į mokyklą turėtų vyksti pagal gyvenamąją vietą, ir nesvarbu, koks yra vaikų pažangumas. Tik tada, jei mokykloje lieka laisvų vietų, gali būtų priimami vaikai iš kitų rajonų.
Kita blogybė, kad Lietuvoje privačioms mokykloms leidžiama iš tėvų rinkti papildomus pinigus. Nors jos gauna valstybinį finansavimą. Kitose valstybėse šie du finansavimo šaltiniai nesikerta, nebent religinėms mokykloms leidžiama priimti parapijos aukas.
Štai todėl pas mus privačiose mokyklose mokytis gali tik tie vaikai, kurių tėvai uždirba pakankamai, nes dažniai įmokos yra didelės. Tokiu būdu vaikai „surūšiuojami“.
Dvigubas pajamas gaunančios mokyklos gali sudaryti geresnes sąlygas mokytis, – parūpinti gerų mokymo priemonių, prisikviesti gerų mokytojų. Jas lankantys vaikai įgyja pirmenybę prieš kitus, ir tai nėra teisinga.
Tokias mokyklas baigę vaikai turi daugiau galimybių rinktis prestižinių specialybių studijas – medicinos, teisės, ekonomikos. Taigi gradacija tęsiasi toliau, ir vaikai taip[ paveldi savo tėvų socialinę padėtį.
Tuo tarpu žmogaus padėtis visuomenėje turi priklausyti nuo kiekvieno asmeninių pastangų, o gradacija mokyklose verčia grįžti į luominę santvarką.
Paprastai kitose šalyse privačioms mokykloms, kurias finansuoja valstybė, neleidžiama imti pinigų iš tėvų, taip pat neleidžiama ir atsirinkti vaikų. Kai kartu mokosi vaikai iš įvairaus finansinio stiprumo šeimų, ir vieni, ir kiti mato realų gyvenimą.
Privačios mokyklos turi teisę egzistuoti, jos reikalingos, tačiau valstybė turi finansuoti jas su sąlyga, jei jos neims iš tėvų papildomo užmokesčio ir jei mokykla priims vaikus, kurie kreipsis pagal gyvenamąją vietą.
Jei šios sąlygos nepriimtinos, mokykla gali imti bet kokio dydžio įmokas iš tėvų, bet valstybė turėtų jos nefinansuoti. Tai valstybės politikos pasirinkimas.“
