Sunkumų patiriantys verslai gali bandyti išvengti visų įmanomų išlaidų, tarp jų – ir išpildyti įsipareigojimus atleidžiamiems darbuotojams.
Portalo lrytas.lt pakalbinti ekspertai paaiškino, kada atleidžiami darbuotojai turi reikalauti išeitinės, kada ji nepriklauso ir ką daryti, jei darbdavys vengia ją išmokėti.
Numato tris aplinkybes
Darbo teisės ekspertas, advokatas Tomas Bagdanskis lrytas.lt teigė, kad įprastai išeitinei gauti yra numatyti du būdai – kai darbdavys mažina darbuotojų skaičių arba kai darbuotojas nesutinka dirbti su pakeistomis sąlygomis.
„Mažinamas darbuotojų skaičius šiame COVID-19 kontekste reiškia, kad darbdavys pamato, kad turi per daug darbuotojų ir dalį jų atleidžia.
Kitas atvejis – kai darbdavys siūlo pakeisti darbo sąlygas, o darbuotojas nesutinka. Vėlgi, kalbant apie COVID-19, tai dažniausiai susiję su tuo, kad bandoma pakeisti pareigas arba darbo laiko normą, mažinant darbo krūvį.
Paprastai žmogus dirba 40 valandų, tad jeigu darbdaviai galvoja, kad visiems darbuotojams darbo neužteks, siūlo dirbti pusę dienos, ir atitinkamai mažėja atlyginimas. Darbo sąlygų pakeitimas – dažniausiai praktikoje pasitaikanti situacija“, – kalbėjo T.Bagdanskis.
Galima ir trečia situacija – jei pradėtų vėluoti darbo užmokestis.
„Arba jei prastova būtų daugiau kaip 30 dienų, arba 45 dienų per 12 mėnesių – tada pats darbuotojas galėtų išeiti ir sakyti, kad darbdavys nesuteikė darbo, neapmokėjo jo taip, kaip turėtų apmokėti, arba vėluoja jį apmokėti. Tokiais atvejais jam irgi priklausytų išeitinė išmoka“, – sakė T.Bagdanskis.
Darbuotojui priklausančios išeitinės dydis priklauso nuo išdirbto laiko.
„Jeigu darbo santykiai truko virš metų, toks darbuotojas pretenduoja į dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Jei dirbo mažiau nei metus, jam priklausytų išeitinė už dvi savaites“, – kalbėjo advokatas.
Kada išeitinė nepriklauso?
Tačiau darbuotojas išeitinės negauna trimis atvejais: kai išeina savo noru, šalių susitarimu arba kada iš darbo atleidžiama dėl darbo pažeidimų.
„Kai darbuotojas išeina šalių susitarimu, darbdavys su darbuotoju gali susitarti, kad jokia kompensacija nėra mokama. Tuo metu iš darbo atleidžiama už pažeidimus, kada darbuotojas neateina į darbą, dėl pravaikštų, kai darbuotojas pasirodo neblaivus. Tokiais atvejais atleidžiama dėl darbuotojo kaltės ir išeitinė nepriklauso“, – kalbėjo T.Bagdanskis.
Užimtumo tarnybos duomenimis, nuo karantino pradžios iki balandžio 27-osios darbo neturinčių asmenų Lietuvoje padaugėjo 33,7 tūkst., arba 20,9 proc.
Praėjusią savaitę darbo ieškojo per 194 tūkst., arba 11,3 proc. darbingo amžiaus žmonių.
Atleidimai – populiariausias taupymo įrankis
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė lrytas.lt teigė, kad 57 darbo kodekso straipsnis – Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės – niekada nebuvo populiarus, tačiau karantino metu situacija dar labiau pablogėjo.
„Niekada nebuvo populiarus 57 darbo kodekso straipsnis, pagal kurį darbuotojai atleidžiami su išeitinėmis. Anksčiau buvo keli procentai darbdavių, besinaudojančių juo, o dabar situacija – dar blogesnė.
Teiravomės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, ir trišalės tarybos – buvo pasakyta, kad du trečdaliai darbuotojų išeina savo noru.
Dėl to mes siūlėme, kad teikiant statistiką apie prastovas bei visa kita, kas susiję su karantinu, teikti statistiką ir tų, kurie išėjo savo noru. Nes jie tikrai išėjo ne savo noru, o buvo priversti parašyti prašymą dėl išėjimo savo noru“, – teigė profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
Pirmininkės turimais duomenimis, jau pernai apie 71 proc. netekusių darbo išėjo savo noru.
„Ir dabar tas procentas nemažėja – darbdaviai tikrai nesinaudoja galimybe susitarti, kad darbuotojas išeitų šalių susitarimu, nes tai kainuoja.
Kur kas paprasčiau pasikviesti darbuotoją į kabinetą ir pasakyti, kad jis yra blogas darbuotojas. Pasakyti, kad jis išeis pagal drausminę nuobaudą, nors tokių jau nebėra, kad bus straipsnis – yra įvairių gąsdinimo būdų. Darbuotojas, be abejo, nenorėdamas konfliktuoti, būdamas silpnesnė pusė, pasirašo dėl išėjimo savo noru“, – kalbėjo I.Ruginienė.
Pasak jos, prie to dažnai prisideda ir savo teisių nežinojimas.
„Jei darbuotojas turėtų visą informaciją ir žinotų savo teises, jis puikiai suprastų, kad jokie grasinimai negalėtų priversti pasirašyti prašymo dėl išėjimo savo noru.
Jei darbdavys turi intenciją atleisti, reikia nieko nepasirašyti, nesutikti su jokiais siūlomais variantais, o tiesiog laukti, kol darbdavys įspės ir atleis vadovaujantis 57 straipsniu – atleisti su išeitine, o tada darbuotojas galės pretenduoti ir į ilgalaikį išmokų fondą – tai yra visa grandinė.
Drausminė nuobauda – tai yra sovietinis gąsdinimas. Bet kokią sankciją galima apskųsti Darbo ginčų komisijai ir darbdavys turės labai gerai pagrįsti, ar iš tikrųjų tas dalykas buvo įvykęs, ir ar iš tikrųjų darbuotojas kaltas“, – teigė I.Ruginienė, ir pridūrė, jog darbuotojų atleidimas karantino metu – populiariausias įmonių taupymo įrankis.
