Visgi tikimasi, kad jau 2023 m. šildymo sezonui „Ignitis grupė“ bus pabaigusi biokurų katilų statybas ir Vilniui nebereikės rūpintis, kuo pakeisti rusiškas gamtines dujas.
– Nuo to globalesnio klausimo ir pradėkime. Šiuo laikotarpiu rinkoje atsiradus permainų ir dėl karo, ir dėl kitų faktorių, kam turi būti pasiruošę miestai?
– Tiek Lietuvos, tiek Europos miestams yra nelengva vasara, galvojant apie žiemos iššūkius – ypač kalbant apie šildymo sezoną. Pagrindinis klausimas – apsirūpinimas kuru. Vilniuje ateinantį sezoną mes dar turėtume naudoti daug gamtinių dujų šilumos gamybos procese, bet dėl iškilusios kainos, kuri šiai dienai siekia 170 eurų už megavatvalandę, kai tuo metu praėjusį sezoną vidurkis buvo 90 eurų, ir tai buvo rekordiškai aukšta kaina.
Be jokios abejonės, tokie dalykai skatina ieškoti alternatyvų, nes sąskaitos vartotojams, sumokant už tokią dujų kainą, taptų nebepakeliamos.
Gera žinia ta, kad šilumos nepritrūks ir mums nereikia mažinti temperatūros ir kitaip skaičiuoti, kad turėtume reikiamą šilumos kiekį kaip kitur Europos miestuose, kur matome, kad tokia padėtis gali iškilti.
Bet pagrindinis mūsų klausimas – kaip suvaldyti kainas. Dėl to yra skaičiuojama ir ieškomos kitos alternatyvos, kurios leistų vartotojams užtikrinti kuo mažesnes sąskaitas žiemos laikotarpiu.
– Kokios tos kitos alternatyvos galėtų būti?
– Iš esmės, tai galėtų būti kitos iškastinio kuro rūšys, kurios šiai dienai yra svarstomos. Pirmiausia, tai yra mazutas, kuris istoriškai miesto šilumos ūkyje buvo naudojamas paskutinį kartą 2013–2014 metais. Skaičiuotume, kad pakeistume būtent šiuo kuru išbrangusias dujas. Dabartinėmis kainomis ir skaičiavimais tai leistų sutaupyti ženklias sumas ir užtikrinti, kad kainų vidurkis būtų galbūt mažesnis nei praėjusį pasibaigusį šildymo sezoną.
Žinoma, čia yra iššūkių. Visų pirma, tai yra gamtosauginis klausimas, nes mazutas yra daug taršesnė kuro rūšis, kurią reikėtų turėti ir dėl to būtų didesnė tarša, didesni taršos mokesčiai, reikia turėti ir visas technines galimybes jį čia atsigabenti, nes ūkis yra kelerius metus nenaudojamas. Taip pat yra ir technologinių iššūkių.
Dabar visos alternatyvos ir galimos dedamosios yra skaičiuojamos ir vertinamos, o artimiausiu metu reikės priimti sprendimą. O galbūt čia yra tiktai „planas B“, jei dujų kaina grįš į situacija, kuri buvo prieš gerą mėnesį, tai skaičiavimai nebetaps prasmingi.
Taigi mes ruošiamės bet kokiam variantui. Visų pirma, pasiekdami, kad šilumos Vilniuje nepritrūktų ir antras dalykas, kad tos kainos būtų kiek įmanoma mažesnės.
– Kiek greitai galima šitos alternatyvos įgyvendinimui pasiruošti, jeigu aplinkybės palankios?
– Mes turime sezono pradžią spalio mėnesio pabaigoje ir visi techniniai bei parengiamieji darbai yra jau dabar ruošiami ir daromi. Čia didelių piniginių investicijų daryti nereikia, tai yra techniniai klausimai, kuriuos reikia padaryti. Per rugpjūčio mėnesį sprendimas tikrai turės būti priimtas ir fiksuotas, nes reikia daryti išankstinius kuro įsigijimus ir pan.
Tai nepasibaigus vasarai mes jau žinosime, kaip atrodys mūsų ruduo ir šildymo sezonas žiemą.
– Jeigu kalbėtume apie ekologinius iššūkius, apie kuriuos pokalbio metu užsiminėme. Kokie jie ir kaip juos galima suvaldyti?
– Matome, kad visa Europos Sąjunga (ES) turi problemų dėl Rusijos sukelto karo ir tyčia suorganizuotos krizės dėl energetikos padėties iššūkių. Matome, kad tokiose valstybėse kaip Prancūzija ir Vokietija netgi užkuriamos senos akmens anglies varomos elektrinės, tai mums tokių dalykų daryti nereikia.
Be jokios abejonės, mazuto deginimas yra daug taršesnis kuras negu dujos ir čia reikėtų tinkamai pasiruošti: peržiūrėti filtravimo sistemas ir tuos kelis mėnesius tarša tikrai būtų didesnė, bet čia yra jau mažiausios blogybės rinkimasis iš visų esamų.
Nėra labai didelio noro ir entuziazmo tą mazutą Vilniuje turėti, bet nebelieka pasirinkimo ir tam, kad pražiemotume ateinančią žiemą, tokie sprendimai neišvengiami ir, matyt, kad juos reikės priimti. Visi skaičiai dėl taršos, dėl mokesčių yra atviri, nes kaip tik vyksta poveikio ataskaitos rengimas ir visi tikslūs skaičiai bus padaryti.
Gera žinia ta, kad tai būtų labai laikina priemonė, nutaikyta šaltiesiems žiemos keturiems ar penkiems mėnesiams, o kitą šildymo sezoną jau galėsime pasitikti kitokiomis nuotaikomis, nes Vilniuje iškastinio kuro šildymui nebereikės. Bus pabaigtas „Ignitis grupės“ šiuo metu įgyvendinamas biokuro katilų statybos projektas ir 2023 metų sezonu galėsime nei dujų, nei mazuto nebenaudoti.
– Kalbant šia tema, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas kreipėsi į „Ignitis grupę“, prašė išsiaiškinti, kokioje stadijoje dabar yra statybos darbai. Jūsų žiniomis, kokia yra situacija?
– Geriausiai pati „Ignitis grupė“ ir galėtų pakomentuoti, koks yra baigtumo lygis. Mes žinome tik tiek, kad rangovai, po to kai pasitraukė ir bankrutavo buvę rangovai, yra naujai atrinkti, o darbai vykdomi. Kaip iš Vilniaus miesto pozicijos visada ir sakėme, matydami, kokia yra statybų baigtumo padėtis, artėjančiam šildymo sezonui tikėtis, kad papildomi šildymo pajėgumai bus paleisti – neverta. Na, ir tai pasitvirtino.
Tai čia realu objektyviai vertinti, kad šita jėgainė pradės veikti nuo 2023 m. šildymo sezono pradžios.
– Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, apskritai šitas išsilaisvinimas nuo rusiškų dujų – kaip turėtų atrodyti miestui?
– Na tai turbūt natūraliai mes esame praėję didžiausią laikotarpį ir dujų atsisakymo bei perėjimo konversiją. Vilnius liko paskutinis miestas dėl tam tikrų savo kažkada padarytų klaidų. Pirmiausia, tai pasirenkant 15 metų išnuomoti šilumos ūkį „Rubikonui“, „Veolia“ grupei, kurie kaip ir turėjo tas investicijas padaryti, bet, deja, nepadarė, dėl to mes dar ir dabar turime šimtamilijoninius ieškinius ir ginčus su buvusiais investuotojais.
Iš esmės, man atrodo, kai Vilniuje jau veiks biokuro katilai, tai Vilniaus ir Lietuvos šilumos ūkis naudos labai nedidelę ir neženklią dalį gamtinių dujų ar kito iškastinio kuro – jau būsime priklausomi nuo biokuro, biomasės, kuri yra Lietuvoje auginama ir ruošiama.
Aišku, jos kaina paskutinį sezoną taip pat padvigubėjo, bet tai jau yra globalūs dalykai, susiję ir su infliacija ir su sukelta energetine krize. Viskas brangsta – taip pat ir šiluma. Tik šiuo atveju naudoti rusiškas dujas tikrai jau nebereikės.
– Kitos šalys susidurs su didesnėmis problemomis, turbūt su energetikos išteklių trūkumu. Ką Lietuva, dar pasikartojant, šioje vietoje padarė teisingai?
– Matyt, teisingiausi sprendimai buvo priimti prieš gerą dešimtmetį, kai tuo metu Lietuva matė, kad „Gazprom“ šantažuoja pereiti prie nepriklausomos savo dujų importo šaltinio, tai per suskystintų gamtinių dujų (SDG) terminalą Klaipėdoje. Ir dabar mes esame visiškai nepriklausomi nuo to, ką daro Rusija.
Aišku, kainai daryti įtakos negalime, bet nusipirkti ir atsivežti dujas iš bet kurio pasaulio tiekėjo tikrai galime ir tai yra mūsų didelė pergalė. Čia yra tas pavyzdys, kuriuo dabar seka kitos Europos valstybės. Matome, kad Vokietija, kuri buvo pernelyg priešinga kelią pasirinkusi tiesti dujotiekius su Rusija, dabar ieško iš kur nusipirkti ir ar išsinuomoti laikinai SDG.
Matyt, kad mūsų pavyzdys prieš dešimtmetį neturėti reikalų su Rusija ir su dujomis, puikiai iliustruoja, kuriuo keliu turi eiti Europa. Tik tiek, kad energetikos projektai yra imlūs laike, jie yra greitai nepadaromi ir tam, kad atsiakytume dujų ir taptume nepriklausomi nuo kenksmingų partnerių, reikia šiek tiek laiko. Ir tai užtruks, kol kitos ES valstybės tai pasieks. Matyt, kurį laiką dėl to reikės mokėti padidintą kainą.
