Tačiau kol kas jos vidurkis – 482 eurai (turint būtinąjį stažą – 510 eurų), ir tai tik po to, kai pensijos buvo dar sykį padidintos nuo birželio. Atsilikimas nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris, atskaičiavus mokesčius, viršijo tūkstantį, akivaizdus.
Kokios gali būti išeitys? Pensijų fondai ir juos palaikantys ekonomistai turi vienintelį patarimą – kuo daugiau investuoti savarankiškai.
Lietuvoje šiuo metu antrosios pakopos pensijų fondams galima skirti 3 proc. savo pajamų, tuomet valstybė dar prideda 1,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio įnašą. Fonduose (daugiausia – antrosios pakopos) jau sukaupta per 6 mlrd. eurų.
Ar tai daug? Toli gražu – maždaug dešimtadalis šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Pensijų sistemų palyginimus skirtingose valstybėse atliekančios tarptautinės kompanijos „Mercer“ teigimu, senatvei sukauptų lėšų pakaks tuo atveju, jei jos viršija 100 proc. šalies metinio BVP.
Viena geriausių sistemų laikoma Islandijoje galiojanti tvarka, pagal kurią patys darbuotojai kaupimui skiria 4 proc., o darbdaviai prideda dar 6 proc. Vidutiniškai vienam islandui sukaupta suma siekia 160 tūkst. eurų.
Bet kaip rodo Lietuvoje atlikta apklausa, apie 80 proc. žmonių įsitikinę, kad 75 procentus siekiančią arba dar didesnę pensijos dalį jiems turi užtikrinti valstybė.
Kitaip tariant, „Sodra“. Net 42 proc. respondentų mano, kad valstybė jiems turi mokėti visą pensiją.
Mokėti po 800 eurų šiuo metu „Sodros“ iždui – misija neįmanoma. Ir vargu ar bus kitaip ateityje. Pernai mūsų šalyje socialinio draudimo senatvės pensijas gavo 615,6 tūkst. asmenų. Tam buvo išleista 3,0676 mlrd. eurų.
Nepaisant to, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija teigia, jog Lietuvoje į pensiją išėję gyventojai gauna vos trečdalį savo buvusio atlyginimo (jau atskaičius nuo jo mokesčius).
Dėl to kas ketvirtas pensininkas susiduria su skurdo grėsme, o mūsų šalis pagal šį rodiklį visoje Europos Sąjungoje lenkia vos tris valstybes – Estiją, Latviją ir Bulgariją.
Valstybės kontrolė savo ataskaitoje nurodė, jog vienas didžiausių mūsų pensijų sistemos trūkumų yra tai, kad nėra tvirto ryšio tarp įmokų „Sodrai“ ir iš jos gaunamų išmokų.
Tarkime, vienas asmuo uždirba 3 tūkst. eurų ar daugiau, o kitas – 500 eurų.
Pirmasis, išėjęs į pensiją, gaus vos 31,9 proc. buvusių pajamų, antrasis – 68 procentus.
Žinoma, pirmojo pensija bus gerokai didesnė skaičiuojant pinigais, bet dirbdamas jis bus sumokėjęs nepalyginti daugiau įmokų.
Praėjusiais metais bendroji pensijos dalis, kuri nepriklauso nuo sumokėtų „Sodrai“ įmokų, siekė 63 proc. gaunamos sumos, individualioji – vos 37 proc.
Valstybės kontrolierių teigimu, šios dalys turėtų būti mažų mažiausiai lygios. To tvirtina siekianti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tačiau jos tikslas – kad tokia tvarka nusistovėtų iki 2030 metų.
Europos Komisija jau anksčiau įspėjo, kad, nesiėmus reformų ir gausėjant pensininkų bei mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui, Lietuvoje gali tekti didinti įmokas, o tai tikrai būtų skriauda jaunesnėms kartoms.
Kitas būdas – toliau ilginti pensinį amžių, kuris 2027-aisiais tiek vyrams, tiek moterims pasieks 65 metus.
Europos Komisijos nuomone, darbingo amžiaus kartelė turėtų būti keliama aukščiau – iki 72 metų.
Kol kas pragiedrulių nežada ir privatus kaupimas. Pernai antrosios pakopos sistemoje dalyvavo 1,388 mln. gyventojų, arba 95 proc. darbingo amžiaus žmonių.
Tačiau net 47 proc. buvo sustabdę įmokų mokėjimą. Trečiosios pakopos sistema, kai kaupiama savarankiškai, turėjo 79 tūkst. dalyvių, bet 38 proc. įmokų nemokėjo.
Lietuvos darbdaviai, kitaip nei Skandinavijos šalyse, irgi netryško noru pasinaudoti lengvatomis ir prisidėti prie darbuotojų papildomo kaupimo – pernai tai darė vos 1,2 proc. jų.
Mūsų šalies pensijų sistema, veikianti jau 18 metų, patyrė galybę reformų. „Sodros“ duomenimis, net 13 kartų keitėsi antrosios pakopos įmokų tarifai, svyravę nuo 1,5 iki 5,5 proc. Toks nepastovumas tikrai nepadidina įmokas mokančių gyventojų pasitikėjimo.
Kita vertus, kaip nustatė Valstybės kontrolė, valdžia iš viso neturi aiškių nuostatų, kiek kurioje pakopoje turėtų būti dalyvių, kiek galėtų prisidėti darbdaviai.
Vyriausybės programoje skelbiama, kad pensijų kaupimo sistema turi būti efektyvi, aiškiai reglamentuota, pastovi, skaidri ir užtikrinanti teisėtų lūkesčių įgyvendinimą.
Tačiau jokios priemonės ar rodikliai tam pasiekti neminimi.
„Šalies mastu nenustatyta, kokia dalimi kiekvienos pakopos išmokos turėtų prisidėti prie pensininkų pajamų, kokias pajamų pakeitimo normas šiuo metu užtikrina atskirai II ir III pakopų išmokos ir kokios jų prognozės“, – paskelbė auditoriai.
Taigi valdžiai namų darbų – per akis. Nes didinti pensijas nėra sudėtinga, kitaip nei užtikrinti, kad jų kėlimas būtų tvarus ir dėl to nenukentėtų viešieji finansai.
