Emigruoja daug jaunimo
Kaip laidoje teigė politikos apžvalgininkas Ginas Dabašinskas, dažnai emigruoja jauni žmonės, kurie visko iki galo nepaskaičiuoja, o emigravę pamato, kad visur labai panašu.
„Klausimas, kas išvažiuoja. Tai yra plokščias veržlumas, kuris neturi kultūrinės dimensijos. Labai daug jaunų, tik atsidūrusių socialinėje aplinkoje žmonių, staiga pagalvoja: „Kodėl starte turėtų būti tokia suma, o ne kitokia?“ ir pasirenka kitokią startinę sumą, gal nesukalkuliavę visų kitų aplinkybų“, – svarstė jis.
Šiai nuomonei pritarė ir Pilietinės visuomenės instituto vadovė Ieva Petronytė-Ubonavičienė. Anot jos, dažnai išvažiuoja vos mokyklą baigę žmonės, nes Lietuvoje nemato savo ateities.
„Jie jau mokykloje tą žino. Yra tekę bendrauti su moksleiviais. Mes užsidarome į tam tikrus informacinius laukus, kuriuose ateities pasirinkimo perspektyvos yra labai ribotos – mes matome tik kelis kelius, kuriuose emigracija yra vienas iš geriausiai atrodančių. Bet taip nebūtinai yra, ta kelių aibė – nebūtinai baigtinė“, – pabrėžė ji.
Grįžti gali būti gėda
Pasak G.Dabašinsko, neretai emigrantai gailisi išvykę, tačiau grįžti į Lietuvą būna gėda.
„Jiems labai norisi sugrįžti, bet labai gėda: „Mes išvažiavome kaip ereliai, keliais nuliais padidinome savo startines galimybes, o apskaičiavę visas galimybes supratome, kad iš esmės būtume turėję tą patį“. Jie nebegali sugrįžti dėl įvairių aplinkybių“, – aiškino G.Dabašinskas.
I. Petronytė-Ubonavičienė pridūrė, kad iki galo neapgalvotas noras emigruoti susijęs ir su laisvomis galimybėmis išvažiuoti iš Lietuvos.
„Aišku, vienas dalykas yra laisvas pasirinkimas, bet kartu gali būti labai objektyvios aplinkybės – kartais tu nori išvažiuoti, bet negali, nes sienos užvertos – kalbu apie praeitį“, – sakė ji.
Anot I.Petronytės-Ubonavičienės, noras emigruoti ar neemigruoti gali būti ir susijęs su pilietiškumu.
„Pilietiškumą suprasti galime labai įvairiai, bet man labai patinka respublikoniškoji tradicija, kuri kreipia dėmesį į aktyvų, solidarų veikimą savo bendruomenės labui. Svarbu, ką mes statome pirmoje vietoje: ar man svarbiausia užsidirbti pinigų ir nerūpi, kas dedasi už tvoros, kaip aš jausiuosi, ar rūpi. Pilietiškumas nėra kažkoks altruistinis, utopinis, nepasiekiamas.
Tai yra ilgoje perspektyvoje suvokiamas racionalumas – mums visiems būtų geriau, jei mes gyventume pilietiškoje bendruomenėje. Reikėtų žiūrėti ne tik į savo asmeninę materialinę padėtį, bet galvoti apie tai, ką bendruomenėje būtų galima pakeisti, kad čia būtų galima susikurti tuos pačius santykius, geresnes sąlygas sau gyventi“, – kalbėjo I.Petronytė-Ubonavičienė.
Visgi didėjanti emigracija rodo, kad to ryšio su kitais piliečiais, kaip ir patriotizmo, yra mažai.
„Galima sakyti, kad ekonomika yra numeris vienas. Kyla klausimas, kodėl. Ar dėl to, kad kitų elementų trūksta, ar tiesiog medijų visuomenei tas ekonominis aspektas ypač išryškintas ir iškeltas virš kitų – tai nereiškia, kad nėra kitų elementų, tiesiog jie nuvertinti tokiame dominuojančiame diskurse“, – aiškino Pilietinės visuomenės instituto vadovė.
Dar viena emigracijos priežastis – santykis su valstybe.
„Tai tikrai nėra paskutinėje vietoje. Tas politinis veiksmingumas, galėjimas prisidėti prie savo bendruomenės, valstybės kūrimo ir įtakos turėjimas tam, kas yra šalyje, yra svarbus dalykas. Pagal šiuos rodiklius, mes dažnai Europos Sąjungoje esame žemiau vidurkio, o ilgą laiką buvome pačioje uodegoje.
Čia yra paradoksas dėl to, kad teisiškai mes esame pakankamai gerai viską susitvarkę, mes turime instrumentus, kurie leidžia visuomenei dalyvauti. Problema yra mūsų išankstinėse nuostatose ir nepatirtyje – tiek institucijų, tiek visuomenės“, – tvirtino I.Petronytė-Ubonavičienė.
Visur – tas pats?
G.Dabašinskas pridūrė, kad emigracija – šiokia tokia individo laisvės išraiška. Esą emigruojantis žmogus nori atsispirti aplinkai.
„Kartais norisi turėti daug, o jei nepavyks, tada išvažiuoti. Yra daug aplinkybių, kur tau norisi turėti autonomiją, o mūsų krašte pastaruosius porą šimtų metų su autonomija yra labai blogai. Kalbu apie asmeninę autonomiją. Iš kartos į kartą, per šeimas perduodamas tam tikras elgesio stereotipas – ką reiškia būti individu? O staiga tie santykiai suyra. Ką tada daryti?
Tu turi save integruoti į tam tikrą erdvę, iš kurios tu gyveni. O kas tu ten esi? Aptarnaujantis personalas? Ir dar plius kažkaip jauti, kad ne visai teisinga mokesčių sistema, kad yra dalykų, dėl kurių norisi pasistatyti kulkosvaidį. Tada jau geriau važiuoti į nežinią“, – šnekėjo politikos apžvalgininkas.
Jis pateikė ir analogiją į sovietinius laikus – atsispirti šiai struktūrai buvo pernelyg sunku, dėl to daug kas mieliau rinkosi emigraciją į Ameriką. Tad ir dabar, nors rizikuojama, dažnai išvykstama dėl to laisvės pojūčio.
„Be to, ten yra ir terpė, į kurią tu važiuoji. Dabar juk nevažiuoji visai į tuščią vietą – yra forumai, susirašinėjimai, kur tu susipažįsti, susidraugauji, tau suranda darbą, tu atvažiuoji į paruoštą erdvę.
Yra dar vienas labai įdomus dalykas – yra žmonių kategorija, kurie yra truputėlį aukštesni ir nori „prasimušti“, turi galimybių atidaryti kokį nors saloną ar paduotuvėlę. Jie dažnai lietuvių matyti negali, jei jų nereikia darbui. Sako: „Kaip gerai, kad jų nematau, reikia juos iš viso užmiršti“. Jie nori absoliučiai integruotis – kalba, gyvenimo būdu. Tai įdomus fenomenas“, – dėstė G.Dabašinskas.
Tad išvažiuojantys turėtų kelti sau klausimą ne „ką rasiu svetur?“ o „kas aš esu?“, „ką turiu?“, aiškino G.Dabašinskas.
„Tas dalykas po to išryškėja. Kai tavęs klausia, kas tu, iš kur tu, tu ilgai pasakoji, sunkiai sugebi sukonstruoti tapatybę, kad ji būtų priimtina. Tas nėra lengva. Supranti, kad tas išvažiavimas turi daug įvairių impulsų. Vienas jų yra sąsaja su suicidinėmis tendencijomis. Tam tikra prasme, metafiniziniu požiūriu, migracija yra savižudybė, tu nužudai savo seną gyvenimą ir prisikeli naujam“, – pabrėžė pašnekovas.
„Emigracijoje kiekvienas gauna individualiai. Dėl ekonominių priežasčių važiuojantys tikisi gauti daugiau ir geriau, bet lyginamojoje perspektyvoje nebūtinai tą gauni. Galime kalbėti ir socialiniu lygmeniu apie santykius tarp mūsų ir kitų žmonių. Bet iš tikrųjų, mes juk patys kuriame savo kultūrą. Galimai, mums trūksta kontakto vieniems su kitais, solidarumo“, – kalbėjo I.Petronytė-Ubonavičienė.
