„Eurostat“ duomenimis, vasarį euro zonoje fiksuota infliacija siekė 8,5 proc., kas viršijo prognozuotus 8,2 proc. Grynoji infliacija, atmetus energetikos, maisto produktų ir tabako sektorius, euro zonoje vasarį siekė 5,6 proc. lyginant su 5,3 proc. sausį.
Vasarį taip pat buvo užfiksuotas infliacijos augimas arba stagnacija didžiose Europos ekonomikose. Infliacija augo: Prancūzijoje, kur vasarį infliacija paaugo nuo 7 proc. iki 7,20 proc. ir Ispanijoje, kur buvo matomas nuo 5,90 proc. iki 6,10 proc. augimas. Tuo metu Vokietijoje infliacija nepasikeitė nuo sausio ir išliko 6,70 proc.
Reaguodami į tai, ECB Valdančioji taryba planuoja susitikti kovo 16 d. Šiame susirinkime bus normos galimai bus pakeltos dar 0,5 proc.
Ekonomistų ir bankų prognozėmis, galima tikėtis, kad ECB kels palūkanų normas 4 proc. pasieks liepos mėnesį. Tai turėtų persiduoti ir EURIBOR, kuris liepos mėnesį, spėjama, pasieks 3,90 proc.
„Piko reikėtų tikėtis liepos mėnesį. Mes, visos SEB banko grupės ekonomistai, atnaujinome prognozes ir tikėtumėmės du kartus pakėlimų po 50 bazinių punktų. Tai būtų kovą ir gegužę, ir tada birželį, bei liepą būtų po 25 bazinius punktus. Visa tai susisumuos į pusantro procentinio punkto ir tokiu atveju turime keturis procentus“, – Eltai teigė SEB banko Rinkos tyrimų skyriaus vyr. finansų analitikas Eduardas Petrulis.
E. Petrulis: įmanoma, kad ECB kels palūkanas iki 6 proc.
E. Petrulis taip pat teigia, kad esant dabartinei infliacijos situacijai, ECB galimai kels palūkanų normas virš 4 proc. Anot jo, JAV jau prognozuojamas iki 6 proc. siekiantis palūkanų lygmuo, kas gali būti tam tikra indikacija to, ką matysime Europoje.
„Įmanoma tikrai, kad kils virš 4 proc. Mes buvome tie, kurie peržiūrėjome į didžiąją pusę savo prognozes. Ir iš pradžių nesitikėjome tokio kėlimo. Bet įmanoma tikrai dabar. JAV jau kalbama net apie 6 proc. siekiančias palūkanas, kai kurių Volstryto banko analitikų.
Nors iš ateities sandorių rinkos lūkestis dabar irgi yra labai pakilęs, bet ne tiek, yra apie 5,5 proc. Ir jis gerokai šoktelėjo per pastaruosius porą mėnesių“, – aiškino E. Petrulis.
Ekonomistas paminėjo, kad augančios palūkanos JAV jau sukėlė infliacijos sulėtėjimą, ko dar nebuvo matoma Europoje.
„Jeigu JAV mes matėme bent jau bazinės infliacijos sumažėjimą pamėnesiui, tai Europoje tas pikas panašu kyla aukščiau. Nes jeigu vartotojų kainų indeksas visas krepšelis tiek, šiek tiek, tempas sulėtėjo, tai bazinės infliacijos, atmetus maistą ir energetiką, mes dar nematėme net jokio sumažėjimo.
Ir tas rodiklis yra 5,3 proc. Na tai daugiau nei dvigubai daugiau nei 2 proc., kas yra tikslas ECB. Ir jis stebėtinai nemažėja“, – komentavo jis.
E. Petrulio manymu, jeigu ši infliacija toliau nemažėja arba mažėja per lėtai, galima atsidurti situacijoje, kur ECB kelerius metus laikys aukštas palūkanų normas, kas neigiamai persiduos ir EURIBOR. Visgi, pasak jo, tai būtų blogiausias įmanomas variantas.
„Blogasis variantas, kurį galėtume matyti, tai, kad infliacija per lėtai mažėtų ar galbūt nusistovėtų kažkokiame lygyje, kuris yra nekomfortabiliai aukštesnis už 2 proc. tikslinį lygį. Tokiu atveju būtų negerai, nes ECB arba dar labiau didintų palūkanas arba antras scenarijus, kuris irgi yra pakankamai nemalonus ekonomikai, verslui ir gyventojams, tai yra toks, kad tos palūkanos ilgiau išliktų labiau padidintos, negu dabar rinka įvertina“, – teigė ekonomistas.
„Bet vėlgi grėsmė tokiam scenarijui yra tokia, kad jie pakelia, padidina ir pamatę, kad infliacija nusistovėjo pakankamai aukštame lygyje, tas palūkanas ir laiko tokias. Ir tai gali būti, pavyzdžiui, keletą metų. Ir tai yra rizika, tai yra grėsmė“, – pridūrė jis.
M. Dubnikovas: akivaizdžiai matome, kad infliacija nestoja ir tai veiks palūkanas
Ekonomistas Marius Dubnikovas mano, kad anksčiau prognozuotas palūkanų pikas vasaros pradžioje ar viduryje yra labai abejotinas. Pasak jo, nelėtėjanti infliacija reiškia, kad palūkanų augimas galimai užsitęs ir Europoje sieks bent jau 5 proc.
„Tai labai tikėtina, kad palūkanos būtent ir augs labai stipriai arba stipriau iki vasaros vidurio.
Vėliau galbūt jos stabilizuosis. Bet šiuo atveju galbūt yra žodis kuris yra labai stiprus, dėl to, kad mes akivaizdu nematome, kad infliacija įjungtų rankinį stabdį ir stabdytų pakankamai stipriai“, – teigė M. Dubnikovas.
Ekonomistas tvirtino, kad iš ECB pusės palūkanos bus keliamos iki 5 proc., kas greičiausiai persiduos EURIBOR. Jo manymu, taip nutiks dėl to, kad ECB prisibijo galimo 1981–1982 metų laikotarpio pasikartojimo, kai ilgą laiką išliko aukšta infliacija ir prireikė pusės dešimtmečio ją suvaldyti.
„Šiandien dienai nenustebčiau, jeigu dar vieną procentinį punktą prie to skaičiaus reikėtų pridėti. Ir šiuo atveju centriniai bankai nepaleis infliacijos iš kontrolės.
Dėl to, kad visi puikiai žino, kas buvo 1981–1982 metais, kai centriniai bankai nesureagavo į infliacijos augimą. Ir infliacija šoko dramatiškai, virš 10 proc. į 15 ar 20 proc. Ir vėliau prireikė dramatiškų priemonių ją suvaldyti, kas lėmė 5 metus trunkantį bandymą“, – aiškino jis.
„Tai šioje vietoje bus elgiamasi agresyviai“, – pridūrė jis.
N. Mačiulis: centriniai bankai bijo pakartoti tą pačią klaidą
Šią savaitę Europos Centrinis Bankas (ECB) dar kartą pakels bazines palūkanų normas puse procentinio punkto ir, tikėtina, įspės, jog tai dar ne pabaiga, teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis pastebi, kad nors infliacija jau mažėja, o finansinio streso ženklų daugėja, panašu, kad centriniai bankai palūkanų normas kels tol, kol „kažkas sulūš“.
„Šiuo metu 3 mėnesių tarpbankinės palūkanų normos Euribor, kurios tiesiogiai priklauso nuo ECB politikos, jau siekia 3 proc. Tuo tarpu 6 mėnesių Euribor, su kuriuo susieta dauguma Lietuvoje išduotų būsto paskolų palūkanų, jau pakilo beveik iki 3,5 procento.
Dar prieš tris mėnesius rinkose vyravo lūkestis, jog palūkanų normų pikas bus pasiektas ties 3 procentų riba, tačiau šiandien Euribor ateities sandoriai rodo, kad iki šių metų vasaros pabaigos šios palūkanų normos priartės prie 4 procentų.
Lūkesčiai keičiasi labai greitai, nes esame kelis dešimtmečius (o gal ir niekada) nematytoje situacijoje, kai infliaciją pakaitino daugybė skirtingų veiksnių. Tai − ir pandemijos metu atsiradę suvaržymai bei prekių trūkumas, ir precedento neturintis ekonomikos skatinimas mažomis palūkanomis bei skolintomis valstybių lėšomis, ir darbuotojų trūkumas, ir karas Ukrainoje, sankcijos Rusijai bei energijos krizė.
Šių kompleksinių veiksnių kratinys apsunkina prognozavimą, kada kainų augimas nebebus problema ir, atitinkamai, palūkanų normos galės sumažėti.
Euro zonoje infliacija mažėja jau pastaruosius 4 mėnesius – praėjusių metų spalį siekusi 10,6 procento, šių metų vasarį ji jau nukrito iki 8,5 proc. Dar svarbiau yra tai, kad tris iš keturių paskutinių mėnesių mažėjo ne tik infliacija, bet ir vidutinės kainos. Atrodytų, kad dingsčių nerimauti dėl per didelės infliacijos įsišaknijimo nėra, ypač matant atpigusias žaliavas, gamtines dujas, elektrą ir transportavimo išlaidos“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime rašo N. Mačiulis.
Tačiau, pastebi jis, ECB pagrindinis tikslas yra kainų stabilumas, kurį jis pats apibrėžia, kaip 2 proc. siekiančią vidutinę infliaciją.
„Iki šio tikslo euro zonai šiuo metu dar toli, o pagrindinė infliacija, į kurią neįtraukiamos smarkiai svyruojančios energijos ir maisto kainos, piko dar nepasiekė ir vasarį dar padidėjo iki 5,6 proc.
Kad ir kaip atrodytų keista, net ir matydami išsikvepiančią infliaciją centriniai bankai vis dar bijo per gajų infliacijos lūkesčių ir per spartaus atlyginimų augimo, pavirstančio į per spartų kainų, ypač paslaugų, augimą. Todėl tol, kol nedarbo lygis išlieka dešimtmečius nematytose žemumose, atlyginimai sparčiai auga ir nėra per daug akivaizdžių recesijos ženklų, ECB visą dėmesį sutelks tik į vieną rodiklį – infliaciją.
2021 metais daugelis didžiųjų centrinių bankų padarė didelę klaidą – per ilgai ignoravo didėjančią infliaciją ir per ilgai kartojo, kad ji yra laikina ir tuoj atslūgs. Nors žemų palūkanų ir perteklinės pinigų pasiūlos tiesioginė įtaka kainų šuoliui buvo ribota ir netiesioginė, daugelis dabar kaltina būtent centrinius bankus, savo veiksmais iš butelio išleidusius dešimtmečius nematytą infliacijos džiną.
Būtent todėl dabar centriniai bankai bijo pakartoti tą pačią klaidą – pasidžiaugti mažėjančia infliacija ir per anksti sustoti kelti palūkanas rizikuojant, kad infliacijos lūkesčiai ir spartus atlyginimų augimas pakaitins vienas kitą bei užkirs kelią infliacijos grįžimui prie 2 proc. ribos.
Tačiau dėl to padidėja kitokio pobūdžio klaidos tikimybė – palūkanos kils tol, kol prasidės recesija, pradės didėti nedarbo lygis arba įvyks kažkas dar nemalonesnio. Praėjusią savaitę ant bankroto slenksčio atsidūręs šešioliktas didžiausias JAV bankas nemokus tapo iš dalies dėl kylančių palūkanų normų, dėl kurių nuvertėjo jo turimos ilgalaikės obligacijos. Tiesa, pagrindinė nemokumo priežastis buvo neadekvatus palūkanų normų rizikos valdymas“, − dėstė N. Mačiulis.
