Pavyzdžiui, du rūpestingi tėvai nusprendžia neišleisti vaiko pinigų ir kaupti juos vaiko gerovei. Įprastai tėvai tuos 85 eurus kas mėnesį deda į vaiko vardu atidarytą banko sąskaitą ir, vaikui sulaukus dvidešimties metų, ten jau yra 20 tūkstančių eurų.
Tuo tarpu , finansiškai raštingas tėvas tuos 85 eurus kas mėnesį skiria vaiko investiciniam gyvybės draudimui ir jo atžala, sulaukęs dvidešimties, savo sąskaitoje jau gali turėti iki 50 tūkstančių eurų. Nors abu tėvai savo vaikais rūpinosi vienodai, šio rūpesčio rezultatas yra skirtingas.
Šis akivaizdus pasiekto rezultato skirtumas ir parodo, kaip kiekvienam iš mūsų yra svarbu ugdyti savo finansinį raštingumą“, – sako „Compensa Life“ Verslo plėtros vadovas-ekonomistas Marius Dubnikovas.
Lietuviai trokšta nekilnojamojo turto
Pasak M.Dubnikovo, Lietuvos piliečių finansinio raštingumo lygis yra pakankamai nedidelis. Ir tai yra didelė problema, nes finansinio raštingumo trūkumas lemia, kad žmonės neišnaudoja savo finansinių galimybių ir turi ganėtinai ribotą pasirinkimo galimybę investicinių pinigų valdymo srityje.
Per Lietuvos draudikų asociacijos ir Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos atliktą tyrimą žmonių buvo klausiama, ką jie daro su turimais pinigais ir ką jie darytų, jei jų turėtų daugiau. Paaiškėjo, kad vyrai mėgsta turėti grynų pinigų, o moterys labiau linkusios juos laikyti banko sąskaitoje. Į klausimą, ką darytų, jei pinigų turėtų daugiau, dauguma atsakė, kad pirktų nekilnojamąjį turtą.
„Lietuvoje nekilnojamasis turtas yra laikomas kone svarbiausia ir patikimiausia investicija. Nors tai, aišku, yra žemos rizikos instrumentas, bet kartu – ir žemos finansinės grąžos. Lietuvoje gajūs stereotipai, kad investuojant į nekilnojamąjį turtą galima labai greitai praturtėti. Bet investicijų į nekilnojamąjį turtą pelningumas iš tiesų siekia 4–5 procentus ir yra labai artimas investicijų į valstybines obligacijas pelningumui. Tikrai galima rasti ir pelningesnių už nekilnojamąjį turtą investavimo sričių“, – sako M.Dubnikovas.
Žinių apie pinigų valdymą stinga
Finansinis raštingumas, pasak ekonomisto, formuojamas nuo mažens. Vakarų pasaulyje jo pradmenis vaikai įgyja jau šeimose. Apie finansinį šių šalių piliečių raštingumą byloja jau tai, kad turėti gyvybės draudimą, finansiškai apsaugoti save ir artimuosius, kaupti ateičiai investuojant per gyvybės draudimą yra savaime suprantama praktika. Tokia tradicija šeimose perduodama iš kartos į kartą.
Lietuvoje vyresnioji karta finansiniu raštingumu pasigirti negali. Jaunoji karta taip pat negauna pakankamai žinių apie tai. Bendrojo lavinimo mokyklose įgyjama tik paviršutiniškų žinių apie ekonomiką, o apie pinigų vertę ir jų valdymą mokiniai neišgirsta nieko.
„Ne ką geresnė padėtis ir universitetuose. Ekonomikos ar vadybos studijų pakraipoje, be abejo, yra tam tikras pinigų valdymo kursas, bet kituose kursuose to finansinio raštingumo praktiškai nemokoma. Tai reiškia, kad net aukštąjį mokslą baigęs žmogus apie finansų valdymą nieko nesužino. O mažas finansinis raštingumas lemia tai, kad mes savo uždirbtų pinigų nevaldome“, – teigia M.Dubnikovas.
Mums atviras visas pasaulis
Per savo 25 darbo finansų sektoriuje metus M. Dubnikovas sako tik ir girdįs, kad mums reikia finansinio švietimo, bet labai didelio proveržio šioje srityje nėra.
Jei Vakarų pasaulyje finansinio raštingumo dažnas jaunuolis išmoksta jau šeimoje, tai Lietuvoje apie pinigų valdymą nenutuokia netgi dažnas universiteto absolventas.
„Viliuosi, kad jaunoji karta sieks finansinio raštingumo. Tai daryti jaunus žmones skatina Vakarų pasaulio pavyzdžiai, kur žmonės pinigus uždirba ne tik dirbdami nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, bet ir valdydami savo pinigus. Manau, kad dar po 25 metų padėtis šioje srityje pasikeis į gerąją pusę, tačiau dabar mes čia iš tiesų turime rimtą problemą, nes daugumai finansų srityje reikia pradėti nuo abėcėlės“, – sako M.Dubnikovas.
Pasak „Compensa Life“ Verslo plėtros vadovo, galimybių įgyti finansinio raštingumo yra daug. Skaityti knygas linkę žmonės gali rasti begalę literatūros pinigų valdymo bei investicijų klausimais tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.
Tie, kas nemėgsta skaityti, tikrai ta tema internete ras pakankamai videomedžiagos.
„Po teorijos, be abejo, seka praktika. Jei turi internetinę prieigą, tai praktiškai gali investuoti bet kada, bet kur ir bet kokiomis formomis. Mums atviras visas pasaulis. Praktiką galime pradėti pasirinkus investicinį gyvybės draudimą ir investavimo kryptis atsižvelgiant į savo rizikos toleravimo lygį, nes investicinės kryptys yra susietos su Pasaulinio lygio fondais, kuriuos prižiūri profesionalūs fondo valdytojai. Pavyzdžiui, vienas populiariausių krypčių valdo BNP Paribas fondo valdytojai, kurie priklauso antrai didžiausiai Europos finansinių grupių. Prancūzų kilmės BNP Paribas valdo daugiau nei 2,5 trilijonų eurų vertės turtą. Stambūs valdytojai turi resursų profesionaliai prižiūrėti investuotas lėšas ir keisti jų sudėtį pagal susidariusią rinkos padėtį“, – pastebi M.Dubnikovas.
Į finansinio saugumo užtikrinimą – žingsnis po žingsnio
Pasak ekonomisto, finansiškai raštingas žmogus investuoti pradės naudodamasis keturių žingsnių taisykle.
„Pirmiausia reikia atlikti savo finansų higieną – peržiūrėti turimus kreditus. Jei mes turime vartojimo kreditą, kreditinę kortelę, kurios limitas jau išnaudotas, tai mes privalome kuo greičiau atsikratyti šios „kupros“. Imdami vartojimo kreditą žmonės moka 14–18 procentų ir apie jokį investavimą, kol tu turi tokį vartojimo kreditą, negali būti nė kalbos, nes investuodamas uždirbsi gal penkis, šešis, o gal devynis procentus metinių palūkanų, o pats turėsi sumokėti tuos 14–18 procentų.
Žengus šį žingsnį turime susiskaičiuoti savo mėnesines išlaidas ir sukaupti finansinį buferį, kurį sudarytų nuo trijų iki šešių mėnesių išlaidų suma. Šiuos pinigus, kurių galėtų prireikti ištikus kokiai nenumatytai situacijai, reikia pasidėti į seifą ar banko sąskaitą ir jų neliesti.
Žengdami trečią žingsnį mes turime suvaldyti savo rizikas. Pirmiausia reikia pasirūpinti gyvybės draudimu. Jei turime būsto paskolą, ji turėtų būti pilnai perdrausta draudimu, kad nutikus nelaimei bent jau šeima neprarastų pastogės. Prie būsto paskolos draudimo derėtų įsigyti ir kritinių ligų draudimą.
Statistikos departamento duomenimis, kas penktas lietuvis iki 65 metų suserga viena iš kritinių ligų: vėžiu, infarktu arba insultu. Gera žinia yra ta, kad septyniasdešimt procentų iš susirgusiųjų šiomis ligomis pasveiksta ir vėl grįžta į darbo rinką. Tačiau tam vidutiniškai prireikia 12 mėnesių reabilitacijos.
Tik žengę pirmuosius tris žingsnius mes galime žengti ketvirtą žingsnį – investuoti jau turimas lėšas ar imti investuoti dalį savo pajamų“, – pataria M.Dubnikovas.
Reikia įvertinti ir prisiimamą riziką
Investavimo apimtys, pasak ekonomisto, priklauso nuo to, kiek žmogus yra linkęs tam skirti laiko. Didžiajai daugumai pakanka investicinių fondų ar tiesiog gyvybės draudimo. Nusprendus savo lėšų investavimo imtis pačiam, tam prireiks ir papildomo laiko, nes investavimas taip pat yra darbas.
Kaip pradėjus investuoti neužšokti ant sukčių? Pasak M. Dubnikovo, visada savęs reikėtų paklausti, iš kur dienos pabaigoje atsiras pinigai.
„Jei investuosiu į nekilnojamąjį turtą, pajamų gausiu jį nuomodamas. Jei investuosiu į obligacijas, gausiu palūkanų. Jei nuspręsiu įsigyti kokios nors įmonės akcijų, turiu išsiaiškinti, ar ji gauna pelną ir ar moka dividendus. Visos investicijos turi grąžos elementą. Todėl jei neaišku, iš kur atsiranda ta grąža, tokios investicijos geriau vengti.
Be to, prieš priimant sprendimą investuoti labai svarbu pasidomėti, kas jums siūlo tai padaryti. Jei investuoti siūlanti įstaiga yra prižiūrima Lietuvos banko, tai reiškia, kad jos veikla licencijuota ir ji yra patikima“, – teigia M.Dubnikovas.
Pasak ekonomisto, investuoti nusprendęs žmogus turėtų suprasti, kad investavimas yra susijęs su rizika, todėl svarbu įvertinti ir savo rizikos toleranciją.
„Didelė dalis Lietuvos žmonių investicijomis nusivylė po 2008–2009 metų finansų krizės. Kai rinkos per krizę krito 10–20 procentų, žmonės pamanė, kad kažkas juos apgavo, ir liovėsi investuoti. O iš tikrųjų investuojant grąža yra gaunama ne per vienerius ar kelerius metus, o per ilgesnį laikotarpį. Todėl prieš investuojant reikėtų susipažinti su tos srities rizikos tolerancijos vertinimais, kuriuos atlieka įvairios finansinės institucijos. Tai padarius rizika, kad pasirinksi sau netinkamą investavimo produktą, gerokai sumažėja.
Prieš investuojant verta pasikonsultuoti ir su specialistais“, – sako M.Dubnikovas.
Investavimas nėra greitas praturtėjimas
Pasak ekonomisto, finansiškai raštingas žmogus žino, kad investavimas nėra greitas praturtėjimas. Paprastas, nuoseklus investavimas turi trukti labai ilgai.
„Vidutinės grąžos investuotojas gali tikėtis tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tarkime, per ilgą laiko tarpą nekilnojamasis turtas generuoja 5–6 procentų metinę grąžą, obligacijos – 4–6 procentus, įmonių akcijos – 9–12 procentų. Tačiau investuotojas turi būti pasiruošęs, kad pasitaikys ir metų, kai ši grąža bus su minuso ženklu, ir tik ilgalaikėje perspektyvoje duos naudą.
Jei, tarkime, žmogus uždirba 1500 eurų ir dešimt procentų savo mėnesinio uždarbio (150 eurų) nusprendžia investuoti, tai per dešimt metų jis gali sukaupti apie 25 tūkstančius, o per dvidešimt metų – 92 tūkstančius eurų. Po 150 eurų per mėnesį investuoti pradėjęs trisdešimtmetis iki pensijos gali sukaupti 300 tūkstančių eurų. Toks iš pirmo žvilgsnio neproporcingas sumos didėjimas yra sąlygotas to, kad pinigus ima uždirbinėti ne tik investicijoms skirti, bet ir iš jų jau uždirbti pinigai. Čia ir yra tas ilgalaikio investavimo grožis“, – sako M.Dubnikovas.
Ekonomistas perspėja, kad tokio ženklaus pajamų išaugimo galima tikėtis tik ilgalaikėje perspektyvoje. Lietuvoje trūkstant finansinio raštingumo žmonės nori ženklių rezultatų pasiekti per kur kas trumpesnį laikotarpį, o to padaryti neįmanoma.
„Tai yra didžiulė klaida, nes niekas negali pasakyti kas laukia artimiausiu metu: pandemija, karas ar kitokie finansų rinkas paliesti galintys sukrėtimai. Tačiau ilgalaikė investicija, tokia kaip, pavyzdžiui, investicinis gyvybės draudimas, vis tiek duoda savo grąžą“, – tvirtina M.Dubnikovas.
