Nesutaria dėl sprendimo būtinybės
„Maisto išmetimas yra didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Skaičiuojama, kad trečdalis pasaulyje pagaminto maisto yra išmetama – tai yra ne tik socialinė, bet ir gamtosauginė problema“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teigė Ekonomikos ir inovacijų ministrės patarėja Grėtė Lelė.
Norima, kad maistas, kuris yra tinkamas vartoti, būtų išsaugotas. Todėl Seimas priėmė įstatymą, kuriuo galima ilgiau parduoti produktus, kurių žymėjime yra „Geriausias iki..“ – tai dažniausiai yra ilgo galiojimo produktai. Tuo metu ženklinimas „Tinka vartoti iki...“ yra suprantamas kiek kitaip.
„Svarbu akcentuoti ir tai, kad dabar tokius maisto produktus galima atiduoti labdarai. Pavyzdžiui, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra numačiusi, kad juos galima atiduoti net ir tada, kai yra pasibaigęs terminas, pažymėtas „Geriausias iki...“ ir suvartoti per 45 dienas. Tai gali būti miltai, makaronai.
Tačiau jei parduotuvės nori ir gali parduoti maisto produktus, jų nebūtina atiduoti labdarai, o pirkėjas pats gali pasirinkti, ar pirkti.
O kas atsakys, jei kas apsinuodys, kas atsakys už riziką? G.Lelės nuomone, natūralu, kad tokia klausimai gali kilti, tačiau rizikos nemato. Įstatymo projektas derintas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), tačiau didžioji dalis atsakomybės tenka pardavėjui.
Juo labiau – Vyriausybė nustatė, kaip artimiausiu kelis mėnesius stebės situaciją. Jei bus tam tikrų neatitikimų, jie bus sprendžiami.
Portalo pricer.lt maisto skyriaus vadovo Petro Čepkausko pastebėjimu, galai dėl šio sprendimo visiškai nesueina.
„Man iš tikrųjų trūksta žodžių neva visoms „žaliosioms“ iniciatyvoms, neva sukurtoms problemoms. Visų pirma, afišuojamas skaičius 140 kg galvai maisto yra pritemptas iki Vokietijos, Didžiosios Britanijos lygio ir, atrodo, juos apšokam.
Paskaičiuokit, kiek tai yra – neva 400 g kiekvienas žmogus kažką išmeta. Mes su kaimynais skaičiavom, visaip skaičiavom – nesigauna. Žmogus per dieną suvalgo kilogramą maisto. Pagal šituos skaičius gaunasi taip, kad žmogus per dieną nusiperka 1,5 kg maisto, trečdalį išmeta“, – skaičiavo pašnekovas.
Anot jo, prekės su pasibaigusiu galioti maistu yra darbo brokas. Prekybos tinklai visus procesus suderina taip, kad tokio „broko“ nebūtų. Pavyzdžiui, taiko nuolaidas net ilgo galiojimo prekėms, bakalėjai, kad tik parduotų.
Nors pritariama, kad kitose šalyse praktika yra panaši, tačiau išsivysčiusiose šalyse praktika yra kitokia, o paruošto maisto, kuris atsiduria maisto krepšeliuose, taip pat yra daug.
Keliamas klausimas ir kaip buvo paskaičiuota, kiek žmogus išmeta maisto ir kokia išmetamo maisto sudėtis.
Kas prisiims atsakomybę?
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto skyriaus patarėja Ilona Drulytė taip pat pasidalijo savo pastebėjimais, kas atsakys, jei bus apsinuodijimo atveju.
„Tokiu atveju būtų svarbu išsiaiškinti priežastį“, – pabrėžė ji. Net ir dabar, kai parduodamas nepasibaigusio galiojimo maistas, gali atsirasti saugos klausimų.
Jei teisingai buvo pasirinktas datos nustatymas, įrašytas „Geriausias iki...“, tai saugos klausimų kilti neturėtų, patikino pašnekovė. Net ir tie patys makaronai per daugelį metų pakeičia savo išvaizdą, struktūra ir pan. Galbūt tie patys makaronai net ir po kiek laiko netaps nesaugūs vartoti, bet netinkami – terminai yra vis tiek svarbu.
Ar taip nėra žeminamas maisto standartas? Pasak I.Drulytės, tai yra labai svarbu, kaip ir socialiniai klausimai. Akcentuojama, kad tokio maisto žmonėms vartoti nesiūloma, tačiau tik suteikiama galimybė įsigyti maistą pigiau, tačiau „Geriausias Iki...“ terminas bus pasibaigęs prieš keletą dienų.
Tačiau labdaros paramos organizacijos tokiu pokyčiu piktinasi – mat jos gaus mažiau maisto, kurį galėtų atiduoti prasčiau gyvenantiems žmonėms.
Klausytojui kilo ir klausimas – jei maisto produktas tinkamas vartoti ir pasibaigus „Geriausias iki...“ datai, kodėl gamintojas termino nepratęsia? Anot pašnekovės, 45 dienos yra susitarimo klausimas, o tiek dienų nustatyta tam, kad maistas kuo greičiau pasiektų galutinį vartotoją.
Tuo metu gamintojas nustato tam tikrus terminus pagal susiklosčiusią praktiką ir galbūt mano, kad tam tikru laikotarpiu produktas pats skaniausias ar geriausiai atrodantis.
Kai kuriems maisto produktams apskritai nenustatomi galiojimo terminai, bet tai nereiškia, kad tie produktai negenda. Pavyzdžiui, švieži vaisiai ir daržovės – jiems nėra nustatyti terminai, tačiau matome, ar tinkama vartoti. Taip pat ir cukrus, ir druska, ir actas, alkoholiniai gėrimai, ir eilė produktų, kuriems nėra nustatyto galiojimo termino. Tačiau suprantama, kad kažkada jų galiojimo laikas baigsis.
P.Čepkausko neįtikino institucijos atstovės argumentai. „Klausykit, čia vyksta socialinis eksperimentas“, – patikino jis. Sakoma, kad tą produktą, kurio galiojimas pasibaigė prieš dvi–tris dienas ir praėjo dar kelios dienos – nenumirsi.
200 000 žmonių, kurie gauna centralizuotą paramą maisto produktais, jei dabar gauna 80 eurų per metus. „Pas mane toks įtarimas, kad ši iniciatyva su tuo pasibaigusio galioti maistu yra nukreipta būtent į tuos žmones“, – svarstė jis, pridurdamas, kad tai galėjo būti ir sutapimas.
Spėjama, kad gali būti „žaidimų“ su statistika, kai į prekių krepšelį bus įtraukti ir tokie maisto produktai su mažesnėmis kainomis.
Primena, ką žinoti apie maisto galiojimo terminus
Kauno Technologijos universiteto Maisto instituto laboratorijos vadovės Aelitos Zabulionės nuomone, toks sprendimas „iš esmės yra teisingas, nes pokyčiai neįvyksta per naktį“.
Ji primena, kad maisto produktai visada galioja ilgiau nei nurodyta ant etiketės, bet tikimasi, kad tokie maisto produktai parduotuvėse bus ženkliai pigesni – ne 10 proc. ar 20 proc., o 70–80 proc., taip sumažinant ir maisto švaistymą, ir palengvins naštą sunkiau gyvenantiems. Taip turėtų būti ir dėl to, kad išties būtų sumažintas maisto švaistymas.
Pati pašnekovė sakė neabejojanti, kad pirks tokį maistą – produktas, kuriam jau yra pasibaigęs „Geriausias iki...“ terminas, neturi mikrobiologinės ar cheminės taršos tam tikrų faktorių. Tai reiškia, kad pieno ar šviežių makaronų šiame sąraše nebus, bus galima pamatyti tik ilgo vartojimo prekes: kava, arbata, miltų mišiniai, kruopos ir pan.
Nors įvairios mišrainės, salotos ar konditerijos gaminiai genda ir jais taip yra galimybė apsinuodyti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, reikia įvertinti, ar nėra susidariusių nuodingų medžiagų net ir paskutinę galiojimo dieną – siūloma pauostyti, paragauti ir apžiūrėti maistą, ar nėra pasikeitusi spalva, konsistencija ar tas pats kvapas.
Pavyzdžiui, vasarą produktas gali būti neteisingai laikomas net ir parduotuvėje, todėl reiktų atidžiai apžiūrėti tam tikras trumpo galiojimo prekes. Tačiau maisto sauga yra tarp trijų pusių: gamintojo, pardavėjo ir pirkėjo.
Gali kilti klausimų ir dėl pačių produktų galiojimo laiko. Pavyzdžiui, kodėl prieš trisdešimtmetį varškės sūreliai galiojo vos kelias dienas, o dabar galiojimo laikas išaugęs iki savaitės ar daugiau. Anot jos, anksčiau varškės sūreliai buvo gaminami rankomis, taip pat buvo kitokie produktai, nebuvo sterilizacijos aukštų normų ar automatizuotų gamybos procesų.
Zita Čeponytė, Lietuvos vartotojų instituto prezidentė, „Žinių radijo“ laidoje aiškino, kad išties nėra aišku, kokios yra tikrosios tokių pokyčių parduotuvėse, priežastys.
„Akivaizdu, kad maisto švaistymo problemos būtent šitas žingsnis neišspręs. Mūsų nuomone, galbūt tai yra tam tikras įspūdžio sudarymas, kad štai verslui sudaromos palankesnės savybės, kas iš esmės yra parašyta aiškinamuosiuose raštuose, teikiant maisto įstatymo projektą“, – komentavo Z.Čeponytė.
Tikrasis tikslas, kaip buvo suprasta iš ministerijos siunčiamos žinutės – padėti verslui parduoti daugiau maisto produktų.
Sveikatos pavojus vartotojams gali kilti tuo atveju, jei galiojimo terminas pratęstas nepagrįstai. Taip pat tai gali reikšti pirkėjų pasitikėjimo praradimu, jei bus pastebėta, kad tinkamumo vartoti terminas pratęsiamas reguliariai ar tai daroma be aiškios priežasties.
Vartotojų sąmonėje tai įneš dar daugiau sumaišties – elektroninėje prekyboje bus viena tvarka, fizinėse parduotuvėse kitokia.
