„Saigon Kava“ „Facebook“ ir „Instagram“ profiliai vis pasipildo įrašais – moterys nori išlaikyti ryšį su buvusiais klientais. „Tačiau nesame labai aktyvios – kartais neturime prieigos prie interneto“, – sakė jos portalui Lrytas.
Alex ir Diana nelauktos žinios iš Migracijos departamento sulaukė 2024-ųjų lapkritį. Institucija aiškino: nors vietnamietės turėjo leidimą gyventi Lietuvoje verslo pagrindu, jiedvi jau ilgą laiką nesamdė darbuotojų, turinčių nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Čia ir slypi visa esmė: viena sąlygų gauti leidimą gyventi šalyje verslo pagrindu – privalomas bent dviejų nuolatinių ES piliečių įdarbinimas bei nuolatinis išlaikymas.
Atvykti į Šengeno erdvę moterims uždrausta penkerius metus – iki 2029-ųjų. Buvęs „Saigon Kava“ klientas surengė kampaniją surinkti lėšų – moterys tikėjosi sukaupti 5 tūkst. eurų, kad galėtų sumokėti advokatams teikiant pakartotinį prašymą išduoti darbo vizą grįžti į Lietuvą anksčiau. Bet nepanašu, kad tikslą pavyks pasiekti.
Nuo 2019-ųjų Lietuvoje verslą plėtojusios vietnamietės Šiauliuose buvo įsigijusios butą, automobilį, turėjo augintinių. Prieš atvykdama į Lietuvą Alex Vietname pardavė namus, verslą, todėl grįžusi turėjo viską pradėti nuo nulio. Paprašyta paskaičiuoti, kiek prarado, kai teko išvykti iš Lietuvos, Alex įvardijo 110 tūkst. eurų.
„Čia visos mūsų santaupos, pinigai, pasiskolinti iš brolių ir seserų. O kur dar prakaitas, kurį išliejome dirbdamos be pertraukos.
Kai uždirbsime pakankamai, mėginsime grįžti į Šiaulius. Šiauliai – mūsų antrieji namai, kuriuose tiek daug žmonių mums parodė didelį palankumą. Norime laikytis pažado stengtis grįžti ir vėl jiems gaminti maistą. Iki 2029 m. galbūt būsime kitur, bet po 2029 m. stengsimės grįžti į Šiaulius“, – žada jos.
Alex skaičiuoja: advokato paslaugos, reikalingos darbo vizai gauti joms abiem, kainuotų 4800 eurų. Virtuvėlei įrengti reikėtų 40 tūkst. eurų ar daugiau. „Jei mums pasiseks, rasime rėmėją. Mūsų tikslas – vėl dirbti „Saigon Kava“ vardu – nedirbti kitiems restoranams, ir gaminti mūsų specialius patiekalus“, – aiškina pašnekovė.
Grįžus į Vietnamą Dianai buvo kilę psichologinių problemų. Kaip pasakoja, buvusiems klientams paaukojus pinigų, moteris apsilankė pas medikus, tad dabar būklė pagerėjusi.
„Apskritai dabar jaučiamės geriau nei pastaruosius kelis mėnesius. Po to, kai praradome viską, vis dar esame šoko būsenoje ir dažnai sapnuojame košmarus. Tačiau bet kokia žaizda išgyja, todėl stengiamės iš visų jėgų judėti į priekį“, – pasakoja Alex.
Moterys sulaukia draugų siūlymų persikelti į kitas šalis ir ten atidaryti „Saigon Kava“, bet pagrindinė problema ta, kad po to, kai Lietuvoje prarado viską, kas buvo investuota, tam neturi pinigų.
Ar kada galvojo, kad Lietuvoje pradėti verslą buvo klaida?
„Žmogiškai – taip, gailėjomės, kad visas gyvenimo santaupas investavome Lietuvoje, nežinodamos, jog čia nežmoniška migracijos politika. Tačiau vienintelis dalykas, už kurį mes visada dėkojame Dievui, yra tai, kad esame labai laimingos, jog mus myli draugai Lietuvoje, klientai ir Šiaulių miesto valdžia, kurie mus remia iki pat mūsų kovos su neteisybe galo“, – sakė Alex.
Moterys minėjo, kad jų artimieji, sužinoję, į kokią situaciją jiedvi pakliuvo, kalbėjo, kad nebuvo išmintinga imtis verslo Šiauliuose. Daug Alex ir Dianos giminaičių gyvena JAV – kvietėsi atvykti ir jas. Tik kad noro nėra.
„Dabar gyvename Saigone, kartais – tolimų giminaičių nuomojamame name, kartais – pas senus draugus. Mūsų padėtis dar nėra stabili, bet mes stengiamės, – šypsosi moterys. – Viena mūsų kreipėsi dėl stipendijos ir netrukus grįš į universitetą. Abi dirbame nuotoliu. Tai – tik smulkūs darbai, bet bent jau galime susimokėti už maistą.“