Duomenų agentūros žiniomis, lietuviams centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugos kainuoja 1,15 proc. mėnesinio šeimos biudžeto, Latvijoje, Estijoje – 2 proc., o štai Suomijoje – iki 3 proc.
VERT duomenimis, 2025 m. birželį mažiausia kaina už geriamąjį vandenį buvo 2,20 euro už kubinį metrą Vilniuje, didžiausia – 5,94 euro už kubinį metrą Rietave. Vandens tiekimo kaina tiesiogiai priklauso nuo tiekėjo aptarnaujamų vartotojų skaičiaus – kuo daugiau gyventojų ar įmonių tiekėjas aptarnauja, tuo yra mažesnė vandens kaina vienam vartotojui.
Šiuos rodiklius ekspertai vertina nevienareikšmiškai.
„Olm Clinic“ vadovas Martynas Gedminas sako, kad organizmą sudaro 70 proc. vandens, jis būtinas išvengti dalies inkstų ligų, mažinti kraujo klampumą, pašalinti toksiškus metabolitus.
M. Gedmino žodžiais, būtinas ir sveikas balansas, nes per didelis vandens vartojimas taip pat gali sukelti problemų, ypač sergantiems inkstų ar širdies ligomis. Vienas iš praktiškų patarimų – norint numalšinti troškulį išgerti 10 proc. daugiau vandens nei jaučiame. Taip kūnas turės reikiama rezervą, jeigu vėliau nebus galimybės laiku atsigerti vandens.
M. Gedmino teigimu, požeminis vanduo turi daug privalumų palyginti su paviršiniu vandeniu. Jis yra natūraliai geriau apsaugotas nuo taršos, pavyzdžiui, nuo radionuklidų iškritimo po atominių avarijų ar paukščių gripo užkrato. Jis taip pat turtingesnis ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, kurių reikia žmogaus organizmui.
Jam pritaria ir Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas dr. Gediminas Rainys.
„Jauna karta be gertuvių gyvenimo neįsivaizduoja, o vandens vartojimo disproporcijas reiktų spręsti pramonę perkeliant iš didmiesčių į atokesnius rajonus, – sakė ekspertas. – Ten dirbtų jaunesnio amžiaus žmonės, kurtųsi šeimos, didėtų gimstamumas ir automatiškai augtų vandens vartojimas. Sektini pavyzdžiai – Akmenės, Molėtų, Švenčionių, Kaišiadorių, Kauno rajonai, Elektrėnų savivaldybė kur pramonės santykinai daug“.
Tuo tarpu Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos patarėjo dr. Jono Satkūno žodžiais, Lietuvos gėlo vandens ištekliai beveik neišsemiami. Tuo esame unikalūs Europoje, tačiau to iki galo neišnaudojame. Tarptautiniuose investiciniuose forumuose tiesiog primygtinai turėtume pabrėžti – nėra kitos tokios šalies, kur smarkiai gali plėstis vandeniui imli pramonė.
J. Satkūnas pateikė štai tokius skaičius – per parą galima išgauti 3,75 milijono kubinių metrų vandens, o išgaunama tik apie 400 tūkst. o tai 10–12 proc. turimų išteklių.
Įdomu tai, kad daugelis šalių nepaisant visų pastangų ir nemažų investicijų negali džiaugtis tinkamos kokybės požeminio vandens ištekliais. Dažniausiai vandens kokybę prastina padidintos toksinių elementų koncentracijos.
JAV mokslininkų duomenimis pasaulyje tik 1 gyventojas iš 6 turi saugų vandenį. Tuo tarpu Lietuvoje turime gausius ne tik paviršinio vandens, bet ir neišsemiamus požeminio vandens išteklius. Tad pagrįstai galima teigti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur naudojamas tik kokybiškas požeminis vanduo.
Tuo tarpu Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Eimantas Kirkliauskas prisimena, kad dar iki 1995 metų 60 proc. vandens būdavo tiekiama pramonės įmonėms, likusi dalis – fiziniams asmenims. Pastaruosius 30 metų šios proporcijos apsivertė aukštyn kojomis, 40 proc. vandens sunaudoja įmonės, o likusią dalį – gyventojai. Tai lėmė vandentvarkos įmonių plėtra – paklojus trasas daugiau gyventojų galėjo prisijungti prie centralizuotų tinklų, o gamybos įmonės įdiegė naujų technologijų, kurios leido ir mažiau naudoti, ir pakartotinai naudoti centralizuotai tiekiamą vandenį.