Keramikas J. Adomonis net vaikaičių žaislus paversdavo meno kūriniais

Vilniaus dailės akademijos keramikų kiemelį ir jo stogus pažinau dar vaikystėje, su pussesere ir pusbroliu žaisdama slėpynių, kol mūsų senelis kitiems dėstė keramikos meną. Dabar smagu vaikščioti tais pačiais koridoriais, kur prabėgo senelio jaunystė bei brandus amžius, kur jo buvo tiek atrasta, išmokta, kurta, mylėta, gyventa ir atiduota. Didžiuojuosi galėdama pristatyti savo senelį – gerai žinomą šios srities meistrą, pedagogą, kritiką bei teoretiką profesorių Juozą Adomonį.

Daugiau nuotraukų (1)

Barbora Adamonytė („Lamų slėnis“)

Nov 1, 2012, 6:40 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 5:58 PM

– Labas, seneli. Primink savo studentavimo metus. Ar tada ir prasidėjo tavo kūrybinis kelias?

– Piešti pradėjau jau besimokydamas Skiemonių pradžios mokykloje, o vėliau Anykščių gimnazijoje išryškėjo mano dailės gabumai, tapau mokyklos dailininku, piešiau plakatus, iliustravau sienlaikraštį, tapiau dekoracijas. Stodamas į Dailės institutą norėjau studijuoti tapybą, bet gavau pasiūlymą išbandyti keramiką, nes tais metais į ją nebuvo stojančiųjų. Man šis „ugnies menas“ patiko ir liko visam gyvenimui. Be manęs, grupėje buvo dar dvi mergaitės, o visame įvairių specialybių kurse – 40 studentų, kurių būta ir vyresnių, ir kitakalbių. Visi dėstytojai buvo žinomi dailininkai ir teoretikai. Jiems ir mums, studentams, lengva nebuvo – slėgė sunkūs pokario metai. Tačiau nepritekliai neužgožė jaunystės šėlsmo: rengėme mokslines konferencijas, parodas, spektaklius, šokius, ekskursijas, sportavome.

– Ar svarbu vieta ir nuotaika?

– Labai! Dailės institutas įsikūręs romantiškiausioje Vilniaus miesto vietoje – gražiame Bernardinų vienuolyno ansamblyje. Čia aš praleidau šešerius studijų metus ir visą gyvenimą būdamas dėstytoju, katedros vedėju ir profesoriumi. Įvairios pareigos atėmė daug jėgų ir laiko iš kūrybos, bet yra ką prasmingo ir gražaus prisiminti.

– Kūrėjų ir kultūrų įtaka.

– Pirmiausia mano mokytojai – keramikai, piešėjai, tapytojai, skulptoriai bei architektai. Su pastaraisiais teko daug bendradarbiauti kuriant architektūrinius objektus Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje ir Maskvoje.

Mane domina visos kultūros, tačiau įtakos turėjo Pietų ir Vidurio Europos kultūra, dailė. Čia teko lankytis muziejuose, parodose, dalyvauti kūrybiniuose simpoziumuose. Ypač artimi ryšiai buvo su latviais, estais, čekais, lenkais ir vengrais. Keletą kartų lankiausi Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, kartą – Anglijoje, Austrijoje, Norvegijoje ir Vidurinėje Azijoje, o ilgiausiai – Ispanijoje ir JAV. Visur turėjau draugų ir pažįstamų. Iš jų gaudavau įdomios informacijos – knygų, katalogų, žurnalų. Aš dariau tą patį skleisdamas mūsų spaudinius, kviesdamas į simpoziumus.

– Postmodernizmas aiškiai juntamas tavo kūryboje. Kodėl būtent ši kryptis?

– Aš pergyvenau vadinamąjį socialistinį realizmą, kai mus mokė tik keramikos amato ir liaudies meno interpretacijų. Po gūdaus sovietinio atšilimo jaunieji dailininkai pradėjo kreipti dėmesį į modernizmą. Mane ypač paveikė apsilankymas didžiulėje IAC tarptautinėje keramikos parodoje Prahoje (1962 m.), kur dominavo modernistiniai kūriniai. Beje, tokių kūrinių pageidavo mūsų jaunieji architektai. Taip ir tapau modernistu, o dabar mane žavi postmodernistinė kryptis. Ji atitinka laiko dvasią, galima daug eksperimentuoti. Tai aš ir darau: keramiką derinu su medžiu, metalu, stiklu ir kitomis medžiagomis, ieškau konceptualių sprendimų.

– Didžiausia kūrybinė nesėkmė?

– Keramikos srityje nesėkmių būna daug, kai aukštoje temperatūroje nepageidaujamai pasikeičia glazūrų struktūra ir spalva, gaminiai suskyla, sulimpa ir kt. Gaila, kad pastaraisiais metais keičiantis architektūrinių objektų savininkams, daug mano ir kitų keramikų kūrinių dingo be žinios.

– Ką laikai didžiausiu savo kūrybos vertinimu ir įvertinimu?

– Pačiam tai padaryti sunku. Akcentuočiau keletą didesnių architektūros darbų, dvylika asmeninių parodų, tris suorganizuotus tarptautinius keramikos simpoziumus Vilniuje, du parašytus ir premijuotus vadovėlius, keletą sudarytų taikomosios dailės albumų ir katalogų bei parašytų straipsnių. Bene svarbiausia, kad per 50 pedagoginio darbo metų mokiau daug gabių, dabar žinomų keramikų. Aš pats įvertintas nusipelniusio meno veikėjo vardu, LDK Gedimino ordinu, Lietuvos Vyriausybės premija ir kitomis premijomis bei diplomais.

– Kuo būtum, jei ne keramiku?

– Turbūt staliumi arba, kaip dabar sakoma, – dizaineriu, nes nuo vaikystės mėgau statyti, konstruoti. Ypač patinka medžio darbai. Mūsų bute pagal architektės, daug metų projektavusios baldus, tavo senelės Brigitos projektus daugumą baldų pasidariau pats, taip pat visą įrangą dirbtuvėje. Savo rankomis kolektyviniame sode šalia Vilniaus pasistačiau gražų namą ir dirbtuvėlę. Anksčiau pats pasitaisydavau laikrodžius, radijo, televizijos aparatus, automobilius. Galbūt tai tėvo genai. Jis, būdamas puikus stalius ir dailidė, sugebėjo daug ką padaryti pats, su motina mėgo lauko darbus, laikė gyvulių ir bičių.

Beje, mano senelis Juozas taip pat buvo stalius ir liaudies dirbinių meistras. Jo gražiai drožinėtų verpsčių galima rasti Pauliaus Galaunės knygų rinkiniuose. Taigi štai – senelių ir prosenelių genai tęsiasi. Tavo tėtis skulptorius daugiausia kuria iš medžio, o tu – būsima dizainerė – pratęsi šią tradiciją.

– Ar tiesa, kad mano ir pusbrolių žaislai buvo panaudoti meniniais tikslais?

– Taip. Aš jūsų miniatiūrinius žaisliukus sukišau į stiklinę kolbą ir 2004 m. dalyvavau parodoje „Žaisliukas“. Manau, tai įdomu ir jie išliks ilgam, kaip jūsų vaikystės prisiminimas.

Seneliui baigus profesoriauti Vilniaus dailės akademijoje, dirbtuvėje ir toliau praleidžiamos ištisos valandos eksperimentuojant ir kuriant, močiutė negali prisišaukti vakarienės, o mums, vaikaičiams, ir toliau džiugu iš arti pažinti meno pasaulį.

Šis tekstas publikuotas internetiniame žurnale „Lamų slėnis”.

www.lamuslenis.lt

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.