Viešai iš čiaupo tiekiamas geriamasis vanduo turi būti saugus, o jo kokybe privalo pasirūpinti jį tiekiančios įmonės. Tam reikia nuolat atlikti fizikinius, cheminius, radiologinius bei mikrobiologinius tyrimus.
Vienintelis Vilnius iš trijų Baltijos valstybių sostinių vartoja centralizuotai tiekiamą giluminių šaltinių vandenį. Rygos gyventojams atiteka Dauguvos upės, o Talino – Ilemistės ežero vanduo. Toks paviršinių vandens telkinių vanduo turi būti papildomai chemiškai apdorojamas.
Rygoje vanduo pumpuojamas iš giliausių Dauguvos upės vietų, vėliau vamzdžiais keliauja į valymo stotį.
Ten į vandenį pilamos cheminės medžiagos, kurios išvalo ir dezinfekuoja, tada jis kelis kartus perfiltruojamas.
Ilemistės vandens valymo stotyje Taline vanduo išvalomas maždaug per 15 valandų. Pirmiausia jis kelis kartus perfiltruojamas, o tada valomas cheminiu būdu, į jį pilama chloro.
Valant tiek Rygos, tiek Talino geriamąjį vandenį naudojamas ozonas, kuris sunaikina žmogui kenksmingus mikroorganizmus ir bakterijas.
Požemyje tarša nebaisi
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius teigė, kad geriamasis vanduo yra vienas didžiausių mūsų šalies lobių.
„Visoje Lietuvoje centralizuotai tiekiamas tik giluminių šaltinių vanduo, kuris neturi nei nitratų, nei nitritų. Jie yra ypač kenksmingi žmogaus organizmui. Europos šalys tuo pasigirti negalėtų”, – sakė B. Miežutavičius.
Jam pritarė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjas docentas dr. Mindaugas Rimeika.
Akademiko teigimu, daugiau kaip pusė Europos ir viso pasaulio valstybių geria centralizuotai tiekiamą upių ir ežerų vandenį, o Lietuvoje centralizuotai tiekiamas vanduo yra išskirtinai požeminis.
„Vanduo mūsų šalyje imamas iš vidutinio 100 metrų gylio.
Toks vanduo apsaugotas nuo įvairiausios žmogaus veiklos sukeltos taršos. Nesvarbu, kas ką išpylė ant žemės, – tai nepaveiks giluminių šaltinių vandens.
Maža to, tarkime, po dešimties metų to paties gręžinio vandens kokybė nepasikeis”, – sakė M. Rimeika.
Docentas pabrėžė, kad ypač geru vandeniu gali džiaugtis visa Lietuva. „Mūsų šalyje tiekiamas itin kokybiškas vanduo, apie 20 proc. jo net nefiltruojama.
Toks vanduo yra, pavyzdžiui, Vilkaviškyje. Sostinės vandenyje yra per daug geležies ir mangano, bet juos pašalinti labai paprasta. Tam nereikia jokių chemikalų”, – sakė M. Rimeika.
Mūsų šalyje per parą išgaunama ir suvartojama net penkiskart mažiau vandens, nei galėtume išgauti nepakenkdami gamtai.
Vilniuje už kubinio metro geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą mokama 4,37 lito.
Panašiai moka ir Rygos gyventojai, o Talino – kone dvigubai daugiau (atitinkamai 4,3 Lt ir 7,18 Lt). Danijoje už kubinį metrą mokama maždaug 22, Vokietijoje – apie 12, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje – apie 11 litų.
Valo be chemikalų
„Kai gali gerti natūraliai gerą vandenį, kam gerti tokį, kuris yra apdorotas įvairiomis medžiagomis?
Pagal tokią logiką, požeminių šaltinių vanduo – toks, kokį turime Lietuvoje, – ir yra laikomas geriausiu pasaulyje, – sakė M. Rimeika. – Kitos šalys neturi požeminių vandenų išteklių, kaip mes neturime kurių nors naudingųjų iškasenų.
Kita vertus, kai kur tiesiog nėra tradicijos vandenį išgauti iš giliųjų sluoksnių arba net nebandoma diegti tokios sistemos.”
Kalbėdamas apie vandens kokybę kitose ES valstybėse B. Miežutavičius teigė nenorintis menkinti kitų šalių pastangų tiekti kokybišką gerti tinkamą vandenį, tačiau tikino, kad paviršiniai vandenys, net ir apdoroti, nepasiekia giluminio vandens kokybės.
„Paviršinių vandenų paruošimas yra sudėtingas procesas. Tarkime, Rygoje didžioji dalis geriamojo vandens gaunama iš Dauguvos upės ir tik 20–30 proc. vandens yra iš giluminių šaltinių.
Jis maišomas su upės vandeniu ir tada tiekiamas vartotojams.
Taline vanduo tiekiamas iš viduryje miesto esančio ežero. Vienas ryškiausiai matomų jo trūkumų – vasarą, kai karšta, vanduo iš čiaupo šiame mieste visada bėga šiltas”, – sakė B. Miežutavičius.
Specialisto teigimu, paviršinių telkinių vandenį prieš tiekiant būtina apdoroti chemikalais dėl gamtoje esančios natūralios bakteriologinės taršos.
Chemikalais apdorotą vandenį galima lengvai atpažinti tiesiog plaunantis rankas: jei muilas nusiplauna lengvai, vadinasi, vanduo yra minkštas ir specialiai apdorotas.
