Nesvarbu, ką darytų vyriausybės, ateityje darbo nebus

Darbo rinkos ateitį prognozuojantys mokslininkai sunerimę - ar tikrai ateitis bus tokia, kokią man nusakė „Autodesk“ kompanijos generalinis direktorius Carlas Bassas:

Robotas.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Robotas.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Aug 6, 2014, 4:31 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 12:31 PM

„Ateityje fabrike dirbs tik du samdiniai: žmogus ir šuo. Žmogaus darbas čia bus šerti šunį. O šuo saugos, kad šis nekištų nagų prie įrenginių“?

Prireiktų  „Siemens arenos“

Jei visi, kurie pernai Lietuvoje vos baigę aukštąsias mokyklas ir tapo bedarbiais, norėtų surengti susitikimą, absolventams reikėtų išsinuomoti „Siemens areną“. Beveik 11 tūkst. – tiek, kiek žiūrovų gali sutalpinti ši arena – aukštojo mokslo absolventų, pernai gavę diplomą, pasuko į Lietuvos darbo biržą. Dviejų Neringos savivaldybių gyventojų skaičiui prilygstanti absolventų gausybė (maždaug 4 tūkst. universitetų ir kolegijų absolventų) darbo nerado ir metams besibaigiant. Paruošti 5 tūkst. bedarbių kainavo maždaug 117 mln. litų (skaičiuota pagal vidutines metines studijų kainas – 6,9 tūkst. litų universitetuose ir 4,2 tūkst. kolegijose). Tik neaišku, kokią dalį šių pinigų sumokėjo valstybė, o kokią – patys bedarbiai „su aukštuoju“.

Tokius šokiruojančius rezultatus atskleidė „Veido“ sudaryti universitetų reitingai. Galutiniai reitingų rezultatai parodė, kad daugiau nei dešimtadalis (11,9 proc.) universitetų absolventų ir penktadalis (19,2 proc.) baigusiųjų kolegijas, praėjus pusmečiui po studijų baigimo, vis dar liko bedarbiai.

Ateitis - be darbo

Laikraščio „The Wall Street Journal“ nuomonių skyrelyje buvęs Iždo sekretorius Lawrence'as Summersas atgaivino diskusiją tema, kuria 2012 metais mokslininkas, rašytojas ir verslininkas Vivekas Wadhwa šnekėjosi su ateitį prognozuojančiu mokslininku Ray Kurzweilu – apie ateitį be darbo.

Jis atkartojo Peter`io Diamandis`o žodžius, pasak kurio mes žengiame nuo nepritekliaus istorijos į pertekliaus erą. Tada jis pastebėjo, kad technologijos, kurios atveria kelius šitam pertekliui, įgalina gaminti žymiai daugiau produkcijos, panaudojant daug mažiau žmonių.

Šiuo klausimu L.Summersas buvo teisus. Per porą dešimtmečių mes turėsime beveik neribotą kiekį energijos, maisto, švaraus vandens, medicinos pasiekimai leis mums ilgiau ir sveikiau gyventi, robotai vairuos mūsų automobilius, gamins mūsų prekes ir atliks namų ruošos darbus.

Žmonėms daug darbo nebeliks. Savarankiškai važiuojančius automobilius bus galima įsigyti iki šio dešimtmečio pabaigos, ir jie, galų gale, atims darbą iš vairuotojų, taip kaip automobiliai išstūmė kinkinius. Darbo neteks taksistai, autobusų ir sunkvežimių vairuotojai. Bepiločiai lėktuvai atliks paštininkų ir prekes išnešiojančių žmonių darbą, tad šie irgi liks be darbo.

Robotai keičia darbininkus

Kitą dešimtmetį vyks diskusijos apie tai, ar mums apskritai leisti žmonėms važinėti bendro naudojimo keliais. Žiopliai žmonės trenkiasi vieni į kitus, kenčia nuo kitų vairuotojų agresijos, strimgalviais neria į spūstis ir juos turi valdyti kelių policija. O taip, juk mums nebereikės ir kelių policininkų.

Robotai jau išstumia pramonės darbininkus. Pramoniniai robotai pasiekė tokį tobulumo lygį, kad gali atlikti tą patį darbą kaip ir žmonės. Kai kurių robotų eksploatavimo išlaidos dabar yra mažesnės, negu vidutinis Kinijos darbininko atlyginimas. Ir skirtingai nei žmonės, robotai nesiskundžia, nesijungia į profsąjungas, dirba „susikaupę“. Jie mielai dirba 24 valandas per parą, o jų techninis aptarnavimas - minimalus. Robotai taip pat perims darbą iš ūkininkų, farmacininkų, bakalėjų darbuotojų. 

Vaistai - pagal genomą

Medicininiai jutikliai mūsų išmaniuosiuose telefonuose, drabužiuose, vonios kambariuose netrukus seks mūsų sveikatos būklę kiekvieną minutę. Kartu su elektronininėmis ligos istorijomis, genetiniais duomenimis ir informacija apie gyvenimo būdą jie suteiks pakankamai informacijos gydytojams, kad jie galėtų užkirsti kelią ligai, o ne gydyti susirgusį žmogų.

Jeigu prireiks vaistų, juos bus galima išrašyti atsižvelgus į ligonio genomą, o ne taip, kaip dabar – visiems vienodai.

Problema ta, kad dabar yra tiek informacijos, jog žmonės nebepajėgia efektyviai jos analizuoti. Tačiau dirbtinio intelekto pagrindu dirbantys gydytojai, tokie kaip IBM Watson, gali. Daktarui belieka tik užtikrinti pacientui komfortą ir jį užjausti – ligos diagnozuoti ir vaistų išrašinėti nebereikia. Kitaip tariant, kompiuteriai taip pat perims kai kuriuos mūsų daktarų darbus ir mums nebereikės tiek daktarų, kiek jų turime dabar.

Ateitis aiški, tik nežinoma, ką su ja daryti

Ateitis bus tokia, kokią man nusakė „Autodesk“ kompanijos generalinis direktorius Carlas Bassas:

„Ateityje fabrike dirbs tik du samdiniai: žmogus ir šuo. Žmogaus darbas čia bus šerti šunį. O šuo saugos, kad šis nekištų nagų prie įrenginių“.

Tačiau L.Summersas yra neteisus manydamas, kad vyriausybės gali daryti tai, ką jos darė industrializacijos epochoje: kurti „pakankamai darbo vietų visiems, kuriems reikia dirbti, kad gautų pajamų ir galėtų oriai gyventi“. Jos vargu ar gali žengti koja kojon su pažanga, kuri stebima technologijose, jau nekalbant apie ekonominę politiką užimtumo srityje. Netgi teismai visaip stengiasi perprasti teisinius ir etinius tobulėjančių technologijų klausimus.

 Nei jie, nei mūsų politikos formuotojai dar nesiėmė reikiamų priemonių, kad apsaugotų mūsų duomenis ir asmeninę informaciją, nepradėjo kontroliuoti kabelinių televizijų ir interneto monopolijų, reguliuoti klausimų, susijusių su pasiekimais genetikos ir medicinos srityse  ir apmokestinti bendrą vartojimą, pagal kurio principus gyvena tokios kompanijos, kaip „Uber“ ir „AirBnb“.

Kaip politikos formuotojai ketina grumtis su ištisų pramonės šakų darbo sutrikimais per laikotarpius, kurie yra trumpesni nei rinkimų ciklai? Industrijos epocha truko amžių, ir vėlesni pokyčiai vyko per kartų kartas. Dabar mes turime startuolius Silicio slėnyje, kurie purto tokių pramonės šakų pamatus, kaip kabelinė televizija, radijas, viešbučių verslas, transportas.

Kas mūsų laukia ateityje - akivaizdu. Tačiau net genialiausi ekonomistai – ir ateitį prognozuojantys mokslininkai – nežino, ką su tuo daryti.

Juodadarbių nereikės

Diskutuodamas su V. Wadhwa Kurzweilas sakė:

„Automatizacija visuomet daugiau darbo vietų panaikina nei sukuria, jeigu į automatizacijos aplinkybes žiūrėsime siaurai. Būtent taip XIX amžiaus pradžioje žiūrėjo luditai į tekstilės pramonę Anglijoje. Naujas darbo vietas sukūrė išaugusi gerovė ir naujos pramonės šakos, kurių nesimatė“.

R. Kurzweilo pagrindinis argumentas buvo tas, kad lygiai taip pat, kaip mes negalėjome nuspėti tų darbo vietų, kurios buvo sukurtos, mes negalime nuspėti ir to, kas bus ateityje.

R. Kurzweilas yra teisus, tačiau problema ta, jog kokios bebūtų kuriamos darbo vietos ateityje, darbuotojai neabejotinai turės būti labiau išsilavinę ir turėti aukštesnę kvalifikaciją – robotai gali dirbti visus „juodus“ darbus.

Gamybininkai, kurie nori susigrąžinti gamybą į šalį, jau skundžiasi, kad negali rasti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų savo automatizuotiems fabrikams Jungtinėse Valstijose. Aukštųjų technologijų bendrovės, kuriančios programinę įrangą, taip pat skundžiasi joms reikalingų kvalifikuotų darbuotojų stoka. Mums nepavyks per trumpą laiką iš naujo parengti daug darbo jėgos, kad žmonės galėtų dirbti naujai susikuriančiose pramonės šakose. Vykstant pramoninei revoliucijai būtent jaunesnės kartos atstovai buvo mokomi, o ne senesni darbininkai.

Per dieną - vos kelios darbo valandos 

Vienintelis problemos sprendimas, kurį mato V.Wadhwa, yra darbo savaitės trumpinimas. Gal mes galėtume dirbti po 10-20 valandų per savaitę, užuot dirbę po 40 valandų, ką darome dabar. Kadangi pirmo reikalingumo prekių ir tų prekių, kurias šiandien mes laikome prabangos dalykais, kainos sparčiai krinta, mums nereikės, kad dirbtų visi gyventojai. Aišku, tai gali sukelti socialinius neramumus, bet mes taip pat galėtume sukurti utopinę ateitį, apie kurią taip ilgai svajojome, kai didelė žmonijos dalis galėtų atidėti savišvietai ir kūrybai.

Nepaisant to, geriausiu atveju mes dar turime kokius 10-15 metų, per kuriuos žmonėms dar bus ką veikti. Laisvų darbo vietų skaičius faktiškai padidės Jungtinėse Valstijose ir Europoje, kol jis pradės mažėti.

Kinija nežengia koja kojon su laiku, kadangi jos ekonomika paremta gamyba, ir tos darbo vietos jau nyksta. Ironiška, bet Kinija greitina savo mirtį, kabindamasi už robotų technikos ir 3D spausdintuvų. Gamybai grįžtant į JAV, reikia statyti naujus fabrikus, reikia programuoti robotus ir reikia kurti naują infrastruktūrą.

Norint instaliuoti naują techninę ir programinę įrangą dabar naudojamuose automobiliuose, kad jie galėtų patys mus vežioti, mums reikės daug naujų automechanikų. Mes turime gaminti naujus medicininius jutiklius, montuoti vis našesnes saulės baterijas ir kurti naują programinę įrangą automatizuotiems įrenginiams.

Taip kad kai kurių šalių ateitis artimoje perspektyvoje yra labai šviesi, o tolimoje perspektyvoje ji niekam neaiški. Neabejotina tik tai, kad ateityje mūsų laukia dideli pokyčiai, ir iš tiesų niekas nežino, kaip jiems pasirengti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.