Trobelės tarp beržų
Skirtingai nuo įprastos Aliaskos, kai kurių regionų, kurių neįmanoma pasiekti automobiliu, patogus gyvenimas taip ir nepasiekė. Šie regionai civilizacijos lygiu prilygsta Rusijos šiaurėje esantiems kaimeliams. Bet būtent todėl tai ir leidžia pajusti, kad čia būta rusų kolonistų. Vietiniai namai primena tradicines rusiškas trobas, kurių dar tiek daug yra Sibire.
Taip pat, kaip ir rusiškuose kaimuose, vandentiekis čia laikomas pernelyg didele prabanga, o tualetai lauke nėra retenybė. Nuo šalčio saugo krosnys. Tiesa, šildomos jos anglimi, o ne malkomis. Skirtingai nuo Rusijos Šiaurės, vietos gyventojai nežino kas yra pirtis su vanta. Todėl tie, kurie neturi vandentiekio namuose, eina į bendrus dušus, esančius kiekviename kaime.
Sumedžioti briedį – būtina
Kaip ir nedideliuose taigos kaimuose, čia vienintelė veikla – žvejyba ir medžioklė, briedžiai gausiai medžiojami.
Kiekvienas vietos gyventojas turi nuosavą sklypą prie upės, kur jie ištiesia tinklus. Sugauta žuvis apdirbama specialiose rūkyklose, o raudonieji ikrai paprastai atiduodami šunims. Aliaskos gyventojai mano, kad jų negalima valgyti.
Nuo rugsėjo iki spalio vyksta medžioklės sezonas. Tuomet kiekviena šeima per mėnesį turi sumedžioti bent vieną briedį. To užtenka, kad prasimaitintų iki kito sezono.
Tačiau yra ir kitų būdų. Atvykusiems iš miesto medžiotojams galima gauti trofėjų (ragų, odos), bet išvežti mėsos negalima. Todėl jie mėsą atiduoda į vietos mokyklas.
Žiemą vietiniai stato spąstus sabalams. Medžiotojai važiuoja sniegaeigiais, tačiau Aliaskoje taip pat populiaru pasikinkyti šunis. Žiema netgi vyksta šunų lenktynės.
Prie kapų – alus
Didžioji dalis gyventojų – senieji Aliaskos gyventojai (indėnai ir eskimai). Jų kalboje išlikę nemažai rusiškų žodžių. Populiarūs ir šiek tiek pakeisti rusiški vardai.
Beje, Aliaskos ir Sibiro kultūros turi daug bendro. Labai panašūs tautiniai rūbai, o išoriškai indėnai ir eskimai niekuo nesiskiria nuo čiukčių.
Aliaskos indėnai stato mažus mėlynus namelius ant kapų, skirtų dviems mirusiems. Prie namelių įprasta palikti alaus butelį tam, kad mirusiam nebūtų pernelyg nuobodu. Praktiškai kiekviename Aliaskos kaime yra savas šamanas. Įdomu, kad dar prieš 50 metų krikščionių misionieriai aktyviai kovojo su šamanais. Jie manė, kad šie tarnauja velniui. Bet dabar tai jau praeitis: šiandien kritikuoti šamano nedrįstų ir kunigas.
Čiukčiams pasisekė labiau
Sibiro ir Aliaskos gyventojai turi bendrą bėdą – alkoholizmą. O atmosfera Aliaskos diskotekose tokia pati, kokia ir Čiukotkoje.
Aliaskoje veikia daug kovos su alkoholizmu programų. Ant parduotuvių durų kabo plakatai, kuriuose skelbiami centrų, į kuriuos galima kreiptis su psichologinėmis ir alkoholio problemomis, numeriai. Ypač populiari eskimų autoriaus knyga, parašyta kalėjime, kur jis papuolė dėl alkoholio poveikio. Pagrindinė knygos mintis, kad alkoholizmas paplitęs, nes Aliaskos gyventojai vis dar jaučiasi prastesni. Autorius kviečia nesigėdyti savęs ir didžiuotis savo kultūra.
Tam tikra prasme, mažoms tautoms Rusijoje pasisekė labiau. Dar 1960-aisiais Aliaskoje baltieji mokytojai kalbantiems gimtąja kalba tepė lūpas muilu. Parduotuvėse ir tuose pačiuose baruose kabojo plakatai, skelbiantys, kad indėnams alkoholis neparduodamas. Aliaskos aborigenams, kenčiantiems nuo alkoholizmo, išsivystė nepilnavertiškumo kompleksai.
Romantikai ir filipinietės
Kanadoje juokaujama, kad pačioje šiaurėje gyvena tik eskimai ir psichiniai ligoniai. Šį juokelį galima pritaikyti ir Aliaskos gyventojams. Be abejo, teisingiau būtų vietos baltuosius vadinti ne išprotėjusiais, o žmonėmis, kurie dėl kažkokių priežasčių nepanoro gyventi „normalioje“ amerikiečių bendruomenėje. Vietiniai mano, kad tik Aliaskoje dar išliko vadinamųjų Laukinių Vakarų dvasia. Likusioje Amerikoje viską reguliuoja instrukcijos, o čia kol kas galima pasijusti laisvu.
Didelė dalis baltųjų Aliaskos gyventojų – tikri romantikai. Vokietis Henrikas Haidenas atvažiavo į Aliaską prieš 50 metų, pasistatė namelį taigoje, medžiojo ir susituokė su vietine moterimi. O savo nuotykius aprašė knygoje, išleistoje JAV ir Vokietijoje. „Dėl to, kad išvykau į Aliaską, aš nei kiek nesigailiu. Aš labiausiai bijojau gyvenimo, kurio metu kasdien eičiau į biurą, užsiimčiau nemėgiama veikla. Aliaska išgelbėjo mane nuo tokio nepavydėtino likimo“, – prisipažino H.Haidenas.
Viename kaime gyvena ir buvęs maskvietis Levas Pogrebenskis. Jis emigravo iš Sovietų Sąjungos kartu su tėvais dar būdamas 13 metų. Padaryti karjeros JAV jam nepavyko, o dabar vyras gyvena palapinėje su krosnimi. Jo teigimu, čia nėra šalta netgi tada, kai lauke spaudžia 50-ies laipsnių šaltis. Tualeto, žinoma, nėra. Vyras prausiasi ne itin dažnai ir tik viešuose dušuose. Savo gyvenimu jis patenkintas ir netgi planuoja susituokti su mergina iš Filipinų.
Nuo civilizacijos nutolusiuose Aliaskos regionuose gerokai daugiau vyrų. Tad drąsiai galima teigti, kad nuotakos iš Filipinų tapo tikru išsigelbėjimu vietos vyrams. Filipinietes galima sutikti kiekviename kaimelyje. Noras gauti JAV pasą toks didelis, kad merginos pasiruošusios gyventi su dvigubai vyresniais vyrais mažuose kaimeliuose, kur sniego būna aštuonetą mėnesių per metus.
Atsiskyrėliai bėga nuo civilizacijos
Įdomus ir kitas Aliaskos baltųjų gyventojų tipas. Kai kur stovi nuo artimiausių kaimų dešimtis kilometrų nutolusios trobelės. Sąlygos labai asketiškos: nei apie elektrą, nei apie vandentiekį negali būti kalbos. Barzdočiai, gyvenantys tokiose trobelėse, atvirai sako, kad tik taip gyvendami jie jaučiasi laisvi ir todėl nenori nieko bendro turėti su civilizacija.
Tipiški Aliaskos atsiskyrėliai – Deivido ir Romi Atčlių šeima. Jie gyvena su trylikos metų sūnumi už 200 kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės. Šeima kartą per metus vyksta į artimiausią miestelį apsipirkti. Jie užsiima medžiokle ir žvejyba, patys moko savo sūnų. Bet laiko vis tiek lieka nemažai.
Romi parašė knygą-pasaką apie savo sūnaus gyvenimą gamtoje, jo draugystę su briedžiais ir voverėmis bei pati ją iliustravo. Atviras atsiskyrusios šeimos pasakojimas apie savo šeimą buvo puikus viešųjų ryšių sprendimas. Knyga perkama JAV. Deividas rašo filosofinį veikalą. Jo manymu, gyvenimas tarp žmonių sukurias daug problemų ir tik nutolus nuo bendruomenės galima suprasti tikrąją prasmę.
Tiesa, Atčlių šeimoje ne viskas taip gražu. Jų vyriausias sūnus neištvėrė susidūrimo su civilizacija. Jis iškeliavo į kelionę autostopu per JAV ir tėvai nežino, kur jis dabar. Jaunėlis taip pat kelia keisto berniuko įspūdį. Būdamas trylikos metų jis neatsitraukia nuo mamos, o bendraamžiai jam – visiškai svetimi. Tačiau tėvai mano, kad tai tik menki nesklandumai ir galų gale viskas susitvarkys.
Parengė Kristina Rancaitė
