Anaiptol. Atslūgstant euforija trykštančių asmenukių su pilnais vežimėliais prekių bangai bent jau socialiniuose tinkluose ėmė augti bambeklių gretos. Pasirodo, vokiškame prekybos tinkle nėra to, ano ar trečio, o lietuviškų prekių kainos – tokios pat kaip kitur.
Žmonės tikėjosi stebuklo, bet buvo nuvilti. Žinoma, naujas rinkos žaidėjas įleis naujų vėjų tiek į klientų aptarnavimo, tiek į kainodaros sritis. Bet tikrai nenutiks taip, kad staiga viskas atpigs kelis kartus.
Būtent to laukė tie, kurie nuolat aiškina, kad valdžia moka per mažas pašalpas, pensijas ar neleidžia užsidirbti. Nors dauguma tokių savarankiškai užsidirbti greičiausiai netgi nebandė. Ko nori ši visuomenės dalis? Atsakymas paprastas – didelių algų (pensijų ar išmokų) ir mažų kainų.
Tokie žmonės pirmieji puola aiškinti, kad prekybininkai lupa devynis kailius, skriaudžia ir gamintojus, ir tiekėjus, ir pirkėjus.
Prekybos centrų savininkai priversti ne tik konkuruoti tarpusavyje, bet ir laviruoti, kad darbuotojai gautų padorias algas, turėtų tinkamas darbo sąlygas, o pirkėjai nepabėgtų išvydę skaičius etiketėse. Tai vyksta jau seniai: čia konkurencija tikrai arši, o pelningumas – anaiptol ne stebuklingas, kaip daugelis įsivaizduoja.
Dar sunkmečiu prekybininkai pradėjo pirkėjus vilioti akcijomis, kurių karuselė sukasi iki šiol. 10 ar 20 procentų nuolaidos jau kelia juoką, vartotojams reikia 30, 40 ar 50.
Susidarė net atskira didelė pirkėjų kasta, kuri įsigyja tik tų prekių, kurioms skelbiama akcija. Dalis šių žmonių tikrai neskursta, o nuolaidų medžioklė jiems tiesiog įaugo į kraują. Tačiau didžiuma aiškina, kad dėl per mažų pajamų negali įpirkti to, kas nėra atpiginta. Dalis jų tikriausiai nemeluoja.
Koks klientas prekybininkams geidžiamiausias? Tas, kuris tegul ir taupus, tačiau ne šykštus ir neskaičiuoja kiekvieno cento. Toks, kuris dėl nuolaidos konkrečiai prekei tikrai nebėgios iš vienos parduotuvės į kitą.
Tam reikia, kad idealaus pirkėjo pajamos būtų bent jau ne mažesnės nei vidutinės. Bet jis pats turėtų to norėti, o valstybė privalo sudaryti tinkamas sąlygas siekti šio tikslo.
Šiomis dienomis kaip tik laikomi baigiamieji egzaminai. Daugelis abiturientų svajoja apie aukštąjį mokslą, o universitetai ir kolegijos, kurių Lietuvoje yra per 40, – apie jaunuolių pinigus.
Bet ar būsimieji studentai pasvarsto apie savo būsimus pinigus? Ar pateikdami stojimo dokumentus pasidomi, kokios konkrečios specialybės atstovų pajamos ir perspektyvos ateityje?
Tai daro tikrai ne kiekvienas. Todėl neverta stebėtis, kad teisės studijas baigęs jaunuolis imasi taisyti dviračius, o filosofijos bakalaurė sėdi prie prekybos centro kasos. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie nusprendžia emigruoti, aiškindami, kad valstybė jais nesirūpina.
Beje, jie nėra visiškai neteisūs. Tik dėl atsainaus valdžios požiūrio į švietimą Lietuva pirmauja pagal aukštųjų mokyklų ir gyventojų santykį. Tik dėl to, kad anksčiau nebuvo išgirstos darbdavių užuominos, kokių specialistų jiems reikėtų, buvo ir tebėra kepami diplomuoti bedarbiai.
Ankstesnė konservatorių diriguojama Vyriausybė džiūgavo į Lietuvą pritraukusi investuotojų, kurie čia steigia įvairius paslaugų centrus. Tai buvo gana sėkmingas žingsnis, bet tie patys verslininkai dabar priversti perpirkinėti specialistus vieni iš kitų, nes jų tiesiog stinga.
Dėl tokio deficito šįmet darbdaviai prašė valdžios padidinti informacinių technologijų studijų vietų skaičių net 300 proc. Nes tokius mokslus baigusiems specialistams darbo vieta ir toli gražu ne minimalus ar net ne vidutinis atlyginimas – garantuoti.
Tačiau valstybė ryžosi šių vietų skaičių padidinti tik 50 proc.
Ne mažesnė bėda ir dėl inžinerijos specialybių, kurios per pastaruosius metus buvo gerokai nuvertintos. Pavyzdžiui, kelininkams liko kartu su aukštosiomis mokyklomis steigti savo akademiją, kurioje būsimi inžinieriai įgytų praktinių įgūdžių.
Tačiau iš pradžių dar reikia tuo suvilioti jaunimą. O juk atlyginimai šiame sektoriuje dažnai ir kelis kartus viršija Lietuvos vidurkį.
Permainų švietimo sistemoje reikėjo jau labai seniai, nors ne vėlu jų imtis nors ir dabar. Ir pradėti vos ne nuo vaikų darželių, kad bręstantis jaunimas galėtų protingai suderinti savo svajones ir perspektyvas. Savo ruožtu valdžia privalo nedelsdama šalinti biurokratines ar mokestines kliūtis, trukdančias verslo plėtrai.
Antai kur kas racionaliau mąstantys estai per 25 nepriklausomybės metus mus gerokai pranoko atlyginimais. Beje, kainomis, ypač paslaugų, – taip pat. Bet ten nėra „Lidl“ parduotuvių ir, atrodo, niekas jų nelaukia kaip manos iš dangaus.
Aišku, nelengva pakeisti mąstymą ir, užuot leidus laiką nuolaidų medžioklėje, apsispręsti, kas trukdo uždirbti daugiau. Gal bent jaunimas ryšis tokiam minčių šuoliui? Kitaip dar ilgai liksime pigių bananų ištroškusia šalimi, kurioje driekiasi eilės prie kiekvieno naujo prekybos centro.
