Gyvenimas pernelyg geras, kad tai būtų tiesa. Tokių kalbų pasigirdo dar 2007-aisiais. Lietuvoje tuomet vyravo pakilimas, gyventojai pirko nuolat brangstantį nekilnojamąjį turtą (NT), algos didėjo.
Tačiau JAV jau tada bankai pradėjo atidžiau žvelgti į paskolų prašytojus. O burbulas sprogo lygiai prieš dešimtmetį, kai bankrutavo „Lehman Brothers“, o Amerikos valdžiai teko suteikti valstybės paramą gelbėjant kitus bankus, kurie buvo tiesiog per dideli, kad žlugtų.
Pasekmė. Anot ekonomistų, pats „Lehman Brothers“ nebuvo pasaulinės krizės priežastis, o tik jos pasekmė. Sunkmečio simboliu tapęs bankas elgėsi kaip ir daugelis panašių finansų įstaigų – siūlė išvestinius finansinius instrumentus, susietus su amerikiečių NT paskolomis.
Paaiškėjus, kad šie popieriai yra beverčiai, nes didelės dalies su jais susijusių kreditų neįmanoma susigrąžinti, prasidėjo griūtis, apėmusi visą pasaulį.
Per keletą metų buvo smarkiai sugriežtintos bankų veiklos taisyklės – tiek pačiose JAV, tiek Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Bankininkai dabar turi gerokai griežčiau vertinti klientų mokumo lygį, nustatytos pajamų ribos, kiek galima skolintis.
Europa. Iš finansų sektoriaus krizė netruko persimesti į valstybių iždus – netrukus prasidėjo ir vadinamoji euro krizė.
Pirmoji jos auka buvo Graikija, kurios valdininkai dar anksčiau pradėjo klastoti šalies finansinius rodiklius. Iki sunkmečio jai už nemenkas palūkanas mielai skolinę lėšas investuotojai pradėjo trauktis, todėl valstybė iš esmės tapo nemoki.
Tačiau kadangi ji buvo euro zonos narė, gelbėti šalį teko kone visai Europai. Per 8 metus Atėnams buvo sukurtos trys tarptautinės finansinės pagalbos programos, kurios atsiėjo 289 milijardus eurų.
Paskutinį pervedimą graikai gavo praėjusį mėnesį ir dabar jau laikomi savarankiškais finansų rinkos dalyviais. Tačiau šalis dar ilgai laižysis žaizdas – jos bendrasis vidaus produktas dėl buvusių reformų per šį laikotarpį susitraukė ketvirtadaliu, o nedarbo lygis viršijo 27 procentus.
Bendromis pastangomis teko suteikti paramą ir kitoms euro zonos valstybėms. Tuo metu šios gelbėjamos šalys buvo vadinamos PIGS (angl. „kiaulės“) pagal jų angliškus pavadinimus (Portugalija, Italija, Graikija ir Ispanija).
Lietuva. Mūsų šalis ekonomikos sunkmetį pajuto ypač aštriai. Jau 2008-ųjų paskutinį ketvirtį bendrasis vidaus produktas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu ankstesniais metais, smigo 2,3 proc. 2009 metų antrąjį ketvirtį nuosmukis pasiekė net 15,9 proc. Nežymus pakilimas prasidėjo tik po metų.
Paskutinį 2007-ųjų ketvirtį bedarbių šalyje buvo tik 4 proc., po metų – jau 7,8 proc., 2009 m. – 15,5 proc., o 2010 m. nedarbo lygis pašoko iki 17,2 proc.
Bendrovės „Creditreform Lietuva“ duomenimis, 2007 metais turto areštus patyrė 3784 įmonės, o 2008-aisiais – jau 6020, dar po metų – net 9597. Bankroto bylų 2008 metais, lyginant su 2007-aisiais, pagausėjo 57,9 proc., o 2009 metais augimas siekė 92,6 proc.
Drastiškai krito ir NT kainos: 2007 metais, „Ober-Haus“ duomenimis, kvadratinis būsto metras Vilniuje kainavo kone 2 tūkst. eurų, o 2009-aisiais nesiekė ir 1200 eurų.
Kaina. 2008-aisiais mūsų šalis dar nepriklausė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), kuri vadinama pasaulio turtingųjų klubu.
Jos ekspertai apskaičiavo, kad EBPO narėms krizė kainavo daugybę prarastų metų – jei jos nebūtų buvę, namų ūkių pajamos dabartinį lygį būtų pasiekusios jau 2011 metais.
Pastangos. Nebe pirmus metus pasaulio ekonomika auga, nors ir ne itin sparčiai.
Tačiau kylantys didžiųjų biržų indeksai privertė ekonomistus prabilti apie tai, kad krizės burbulas vėl pučiasi, o kada ir kaip sprogs, niekas nežino.
Įprasta, kad didesni ar mažesni sukrėtimai ištinka maždaug kas dešimtmetį.
Tačiau 2008-ųjų krizės pasekmės iki šiol juntamos. JAV federalinis rezervų bankas jau anksčiau nustojo pumpuoti pinigus į ekonomiką, tačiau iki šiol tai daro Europos centrinis bankas, tęsdamas vertybinių popierių supirkimo programą. Mat iki šiol ekonomikos augimas yra per lėtas.
Tai liudija ir liekančios žemos bazinių palūkanų normos.
