Per savo karjerą Lenkijoje įgyvendinęs nacionalinės svarbos projektus, tokius kaip Varšuvos ir Gdansko aplinkkeliai, greitkeliai S6, S7, S8 ir S17, geležinkelio tunelis į Chopino oro uostą Varšuvoje, o Norvegijoje tiltų statyboms vadovavęs M.Lewandowskis sutiko papasakoti apie patirtį ir pasidalyti įžvalgomis, kaip Lenkijai pavyko pasiekti proveržį infrastruktūros sektoriuje.
– Infrastruktūros sektoriuje pradėjote dirbti prieš 25 metus. Per šį laiką Lenkijos keliai pasikeitė neatpažįstamai. Kas davė starto signalą pokyčiams kaimyninėje šalyje?
– Savo karjerą kaip inžinierius pradėjau Lenkijos bendrovėje, kurios veiklos sritis buvo tiltų statyba. 2005 metais organizaciją ir dar 2 Lenkijos bendroves įsigijo užsienio investuotoja Vokietijos kompanija „Bilfinger Berger“.
Bendrovės buvo sujungtos siekiant sinergijos efekto, nes viena įmonė užsiėmė tiltų, antra – kelių statyba, trečia – statybų inžinerija. Taigi tapome kompanija, galinčia tiekti visas infrastruktūros paslaugas šalyje, kuri 2004 metais tapo Europos Sąjungos nare ir laukė didelės Bendrijos struktūrinių fondų paramos.
Labai gerai prisimenu tą laiką, nes tuo metu vyko aktyvios mano karjeros permainos – tapau atsakingas už nemažai didelių projektų Lenkijoje ir rūpinausi visų trijų bendrovių veiklos koordinavimu. Tuo metu Lenkijai atsivėrė ES paramos fondai – šalį pasiekė milžiniškos investicijos, padėjusios pamatus pažangai infrastruktūros srityje.
Šiandien akivaizdu, kad siekiant sėkmės reikia pradėti nuo labai aiškaus strateginio planavimo. Lenkija ES fondų pinigus panaudoja itin efektyviai, šioje srityje esame lyderiai. Kaip tai pavyko? Tiesiog šiandien institucijos veikia kur kas lanksčiau ir greičiau negu anksčiau.
Projektus administruojančios institucijos ima labiau bendradarbiauti su statybos bendrovių atstovais, nes nori kuo geriau suvokti realią padėtį, verslo pasirengimą ir galimybes įgyvendinti infrastruktūros plėtros strategiją.
Be abejonės, įmonėms planuoti ir vykdyti veiklą lengviau, kai valdininkai supranta, kad geriausias laikas statyti tiltus ir tiesti kelius yra šiltasis metų sezonas, o ne žiema. Kai viešųjų pirkimų konkursai skelbiami laiku, o procedūros suderinamos pakankamai greitai, ir statybos darbai vyksta tada, kai gali būti atliekami efektyviausiai.
Įmonėms labai svarbu susidaryti labai konkrečius kitų metų planus, žinoti, kokie projektai laukia, kada bus paskelbti konkursai, koks galėtų būti ateities darbų ir svarbiausių investicijų sąrašas. Lenkijoje informacija skelbiama atvirai ir oficialiai, rinkos dalyviai žino, kokie projektai prasidės ateinančiais arba dar kitais metais.
Galima teigti, kad kelių atnaujinimo etapas Lenkijoje baigtas, dabar turime planuoti aktyvią tinklo plėtrą – pradėti antrąjį infrastruktūros raidos etapą, kuris turėtų trukti apie 7–10 metų, kai bus statomi nauji keliai ir greitkeliai.
Už Lenkijos kelių infrastruktūros valdymą ir priežiūrą atsakingas Valstybinių kelių ir greitkelių generalinis direktoratas pernai atidarė 350 kilometrų naujų kelių, o šiemet šis skaičius bus dar didesnis – 370 kilometrų.
Man patinka, jog šiandien vyriausybė yra iškėlusi ambicingą tikslą sukurti tokią infrastruktūrą, kad per dvi valandas gyventojai galėtų pasiekti Varšuvą iš bet kurios šalies vietos. Žinoma, iki tokio tikslo ir vizijos eiti teko gana ilgai. Buvo ir klaidų, ir žingsnių atgal.
– Kada padėtis Lenkijoje kėlė daugiausia įtampos?
– 2012 metai Lenkijai buvo ypatingi, nes šalyje vyko Europos futbolo čempionatas. Tačiau valstybei tie metai buvo svarbūs ir dėl to, kad baigėsi pirmasis ES struktūrinių fondų paramos etapas. Tad daugiausia diskusijų kėlė ne futbolas, o klausimai, ar investicijos į infrastruktūrą pavyko ir pasiteisino.
Teko pripažinti, kad Lenkija turi problemų, nes rinkoje nesugebėjo išsilaikyti daug infrastruktūros bendrovių, ypač smulkesnių. Viena vertus, valstybės užmojai modernizuoti infrastruktūrą ir įgyvendinti investicijų planą buvo labai ambicingi.
Kita vertus, nors sektoriaus būklė nebuvo prasta, kompanijos nebuvo pasirengusios ir pajėgios vykdyti tokio masto projektų – nemokėjo bendradarbiauti, suvienyti pajėgumų. Lyderystę galėjusi parodyti ministerija pasirinko stebėtojos vaidmenį, o Vyriausybė nutarė eiti lengviausiu keliu ir pasiūlė skaidyti projektus – kitaip tariant, nebuvo partnerė, kuri padėtų įveikti iššūkius ir prisiimtų dalį rizikos.
Savaime suprantama, kai sektoriuje, kuriame dirba daugybė gyventojų, viena po kitos ima bankrutuoti įmonės, iškart kyla daug socialinių problemų ir visuomenėje ima plisti nerimas. Kelininkai tada ne kartą pajuto, kad dėl kilusių problemų visą kaltę mėginama suversti jiems. Politikai ir valdininkai į verslą žvelgė labai priešiškai, svaidėsi kaltinimais ir grasinimais.
Buvo sudėtinga rasti sutarimą, kartu nagrinėti ir konstruktyviai spręsti problemas. Nuolat atsitrenkdavome į nematomą sieną pasakodami apie Skandinavijos šalių patirtį, aiškindami, jog užsakovas ir rangovas turi dirbti kartu, kad kiekvienas projektas būtų atliktas kokybiškai ir atitiktų visuomenės poreikius.
– Jūsų pasakojimas primena dabartinę situaciją Lietuvoje.
– Lietuvos rinka nuo Lenkijos atsilieka per žingsnį. Jūs galite matyti kaimynų sprendimus ir jų rezultatus. Lietuva gali analizuoti ir aktyviai mokytis, kas pasiteisino, o kas buvo klaida. Ir tų klaidų Lietuva gali išvengti.
Manau, jums labai pasisekė. Lietuvai labai paranku mokytis iš Lenkijos, nes esame labai panašios šalys: draugiški ir darbštūs žmonės, aukšto lygio inžinieriai ir specialistai, rimtas požiūris į profesionalumą, panaši technika ir įmonių ištekliai. Apskritai neįžvelgiu kultūrinių ar kitokių skirtumų, kurie jums neleistų suprasti ir perimti Lenkijos patirties.
Beje, kurdamos savo kelių priežiūros bei valdymo sistemas ir Lietuva, ir Lenkija dalį tvarkos reikalavimų nukopijavo nuo Vokietijos.
Kiek žinau, Lietuvos bendrovės, norėdamos kuo geriau įgyvendinti vokiškus kokybės reikalavimus, pirko būtent vokišką techniką ir įrangą.
Dabar susidaro įspūdis, kad Lietuva atsisako ilgametės praktikos ir standartų, vyksta aktyvios permainos, tačiau kol kas, žiūrint iš šalies, sudėtinga suprasti permainų priežastis ir logiką. Be to, pokyčius lydi karinga valdžios retorika – tai panašu į buvusią situaciją Lenkijoje.
Turbūt visi žinome, kad į populizmą linkę politikai labai lengvai pasirenka taikinius ir ima kritikuoti net neturėdami jokio pagrindo, tiesiog siekdami sukelti emocijas.
„Visos investicijos turi būti sustabdytos, visi projektai turi būti patikrinti, dideli projektai turi būti išskaidyti ir rinka atverta užsienio kompanijoms, kurios laimės konkursus ir darbams samdys smulkius vietos subrangovus“, – štai tokie buvo kai kurių politinių jėgų reikalavimai Lenkijoje, sukūrę didžiules problemas visame sektoriuje.
Buvo sustabdyti dideli projektai, verslo kompanijos ir valstybė prarado daug pinigų, prasidėjo bankrotai, o regionuose padidėjo socialinės problemos.
Matydami virtinę skaudžių pasekmių visuomenės nariai ir politikai pamažu suprato, kad nuolatinė kritika ir kapstymasis praeityje nukreipia dėmesį nuo svarbių dalykų, o svarbiausia – neleidžia žiūrėti į ateitį ir kliudo kurti visai kitokią – progresyvią – strategiją.
Prieš porą metų prie ministerijos buvo suformuota speciali komisija, sudaryta iš valdžios pareigūnų, mokslininkų ir verslo atstovų. Komisijoje nuolat vyksta diskusijos, aptariama situacija ir problemos. Tai yra patariamoji institucija, o ministras iš jos gauna svarbią informaciją.
Esame pasiekę susitarimą, kad kiekvienai situacijai iliustruoti ir planuoti naudosime rizikos žemėlapį, labai aiškiai parodantį atsakomybę, įsipareigojimus ir probleminius taškus.
– Ar gali Lietuva taip sparčiai augti ir keistis kaip Lenkija?
– Turite labai panašias sąlygas, netrūksta įmonių, turinčių pajėgumų ir specialistų. Lietuvos rinka yra atvira ir konkurencinga. Panašios ir viešųjų pirkimų procedūros.
Didžiausi skirtumai išryškėja tada, kai kalbame ne apie kelininkus, o apie politikus. Juk nuo politikų ir valdžios institucijų priklauso, kokia bus ilgalaikė infrastruktūros priežiūros ir valdymo strategija, kaip efektyviai veiks sektoriaus administravimas, kiek ilgai truks įvairios procedūros.
Kelininkų inžinierių tikslai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra vienodi – statyti tiltus, tiesti kelius ir geležinkelius, kurie ilgai ir patikimai tarnautų visuomenės poreikiams. Politiniams procesams mes nedarome jokios įtakos.
Todėl būtina bendradarbiauti tarpinstituciniu lygiu, kad kelininkai suprastų, kokią viziją turi politikai ir valdininkai, o politikai ir valdininkai suvoktų, kokios realios problemos infrastruktūros sektoriui kyla čia ir dabar. Juk rangovas ir užsakovas turi siekti vieno tikslo – projektų, kurie duoda visuomenei naudos ir gerina gyvenimo kokybę.
– Bet sutikite, kad kelių kokybės ignoruoti negalima.
– Kokybė turi būti užprogramuota viešųjų pirkimų reikalavimuose ir sąlygose. Tuo įsitikinau dirbdamas Norvegijoje. Mane sužavėjo šios šalies praktika, kai statytojas yra atskirtas nuo užsakovo ir yra visiškai nepriklausomas, o kontroliuojančios institucijos negali sustabdyti darbų proceso, kaip priežastį nurodydamos abejones dėl kokybės.
Ten atsakomybė paremta garantiniu užstatu – tai labai efektyviai užtikrina sutarties sąlygų įvykdymą. Užsakovas taip pat prisiima atsakomybę už projekto kokybę ir skiria pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių projektui valdyti ir bendradarbiavimui su rangovais pagal labai aiškią tvarką.
Apskritai visų reikalavimų ir taisyklių tikslas yra vienas – kad rinkoje veiktų tik tos kompanijos, kurios yra pajėgios įgyvendinti projektus ir užtikrinti tinkamą kokybę.
Standartų padidinimas popieriuje ir rinkos atvėrimas mažoms, išteklių stokojančioms bendrovėms nėra išeitis. Palaukite, ir Kinijos kompanijos jums tai įrodys praktiškai.
– Ką turite galvoje minėdamas Kinijos kompanijas?
– Esu tikras, kad Lietuva netrukus sulauks Kinijos investuotojų susidomėjimo. Tada ir vėl galėtumėte atsižvelgti į Lenkijos patirtį.
Kinai su trenksmu atėjo į Lenkiją po Pekino olimpinių žaidynių. 2008 metais vykusi olimpiada Kinijai buvo puiki proga parodyti savo raumenis ir pasiekimus pasauliui. Delegacijos iš Lenkijos viena po kitos vyko į Aziją, kad pamatytų Kinijos ekonomikos stebuklą.
Žiniasklaidoje netrūko informacijos ir vaizdų, kaip greitai kinai stato įspūdingus tiltus, tiesia kelius ir geležinkelius, kiek daug investuoja. Į Lenkiją grįžę politikai ėmė sutartinai kartoti: „Kvieskime Kinijos kompanijas į Lenkiją, jos dirba geriau už vietines ir kuria infrastruktūrą daug pigiau.“
Ką gi, kinai iš tiesų atėjo. Jų kompanijas rėmė Kinijos vyriausybė, todėl užsieniečiai iš karto ėmė siūlyti labai geras kainas. Laimėjusios konkursus kinų kompanijos iš karto samdė vietinius subrangovus ir ėmėsi darbų.
Tačiau netrukus darbai sustojo dėl labai paprastos priežasties – išseko rangovų biudžetai. Kinija nebuvo linkusi skirti nuolatinių dotacijų, o Lenkija mokėjo tiek, kiek buvo sutarta. Rangovai neatsiskaitė su vietos subrangovais, prasidėjo bankrotai.
Dabar lenkams užtenka priminti kelio A2 ruožo rekonstrukcijos projektą netoli Varšuvos, ir visi iš karto pajunta seną skausmą – didelis ir brangus projektas buvo patikėtas Kinijos kompanijoms. Sutartis po pusantrų metų buvo nutraukta, nes kompanija iš Azijos nevykdė įsipareigojimų.
Kilo problemų dėl garantinio užstato gavimo. Teko skelbti naują konkursą, kad projektas būtų baigtas, o galutinė jo kaina smarkiai išaugo ir net viršijo paties brangiausio rangovo pasiūlymą iš pirmojo konkurso, kai buvo pasirinkta Kinijos bendrovė. Po tokios patirties Lenkija nebenorėjo turėti reikalų su Kinijos kompanijomis.
– Ar galėtų Lietuvos bendrovės imtis projektų Lenkijoje?
– Žinoma. Pažintis su bendrove „Kauno tiltai“ paliko teigiamą įspūdį: stipri, gerai prižiūrėta technikos bazė, moderni laboratorija, kvalifikuotų specialistų komanda, didelė patirtis ir visai šaliai svarbūs infrastruktūros projektai.
„Kauno tiltai“ yra antra pagal dydį mūsų grupės kompanija, jos turimi pajėgumai leidžia tikėtis sinergijos bendradarbiaujant su kitomis mūsų kompanijomis.
Lenkijoje mūsų grupės stiprybė yra geležinkeliai, o Lietuvoje – tiltų ir kelių statyba. Bendradarbiaujant atsiveria galimybės įsitvirtinti ne tik Lenkijos ir Lietuvos rinkose, bet ir žengti į kitas šalis – yra pateiktos paraiškos dalyvauti Ukrainos viešųjų pirkimų konkursuose. Prieš porą mėnesių „Trakcja PRKiI S.A.“ grupės valdybos pirmininku ir vykdomuoju direktoriumi tapęs Marcinas Lewandowskis jau spėjo susipažinti su Lietuvos bendrove „Kauno tiltai“, kuri yra „Trakcja PRKiI S.A.“ grupės dalis. Jis neseniai tapo „Kauno tiltų“ stebėtojų tarybos pirmininku, juolab kad padėtis Lietuvos rinkoje jį visada domino.
