Tikroji Liudmila Ignatenko iš „Černobylio“: pirmasis skausmingas interviu po serialo pasirodymo

Interneto svetainės IMDb lankytojai HBO mini serialą apie Černobylio katastrofą sutiko labai palankiai – jis gavo aukščiausią visų laikų IMDb įvertinimą.

  Tikroji Liudmila ir jos prototipė filme.<br>lrytas.l. koliažas
  Tikroji Liudmila ir jos prototipė filme.<br>lrytas.l. koliažas
 Serialo stop kadras.
 Serialo stop kadras.
 Ugniagesys Vasilijus Ignatenko filme ir realybėje<br> lrytas.lt koliažas.
 Ugniagesys Vasilijus Ignatenko filme ir realybėje<br> lrytas.lt koliažas.
 Tokia Liudmila buvo pavaizduota filme.<br> Serialo stop kadras.
 Tokia Liudmila buvo pavaizduota filme.<br> Serialo stop kadras.
 Tikrieji Liudmila ir Vadimas Ignatenko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Tikrieji Liudmila ir Vadimas Ignatenko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
   Tikroji Liudmila ir jos prototipė filme.
   Tikroji Liudmila ir jos prototipė filme.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Nov 30, 2019, 4:06 PM, atnaujinta Nov 30, 2019, 6:16 PM

Tačiau serialo populiarumas sukėlė daug problemų Liudmilai Ignatenko – vienos iš pagrindinių serialo herojų prototipui, ugniagesio Vasilijaus, kuris vienas pirmųjų atvyko į avarijos vietą ir gavo mirtiną apšvitos dozę, žmonai. 

Jūsų dėmesiui – atviras moters pasakojimas apie tai, kaip pasirodęs ekranuose HBO mini serialas „Černobylis“ pakeitė jos gyvenimą. Savo gyvenimo istoriją ji papasakojo BBC korespondentei Olgai Malčevskajai, kuri drauge su Tatjana Janucevič paviešino pokalbio vaizdo įrašą. 

Liudmila pirmą kartą duoda interviu, pasirodžius HBO mini serialui „Černobylis“

„Kai aš sužinojau, kad tai bus filmas apie mane, man buvo ir pikta, ir nemalonu. Kodėl nepaklausti manęs, nepasikalbėti su manimi, neparengti manęs kaip žmogaus. Pasakyti, kad taip ir taip, mes kuriame filmą – apie tave, apie tavo vyrą“. 

„Pradėjo atakuoti butą. Ir pasiekė tokį lygį, kad žurnalistai kišdavo koją į tarpdurį. Ir įrašydavo interviu. Bet apie ką kalbėti, jei aš apie filmą nieko nežinojau. Absoliučiai nieko nežinojau. Aš sužinojau iš reklamos, kad apie mane rodomas filmas. Aš buvau taip priblokšta ir sugniuždyta, neturėjau laisvos nė sekundės. Skambino be paliovos. Man teko išvykti iš savo buto Kijeve. Dėl to, kad nebeturėjau ramybės“.

Nuo 2019 m. vasaros Liudmila gyvena su mama užmiestyje.

Pirmoji dalis. Liudmila ir Vasilijus iki avarijos ČAE

„Man davė paskyrimą į Pripetę kaip paskatinimą už gerą mokymąsi. Aš galvojau, kad patekau į rojų, kadangi miestas buvo labai gražus. Aš net laiškuose mamai rašiau: „Mamyt, kokie jauni visi žmonės, ir kiek daug mažų vaikučių – visur po du, po tris vaikus kiekvienoje šeimoje“. Ir kaip malonu buvo išeiti pasivaikščioti. Miestas tiesiog skendo žalumoje“.

„Mes buvome pas draugus. Bendrabutyje, kur gyveno ugniagesiai. Sėdėjome, gėrėme arbatą virtuvėje, ir įlekia Vasia, na, jis toks vikruolis, jis toks – labai labai labai mitrus. Toks: tratatata. Sakau: „Viešpatie, kas čia per tarškalius atbėgo?“ Aš dar pasijuokiau. O jis apsisuka ir sako: „Tu žiūrėk, kad tas tarškalius dar netaptų tavo vyru“. Aš sakau: „Ojojoi, kur jau ten“. Ir taip mes nuo to laiko, nuo to vakaro, nuo tos dienos pradėjome susitikinėti“.

„Mes gyvenome Pripetėje, ir jis nusprendė, kad važiuojam pas jo tėvus. O aš nepasiruošusi, su manikiūru. Ir toks tamsiai vyšninis manikiūras. Aišku, pasitinka visi: „Ojojoi, atvežė“. Ir tėvas duoda man duonos ir sako: „Na ką, martele, raikyk“. Aš paprasčiausiai paimu duoną ir peiliu suraikau štai taip, rankose. Jis taip žiūri, žiūri ir sako: „O, Vaska, aš bijojau, aš galvojau, kad tu parveši kokią „fifą“. Duoną moka raikyti, reiškia, viską darys“. Ir viskas, mes papietavome ir išėjome į daržą.

Mes žinojome, kad mūsų miestas kontroliuojamas, kad mūsų miestas – aukščiausios kategorijos. Bet mes negalvojome, kad mūsų mieste gali įvykti ekologinė katastrofa. Kaip buvo rašoma ant namų: „Tegu atomas būna darbininkas, o ne kareivis“. Tai buvo mūsų lozungas Pripetėje“. 

Antroji dalis. Liudmila ir Vasilijus po avarijos ČAE

„Avarija įvyko 26 dieną, o 28 dieną jau tiesiog buvo ažiotažas ir paskelbta evakuacija. Tada mes jau supratome, kad tai jau problema. Kad tai jau tikrai įvyko katastrofa“. 

Vasilijus Ignatenka buvo tarp pirmųjų avarijos likviduotojų

„Kada aš atvažiavau pas Vasią į ligoninę jau į Maskvą, tada aš šiek tiek labiau ėmiau suprasti, kas tai yra. Kodėl aš sėdėjau prie savo vyro, žinodama, kad esu nėščia? O kaip aš galėjau palikti savo vyrą, pasakykit man?

Aš maniau, kad mano vaikas apsaugotas mano viduje. Kaip mes nebuvome informuoti, kas tai yra radiacija, kas tai yra baisi ekologija. Taip, kalbėjo, kad centrinė nervų sistema visiškai pažeista. Bet aš to nesupratau. Aš galvojau: „Kas čia tokio, bus šiek tiek nervuotas. Kas čia tokio, bus be plaukų, kada plaukai nuslinko“.

„O jeigu neataugs? – klausė Vasia. Aš sakau: „Na, valysim skepetėle, šampūną taupysim“. Mes juokėmės, juokavome. Mes, tikriausiai, neturėjome minčių, kad tai veda prie kažkokios atomazgos, kažkokio galo“. 

„Tai tiesiog baisu. Man taip sunku buvo žiūrėti, man buvo taip skaudu. Ir tas melas filme, labai daug kadrų neteisingų, klaidingų. Parodė filme, kad Vasia rėkia, isterikuoja. Ne, mano Vasia buvo nepaprastai ramus, kantrus, susitvardantis. Jis neisterikavo. Mes buvome jauni, linksmi. Paprasčiausiai mes negalvojome apie tai“. 

„Tai buvo gegužės 1-ąją. Paradas gegužės 1-osios proga, visa kita. Vasiai jau buvo labai sunku, blogai. Jis jau gulėjo atskiroje barokameroje. Mus ruošė kaulų čiulpų persodinimui. Gegužės 1-ąją jis sako: „Prieik prie lango, tuojau bus saliutas“. „Atidaryk langą“, – taip jis pasakė. Ir aš atidariau langą, o jis atsikėlė, prieina ir iš po pagalvės ištraukia tris gvazdikėlius. Tai buvo paskutinės mūsų gėlės, kurias jis padovanojo man“.

Trečioji dalis. Liudmila po avarijos ČAE

„Būdami pas Gorbačiovą kabinete mes visi prašėme ir maldavome: „Atiduokite mums juos, atiduokite. Jie miršta, mes juos pasiimsime namo“. „Ne, ir viskas. Jie šalies didvyriai“, – sakė pats Gorbačiovas. „Jie bus palaidoti čia, su visomis pagerbimo ceremonijomis, visais ritualais. Tik čia“.

„Atsisveikinimo absoliučiai jokio nebuvo. Mus vežiojo autobuse su karstu dvi valandas po Maskvą. Ir jie vienas kitam perdavinėjo: „Paskui mus „uodega“, į kapines nevažiuokite, labai daug korespondentų“. „Nevažiuoti, nevažiuoti, nevažiuoti“. Na, mes gi nusikamavę. Ir mes jau visai praradę jėgas, dvi valandas važinėjame po miestą, vienu ir tuo pačiu žiedu. Ir aš jau tada pradėjau rėkti: „Ką gi jūs darote?  Tai ką mes laidojame? Mes ką, nusikaltėlį kažkokį turime, ar ką apskritai?“

Paskui jis jau per radijo stotelę perduoda: „Žmonai čia prasidėjo isterika, tėvams isterika. Ką darom?“ Ir per radijo stotetę atsako: „Na gerai, važiuokite“.

Po avarijos ČAE Liudmila prarado vyrą ir kūdikį.

„Baisiausia tai buvo, kada parvežė mane tėvai jau po laidotuvių namo, ir aš supratau, kad tai jau viskas. Aš miegojau. Miegojau tris paras, neprabusdama, ir man tada nesinorėjo gyventi, iš tikrųjų.

1986 metais, tai aš jau gyvenau bute, tai buvo spalis, pas mus buvo atėję penkių pasaulio šalių ambasadų atstovai. Jie atėjo vieną dieną visi. Bet prieš tai tikriausiaui iš Vidaus reikalų valdybos atėjo žmonės ir pasakė: „Štai jums siūlys (išvykti. – Red.), bet pas jus viskas normalu, jūs gyvenate gerai, turite butą, turite kur gyventi, viskas normalu“.

Į penkias pasaulio šalis penkeriems metams aš galėjau išvažiuoti, kur būčiau gavusi būstą ir darbą. Ir, žinoma, būčiau gydoma. Tai buvo Kanada, Amerika, Vokietija... Na, aš nesutikau, kadangi mus perspėjo“.

„Kaip greitai jūs apsisprendėte dėl antro vaiko?“ – klausia BBC korespondentė O.Malčevskaja.

„Na, man atrodo, kad po ketverių metų. Aš turėjau tikslą – pagimdyti kūdikį. Todėl, kad aš supratau – jeigu man gims vaikas, aš turėsiu gyvenimą. Aš tiesiog matysiu gyvenimo prasmę. Vaikai padeda gyventi“.

Ketvirtoji dalis. Liudmila ir jos istorija

„Paskambino iš pradžių Vasilijaus tėvai. „Tu žinai, štai gera pažįstama, ji norėtų parašyti knygą. Ji Baltarusijos rašytoja. Jie taip ir pasakė man. Aš pasakiau, kad man to nereikia. „Na, Liuda, na ką tu,  sutik, reikia, mes jau pažadėjome“. Aš sutikau, aš atsakyti Vasilijaus tėvams negalėjau“.

„Ketvirta valanda, penkta, šešta... Šeštą mes su juo ruošėmės važiuoti pas jo tėvus“, – skaito balsu knygos ištrauką Vasilijaus motina“. „Tai Liusia sako. Tai tiesa“, – konstatuoja moteris. 

„Knygą aš, aišku, skaičiau. Aš nesutikau su daugeliu epizodų, bet Aleksijevič pasakė, kad tai grožinė knyga. (Svetlana Aleksijevič – baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė. Čia kalbama apie jos knygą „Černobylio malda“. – Red.)  Žinote, gyvenimas toks greit bėgantis. Praėjo šis gyvenimas. Jau nebesusimąstai, ką apie tave rašo, ką apie tave kalba. Jau nebekreipi dėmesio. Todėl, kad tam nėra laiko.

Prieš dvejus metus paskambino iš Maskvos. HBO atstovė pasakė, kad bus kuriamas filmas apie Černobylį. „Ar jūs negalėtumėte būti mūsų konsultante?“

Aš sakau: „Gerai, jeigu reikia“.

Ir ji dar keletą kartų skambino, keletą kartų klausė telefonu. Ir viskas, daugiau nieko. Paskui ji dingo, ir daugiau niekas neskambino, nerašė. O jau kada filmas buvo baigtas, aš sužinojau apie filmą ir kad aš pagrindinė herojė.

Paskui iš Maskvos skambino labai daug kartų, bet aš nekėliau ragelio. Visą šią istoriją dar kartą persuka visi žurnalistai, visos žiniasklaidos priemonės – mano gyvenimą, mano istoriją. Klausia: „Ką tu pakeistum savo gyvenime?“ Aš nieko nekeisčiau.

Dabar, sulaukus tokio amžiaus, bėgant laikui, tiesiog supranti, kaip visa tai buvo šviesu, pirmapradiška, tavo, ir niekieno daugiau. Žodžiais sunku išreikšti“.

HBO/SKY komentaras 

„Filmavimo grupė keletą kartų bendravo su Liudmila – iki filmavimo, filmuojant ir po filmavimo, siekiant supažindinti ją su projektu ir jos istorijos interpretacija seriale. Bendraujant ji nė karto neprieštaravo, kad seriale būtų panaudota jos ar jos vyro Vasilijaus istorija“.

Parengė Leonas Grybauskas

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.