– Kokios nuotaikos versle?
– Kol kas nuotaikos neblogos, išskyrus keliuose sektoriuose. Neseniai turėjome didelę diskusiją tarp savo narių ir išaiškėjo, kad dabar visų didžiausias galvos skausmas yra Baltarusija. Ypač vežėjams, nes dabar stabdomi, tikrinami ir nepraleidžiami vilkikai, reikalaujama įvairių dokumentų, kurių ne visada reikia. Didžiausia problema dabar ta, kad mūsų vežėjai baiminasi, jog mūsų gamybininkai, importuotojai pradeda atsisakyti lietuviškų, lenkiškų, latviškų vežimo įmonių paslaugų.
Visgi nemažai Lietuvos kompanijų jau pasimokę iš ankstesnių krizių įsiregistravo dukterines įmones Baltarusijoje ir Rusijoje, ir taip sprendžia šitą problemą. Bet mažoms ir vidutinėms įmonėms per didelė našta ten steigti ir išlaikyti įmones, dalyvauti biurokratiniuose žaidimuose.
– Neseniai skaičiau, kad A.Lukašenka su Sankt Peterburgo gubernatoriumi derasi, kad ten turės krovą Baltijos jūroje ir iš ten kreips srautus ir krovinius. Kiek tai įmanoma? Be to, Lukašenka žadėjo ir sienas uždaryti, bet nieko nepadarė, tai gal nereikėtų kreipti dėmesio ir dabar?
– Manau, kad apsidrausti visada reikia, nors tikimybė nėra didelė. Net jei A.Lukašenka tvirtai nuspręstų nebebendrauti su Baltijos šalimis, vis tiek viską perorganizuoti užtruktų nuo metų iki pusantrų. Juk reikia uostuose rasti laisvų pajėgumų, susiderinti maršrutus, geležinkeliai, keliai dažnai būna apkrauti ir t. t.
Tad aš vis dėl to į tai žiūrėčiau kaip į gąsdinimo politiką, nes ekonominės logikos tame nėra. Kodėl istoriškai baltarusiai veža krovinius per Lietuvą? Nes Lietuva yra pigiausia, greičiausia ir, sakykime, biurokratiškai „patogiausia“ šalis.
– Bet yra ir politinė logika: dujų tiekimo nutraukime Ukrainai irgi ekonominės logikos nėra, bet tai politinis sprendimas – „baudžiame, keršijame“.
– Iš tikrųjų, visada Lukašenkos grasinimai tebūdavo akmenėlių pamėtymas į Lietuvos daržus ir vežėjai nuo to dažnai kentėdavo. Bet jie niekada nepereidavo į rimtas sankcijas, ekonominių ryšių nutraukimą. Tačiau tą pusantro milijardo, kurį Lukašenka pasiskolino iš Maskvos, gali būti, kad jam davė tam, kad Baltarusija pabėgtų nuo Baltijos šalių ekonomikos.
Tai vienintelis paaiškinimas, kodėl jis galėtų uždaryti sienas. Priešingu atveju, tai būtų labai kvailas žingsnis, nes Baltarusijos ekonomika šiandien išgyvena turbūt vienus blogiausių laikų.
– Naivu būtų tikėtis, kad tokie pinigai duodami be jokių sąlygų. Beje, šie pinigai dar tik pažadėti ir sumos bus pervedamos po truputį – matyt, sakoma: „Padarei darbą? Gausi pinigų“.
– Ko gero. Nes ne vieną kartą matėme, kad A.Lukašenka ne visada laikydavosi Maskvai duoto žodžio.
– Valdžia kartoja, kad antra banga jau atėjo, kad nieko neuždarys, kad turėsime tvarkytis su tokiais lokaliniais, teritoriniais karantinais... Kiek verslą neramina, kad Lietuvoje nustatomi triženkliai koronaviruso atvejų skaičiai?
– Verslas į antrąją metų pusę žiūri gana optimistiškai ir eksportuojančios įmonės nerimo nejaučia. Tuo labiau, kad mes dažniausiai eksportuojame nišinį produktą nedideliais kiekiais ir visada randame rinką. Kaip vienas verslininkas sakė: „Tik nuo mūsų apsukų priklauso, ar išlošime, ar pralošime šitoje krizėje“.
Problema yra viešbučių, turizmo sektoriuje, kur antra banga gali reikšti ir viešbučių užsidarymus. Ne paslaptis, kad šiandien jau nemažai viešbučių ieško pirkėjų ir su baime laukia šildymo sezono, nes išlaikyti didžiulius tuščius pastatus ir mokėti už šildymą yra didelis iššūkis, kai vasarą nebuvo turistų – kalbu apie Vilnių ir Kauną, kurie pritraukdavo užsienio turistus.
– Valdžia bando dėti viešbučiams tokius nedidelius kompresus. Dovanojo 100 eurų poilsiui mokytojams, medikams ne tiek su intencija padėti vienai ar kitai visuomenės grupei, kiek padėti turizmo industrijai. Ar šie kompresai veiksmingi, ar ne?
– Jie labiau skirti ne viešbučių industrijai, nes pensininkas ar mokytojas, gavęs tuos papildomus kelis šimtus eurų, nepuls važiuoti į 4 ar 5 žvaigždučių viešbutį. Jis dažniau važiuoja į kaimo turizmo sodybą ar Lietuvos pajūrį ir ten išleidžia tuos pinigus, jei apskritai išleidžia, turizmui.
– O kaip Lietuvos ateities ekonomikos DNR planas atrodo verslui? Nuomonių yra įvairių – kai kurie mano, kad trūksta skaidrumo ir atvirumo.
– DNR toks nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės tarsi gerai, kad įliejo į rinką pinigų, bet iš kitos pusės tie pinigai atrodo „papilti ant keliuko ir tuoj išdžiūsiantys“ – jie netiksliniai. Didelė dalis jų buvo skirta suvartojimui. Tie pinigai, kurie skirti infrastruktūriniams objektams, niekada neatsipirks: ar mes nenukentėsime nutiesę keliuką kur nors Alytaus rajone, kuris nebus apkrautas, tačiau jį vis tiek reikės prižiūrėti?
– Tačiau DNR plane yra prioritetai: žalias kursas, skaitmenizacija... Manote, viskas vis tiek baigsis tuo, kad pinigai bus skirti rajoniniams keliukams?
– Mes jau matome, kam dabar skiriami pinigai... Tie prioritetai dažnai daromi „iš kitos pusės“. Kiekviena savivaldybė pateikia norų sąrašą su gražiais šūkiais, kurį sudarinėdami tariasi: „Po kokiu šūkiu dėsime tą tavo kaimo keliuką?“ – klausia vienas.
„Po „Žaliuoju transportu“, nes geru keliu važiuodami automobiliai sunaudos mažiau kuro“, – atsako kitas. Žinoma, aš čia šaržuoju šiek tiek. Taip, yra teigiamų pokyčių, gerų dalykų, bet vis tiek pirmiausia reiktų daryti kaštų naudos analizę, kuri labai paprasta – visi žinome, kur pinigai atsiperka, o kur ne.
– Kaip vertinti tai, kad įmonių skolos „Sodrai“ gerokai išaugo, kai kurių net po kelis kartus? Tai praeis, ar tai – indikatorius, kad rinkoje ne viskas gerai?
– Kai valstybė leido nemokėti arba atidėti mokesčių mokėjimą be jokių sankcijų – palūkanų, delspinigių – nemažai įmonių tuo naudojasi. Naudojosi net ir tos, kurioms nebūtinai reikia tų pinigų. Tai natūralu, bet situacija dėl to vėlgi iškreipta. Nemanau, kad tai labai didelė problema.
Taip, daug mažų verslų bankrutavo, bet 2019 metais daug ką stebino kai kurie labai keisti verslai – pavyzdžiui, mane patį nustebino „Instagram“ puslapius tvarkanti įmonė, kurioje dirbantys trys žmonės teigdavo, kad turi begalę darbo – daug kas klausdavo: „Kodėl jie dar gyvi?“
Manau, kad karantinas – sanitarinis laikotarpis, kuris apvalė rinką nuo tokių verslų. O didžioji dalis stabilių verslų labai greitai atsigaus ir tas skolas sumokės. Žinoma, gerai, kad, ekonomika auga, žmonės rizikuoja ir kuria verslus – nors kartais ir neadekvačius – bet jie įgauna patirties ir patys užsidirba. Tačiau per krizę tokie avantiūriniai verslai dažnai patys pirmieji ir „užsilenkia“.
– Kaip nestabilumo laikotarpis veikia šešėlį? Ar jame situacija gali pablogėti?
– Niekada istorijoje smunkant ekonomikai šešėlis nemažėdavo – jis visada didėdavo. Manau, kad ir dabar jis kažkiek padidės. Tačiau džiugu, kad baigėsi tos vokelių eros. Po 2008 metų krizės, kai 2009-2010 metais kalbėdavau su verslininkais, ypač regionuose, daug kas sakydavo, kad atlyginimus moka vokeliuose, nes kitaip neišgyvena.
Bet šiandien negirdžiu nė vieno, kuris sakytų, jog grįžo prie vokelių. Tad manau, jog darbo užmokestis bent didžiąja dalimi yra skaidrus. Taip, kai kur gali būti, kad grįš atsiskaitymas grynaisiais, bet drastiško šešėlio augimo tikrai nebus.
– Finansų ministerijos prognozėse sakoma, kad darbo užmokestis augs 5 ar 6 proc. Pritariate tokiam tempui ar ne?
– Ir taip, ir ne. Jei bus įlieta daug pinigų į rinką, jie patys savaime skatins augimą – pinigų ištaškymas skatina augimą. Jeigu jūs būtumėte šalies vadovas ir norėtumėte greito efekto, jūs paimtumėte didelę paskolą, įlietumėte į rinką ir sakytumėte: „Suvalgykite“. Ir tada BVP augimas būtų žiaurus. Tad šiandien tas 5-6 proc. augimas tikėtinas, bet ne dėl ekonomikos augimo, o dėl prispausdintų ir įlietų į rinką pinigų.
– Bet galima visaip į pinigus žiūrėti: jie pigūs, juos galima skolintis, padaryti su jais kažkokius darbus, reformas. Bet, kita vertus, „skola – ne rona“, ją kažkada mūsų vaikams ar anūkams reikės grąžinti. Kaip jūs į tai žiūrite?
– Šiandien palanku skolintis, nes grąžinsime mažiau negu pasiskolinome dėl istoriškai mažos palūkanų normos – Lietuva skolinasi už mažesnę palūkanų normą nei infliacija. Bet praktiškai situacija gali pasikeisti – dėl kokių nors priežasčių gali atsirasti nepasitikėjimas ir palūkanų norma išaugti.
Ir tada ne tik savo vaikams ir anūkams, bet ir sau patiems galime užkrauti didžiulę naštą. O tada ekonomika sustagnuotų labai stipriai. Bet Lietuva dar nėra tiek prasiskolinusi, dar iki Mastrichto kriterijaus tolokai.
– Tokiu tempu mes itin greitai artėjame prie Mastrichto kriterijaus. Bet jūs minėjote, kad mūsų produkcija važiuoja į Vakarų rinkas. O ar važiuoja į Ameriką?
– Ne, Amerika yra tas „blogasis pavyzdys“ – eksportas į ją beveik visiškai sustojęs dėl koronaviruso atvejų, sumažėjusio vartojimo, nepasitikėjimo ateitimi. Tie, kurie eksportuoja į Vakarų Europą, jau nuo vasaros džiaugiasi atsigavimu, bet Amerikos rinka šiandien yra stagnuojanti eksporto prasme.
Kai kurios įmonės, kurios eksportuodavo 10-15 proc. savo produkcijos, sako, kad eksportas visiškai sustojęs, arba eksportuoja tik 1-2 proc. Nors mes jau kokius 2-3 dėjome gana sėkmingas pastangas eidami į tą rinką, bet koronavirusas tą procesą sustabdė. Nors ten rinka ir labai gera, patraukli ir turtinga, visgi eksportuoti į Ameriką trukdo didelis atstumas.
– Koks jūsų požiūris į minimalios mėnesinės algos didinimą? Trišalei tarybai svarstant šį klausimą Socialinės apsaugos ministras sako, kad nuo kitų metų minimali mėnesio alga galėtų augti 35 eurais – iki 642 eurų po mokesčių. Kokia verslo pozicija šiuo klausimu? Nes Trišalėje taryboje verslas buvo atsargus ir sakė dar palaukti.
– Manau, kad mums reikia būti atsargesniems. Čia tas blogasis išsitaškymo pavyzdys, kai gauni pinigus ir ištaškai juos bet kur. Gal negražu sakyti, bet tie žmonės, kurie uždirba mažiausiai, dažniausiai vartoja nelietuviškas prekes, o perka pačias pigiausias, dažniausiai gaminamas Lenkijoje. Tai reiškia, kad pinigai išvažiuoja iš Lietuvos.
Norint pakelti vidutinę algą galima jos dirbtinai nedidinti. Galima skirti pinigų inovacijoms, inovatyviems projektams ir automatiškai per 1-2 metus susikurs gerai apmokamų darbo vietų ir vidutinis darbo užmokestis pakils, o kildamas pakels ir minimalų darbo užmokestį. Dirbtinai pakeldamas minimalią algą pasmerki mažus verslus, nes jie neišgali mokėti tokių algų. Ir tada vėl prasideda kalbos apie šešėlį, nes verslai nebeišgyvena.
– Yra nuomonė, kad, jei žmogus uždirbs daugiau, jis daugiau vartos, išleis daugiau pinigų, kurie grįš mūsų įmonėms ir didesnėms mūsų pačių algoms, ir taip suks ekonomikos ratą.
– Jeigu lietuviai išleis pinigus būtent lietuviškoms prekėms, bus taip. Bet tie, kurie gauna minimalias algas, turi labai paprastus krepšelius: susimoka už komunalines išlaidas – šildymas, kaip žinome, vykdomas nelietuviška nafta ir dujomis – vaistai nelietuviški, pigiausi maisto produktai dažniausiai nelietuviški. Manau, kad per kažkokias kitas priemones būtų galima tą vartojimą paskatinti, arba suteikti nemokamų paslaugų mažas pajamas gaunantiems asmenims.
– Pasaulio ekonomikos perspektyvos gali būti ne tokios liūdnos, kaip prognozuota birželį, neseniai paskelbė Tarptautinis valiutos fondas, užsimindamas, kad spalio mėnesį organizacija ketina paskelbti augimo prognozes. Mūsų valdžia taip pat atnaujino visas prognozes į šviesesnę pusę. O kaip jūs manote, ko laukti rudenį?
– Verslas jau pasimokė, visuomenė jau priprato prie COVID-19, jo nebesibaimina, išmoko apsipirkti internetinėse parduotuvėse, laikytis atstumo. Vienintelis dalykas: jei kažkuri šalis – pavyzdžiui, Vokietija, Belgija ar Prancūzija, kur mes daug eksportuojame – užsidarys visai, kaip kad įvyko su Šiaurės Italija, tai galėtų Lietuvai pakenkti. Bet to tikimybė dabar gerokai mažesnė.
