Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo Rytų Europos studijų centro asocijuotasis analitikas Maksimas Milta.
– 2019 m. pastarąjį kartą fiksuotas Baltarusijos ir Kinijos bendradarbiavimo momentas. Jūsų akimis, kokia šiuo metu ten yra situacija ir koks Kinijos požiūris į šalį, į kurią dėta šiek tiek vilčių, investicijų praeityje?
– Reikia pradėti nuo to, kad Aliaksandro Lukašenkos režimo retorikoje Kinijos kryptis buvo pabrėžiama kaip viena iš Baltarusijos ekonomikos diversifikavimo krypčių ir bandymo vaidinti, kad Kinijos pagrindu Baltarusija gali atitolti nuo priklausomybės nuo Rusijos tiek kalbant apie jos tiesiogines dotacijas, tiek prekybos prasme.
Iš tiesų greta Minsko 2019 m. buvo įkurta visa atskira laisvoji ekonominė zona (LEZ) „Didysis akmuo“. Oficialiais skaičiavimais, čia dirbo apie 20 tūkst. Kinijos piliečių. Galima tik spekuliuoti, koks yra realus žmonių, įtrauktų į šios LEZ veiklą, skaičius. Dažniausiai Kinijos ekonominis potencialas Baltarusijoje iš režimo perspektyvos pristatomas logistikos ir kitose būtent su transporto logistika susijusiose srityse.
Tačiau reikia suprasti, kad Kinijos interesai – globalūs. Baltarusija – tik viena krypčių. Šiuo požiūriu jau ketvirtas sankcijų paketas Baltarusijos atžvilgiu, kuris nagrinėjamas ES, kelia papildomų kliūčių pačiai Kinijai ir jų investicijų saugai, Kinijos siekiamai plėtrai į Vakarus per vadinamąjį Baltarusijos placdarmą.
Nors Baltarusijai norėtųsi Kinijos dėka mažinti savo priklausomybę nuo Rusijos ir taip sutvirtinti savo pozicijas derybose su Maskva, bendradarbiavimo mastas išlieka ne toks, kad būtų galima kalbėti apie tikrąją strateginę partnerystę tiek ekonomikos, tiek politinėje plotmėje.
– Nuo 2019 m., bent jau taip skelbia „Laisvosios Europos“ radijas, Kinija nepasiūlė Minskui nė vieno naujo projekto ar paskolos. Ar galima teigti, kad tas bendradarbiavimas kokia nors apimtimi dar egzistuoja?
– „Didysis akmuo“ – milžiniškas investicinis projektas – niekur nedingo, jame tęsiama veikla. Tačiau, priešingai nei su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), naujų esminių projektų su Kinija nėra vystoma. Visai neseniai vienoje iš Minsko kaimynysčių buvo skirti keli hektarai žemės įspūdingo masto nekilnojamojo turto projekto plėtrai, kuris būtų vystomas būtent galimai su JAE vadovybe susijusių verslo grupių.
Kita vertus, vertinant iš politinės perspektyvos, vienas pirmųjų užsienio valstybių atstovų, su kuriuo A.Lukašenka susitiko po rugpjūčio 9 d. protestų pradžios, kaip tik buvo Kinijos ambasadorius Baltarusijoje, kai tuo tarpu kiti ambasadoriai – pirmiausia Vakarų valstybių ir ne tik – vengė bet kokių kontaktų su oficialiuoju Minsku.
Kinijos korta iki šiol nėra realizuota. Galima manyti, kad Kinija laukia, kokia bus dabartinės politinės situacijos Baltarusijoje atomazga. Natūralu, kad ji nepriima tokios lyderiaujančios pozicijos, kaip tą sau gali leisti Kremlius – jo interesų mastas Baltarusijoje kur kas didesnis nei Kinijos.
Sunku kalbėti apie tai, ar tarp Pekino ir Maskvos egzistuoja kokios nors derybos būtent Baltarusijos bylos klausimu. Reikia suprasti, kad tarptautiniu mastu Baltarusija – tik vienas iš klausimų.
Bet tiek Pekinas, tiek Kremlius, tiek kitos suinteresuotos šalys nori pamatyti, kokia bus šio pavasario atomazga – ar kovo 25d., kai baltarusiai švenčia savo tikrosios nepriklausomybės dieną po Pirmojo pasaulio pabaigos, išeis į gatves, kokios bus protesto nuotaikos balandžio pabaigoje, kai bus Černobylio katastrofos 25-metis ir tradiciškai balandžio 26 d. baltarusiai tradiciškai išeidavo į gatves.
Taigi tai, koks bus artimiausias pavasaris, darys įtaką tolimam bendradarbiavimui tiek su Kinija, tiek su kitomis šalimis, iš kurių Baltarusijos režimas pirmiausia nori pritraukti, ko jam labiausiai trūksta. O tai – lėšos.
Baltarusijos ekonomika labai stipriai stagnuoja, jei dar nepasakytume, kad artėja defoltas. Skolinimasis labai didėja, o užsienio investuotojai, turėję įsigiję Baltarusijos valdžios išleistų obligacijų, visomis pastangomis bando jų atsikratyti.
Pavyzdžiui, kovo 11-ąją vienas Danijos investicinių fondų paskelbė, kad atsisako 10 mln. Baltarusijos išleistų obligacijų.
Baltarusijos failas tam tikra prasme toksiškas, todėl Pekinas bent jau šiuo momentu nesiima proaktyvių veiksmų.
– Paminėjote JAE. Kaip galima įvertinti bendradarbiavimo mastą ir šios šalies investicijų logiką?
– Viena viešų paslapčių – tikėtina, kad A.Lukašenkos artimos aplinkos turtai saugomi JAE, Abu Dabyje.
Tai paaiškinama tuo, kad būtent Abu Dabio emyrato turtingiausioms ir įtakingiausioms verslo grupėms labai nekonkurencingomis sąlygomis suteikiamos privilegijos pačiame Minske ir kitose Baltarusijos dalyse. Kalbu apie žemės plotus, skirtus investiciniams projektams. Informacijos, kuri galėtų vienareikšmiškai patvirtinti šiuos faktus, nėra. Tačiau tokios diskusijos keliamos jau ne pirmi metai.
Galima matyti, kad būtent JAE yra viena atsarginių krypčių, kuri A.Lukašenkos režimo išnaudojama jau keletą metų ar netgi visą dešimtmetį siekiant užtikrinti planą B: jei prireiktų, kalbant apie patį A.Lukašenką ir jo aplinką, trauktis, viena prielaidų, kur galėtų būti slepiami jų turtai, yra JAE.
– Ar galėtume bandyti spėti, kaip prasidėjo bendradarbiavimas su JAE?
– Baltarusijos režimas vysto prekybą trąšomis, naftos produktais, vienas pagrindinių šalies eksporto produktų – ginkluotė. Neretai ji eksportuojama į šalis tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose.
Ieškant rinkų, kurioms Baltarusija galėtų eksportuoti ginkluotę, manoma, viena krypčių ir buvo atrinkti JAE, su kuriais bendradarbiavimas ilgainiui sustiprėjo. Kalbant apie laikotarpį po 2010 m. rinkimų, matyti, kad JAE atsiradimas Baltarusijos rinkoje plačiąja prasme šoko aukštyn.
– Koks gali būti JAE interesas?
– Tai – atskiri žemės plotai Minsko centrinėse vietovėse. Pirmiausia tai – investiciniai projektai, tačiau sumos, kurios įvardijamos iš įvairių šaltinių, už kiek šie žemės sklypai buvo perleidžiami investuotojams, prasilenkia su realia kaina.
Buvo pranešimų, kad į kitas Baltarusijos teritorijas, įskaitant ir nacionalinius parkus, neretai atskiros šeimos iš JAE mėgsta atskristi tiek pramogoms, tiek čia vysto atskirus projektus.
– Kokios Baltarusijos tarptautinio skolinimosi galimybės?
– Oficialaus Minsko užsienio politika pasižymi švytuoklės efektu. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai protesto akcijos būdavo numalšinamos jėga, po poros metų ateidavo tam tikros liberalizacijos banga, kai bandoma atkurti santykius su Vakarų partneriais. Pirmiausia to priežastimi tampa ekonominė paskata.
Kalbant apie 2018-2019 m., 2020 m. pirmąjį pusmetį, Baltarusija turėjo prieigą tiek prie Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko siūlomų paskolų, tiek prie kitų fondų siūlomų investicijų.
Keli gana didelio masto infrastruktūros projektai Baltarusijoje buvo pradėti vystyti būtent šių finansinių įrankių dėka. Pasaulio bankas taip pat skelbia apie daugiamilijoninį projektą, skirtą Baltarusijos aukštojo mokslo infrastruktūros atnaujinimui.
Tačiau po rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prieiga prie tarptautinių skolinimosi rinkų buvo stipriai apribota.
Baltarusijos aukso atsargos smarkiai krenta – per 2020 m. antrąjį pusmetį jos sumažėjo daugiau nei 15 proc. Todėl kalbama, kad galimai šiemet matysime Baltarusijos nacionalinės valiutos devalvaciją.
Neseniai šalies Ministrų kabinetas paskelbė daugiau nei 50 produktų sąrašą, kurių kainos – įšaldytos. Kai ankstesniais metais matydavome tokius sprendimus, tai privesdavo tik prie vieno – prie nacionalinės valiutos devalvacijos.
Netgi pažiūrėjus į paskutinių metų tendenciją Baltarusijos rublio kitimo kursas tiek JAV dolerio, tiek euro atžvilgiu sumažėjo daugiau nei penktadaliu. Natūralu, kad ir pačių baltarusių santaupos smarkiai mažėja. Šiuo momentu baltarusių pajamos – bene mažiausios Europoje.
