Užsienio reikalų viceministras M.Adomėnas, gal siekdamas mažiau erzinti Pekiną, pabrėžė, kad tai nėra politinė delegacija. Bet pranešama, kad drauge su 40 įmonių ir verslo organizacijų atstovais atvyks ir kelių Taivano ministerijų vadovai.
Delegacija lankysis ne tik Lietuvoje, bet ir Slovakijoje, Čekijoje. Pastarojoje šalyje taivaniečiai esą jau sukūrė 24 tūkst. darbo vietų, o postūmį suteikė sutvirtėję politiniai santykiai, kai Taibėjuje apsilankė Čekijos parlamentarų delegacija, irgi smarkiai supykdžiusi Pekiną.
Per šį vizitą bus kalbama apie maždaug 23 mln. gyventojų turinčio Taivano rinkos atvėrimą, investicijas Lietuvoje, taivaniečių turizmo į mūsų šalį plėtrą.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž.Pavilionis jau paskubėjo pareikšti, kad Kinijos sankcijos Lietuvai ilgainiui išeis į naudą, nes ryšiai su Taivanu ir JAV parama esą gali su kaupu atsverti žalą, kurią mūsų šaliai daro Pekino kerštas.
Vis dėlto toks optimizmas, ko gero, perdėtas ir primena 2016 m. su vizitu į Kiniją vykusio tuomečio premjero A.Butkevičiaus lūkesčius, kad Lietuvos įmonėms plačiai atsivers milžiniška 1,4 mlrd. vartotojų kinų rinka ir tai atsvers Rusijos sankcijų nuostolius.
Neseniai paskelbta, kad taivaniečiai ėmė smarkiai apsipirkinėti Lietuvos internetinėse parduotuvėse, esą iki birželio pabaigos išleido 76 mln. eurų.
Bet tokie skaičiai nustebino Lietuvos verslininkus, kurie kol kas nepajuto didelio prekybos su Taivanu pagyvėjimo.
Net Lietuvos bankas dar negali paaiškinti, kodėl per pusmetį 56 proc. išaugo mokėjimų apimtis su Taivanu. Spėjama, kad tai galėjo lemti taivaniečių per Lietuvoje veikiančius bankus įsigytos kriptovaliutos. Bet mūsų ekonomikai iš to būtų menka nauda.
Kinijos oficialiai nepaskelbtų ekonominių sankcijų Lietuvai žalos pagyvintais ryšiais su Taivanu taip lengvai atsverti nepavyks, nors pasinaudoti naujomis galimybėmis neabejotinai verta.
Verslumo ir eksporto plėtros agentūra „Versli Lietuva“ tvirtina, kad dalį anksčiau Kinijai tekusios lietuviškos produkcijos galima nukreipti į Taivaną, ir tai ne vien saldainiai ar alus, bet ir aukštųjų technologijų gaminiai, kaip antai industriniai lazeriai, kurių taivaniečiams jau parduota už 2 mln. eurų. Pirkėją Taivane gali rasti ir lietuviški medienos gaminiai, chemijos produktai, optiniai prietaisai.
Praėjusiais metais Lietuva į Kiniją eksportavo 244 mln. eurų vertės lietuviškos kilmės prekių, o tai tik 20 vieta mūsų eksporto sąraše. Seniai žinoma, kad Kinija nelengvai į savo rinką įsileidžia užsienio verslą, nors moka pakurstyti didžiulius lūkesčius.
Dabar Lietuvai tai savaip naudinga, nes jei ir toliau bus renčiama nematoma kinų siena (jau stabdomi krovininiai traukiniai, neišduodami leidimai maisto eksportui, mūsų įmonėms sumažinti kredito limitai), mažesnė priklausomybė nuo Kinijos kels mažiau rūpesčių šalies verslui.
„Versli Lietuva“ skaičiuoja, kad Kinijos sankcijų kaina Lietuvai gali siekti 70 mln. eurų kasmet, – galbūt mūsų ūkiui tai rimtai nepakenks, bet, atsižvelgus ir į ekonominių ryšių su Baltarusija įšaldymą, atskiros verslo šakos susidurs su iššūkiais.
Žinoma, Lietuva, pataikaudama Kinijai, neturėtų tenkinti jos reikalavimų ir atšaukti savo sprendimo dėl Taivano atstovybės.
Galima svarstyti, ar Lietuvai reikėjo tokio žingsnio. Ypač žinant, kad Pekinui nepatinka net kai atidaromos atstovybės, kurioms taikomas Taibėjaus pavadinimas. O Lietuva nuėjo toliau nei kitos keliolika valstybių, kurios tenkinasi Taivano sostinės pavadinimu.
Dabar, ko gero, jau per vėlu ką nors keisti, nors negalima ir pripažinti, kad buvo paskubėta galbūt norint parodyti Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad Lietuva – patikimiausia jų sąjungininkė, tvirtai remianti ir Vašingtono Kinijos sulaikymo politiką.
Kai Lietuva dar ir pirmoji pasitraukė iš Rytų ir Vidurio Europai skirto formato „17+1“, Pekinas, matyt, norės nubausti mūsų šalį kuo griežčiau, kad nebūtų pavyzdys kitoms valstybėms.
Kokia strategija tokiomis aplinkybėmis galėtų padėti Lietuvai pasijusti tvirčiau? Realiai Kinijos kirčius galėtų pristabdyti tik tvirtas JAV ir ES užtarimas. JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, taip pat kiti Amerikos pareigūnai jau pareiškė, kad Vašingtonas remia Vilnių įsiplieskus diplomatiniam ginčui su Pekinu.
Tai vieši pareiškimai, tačiau, be abejonės, reikėtų ir neviešo spaudimo.
Čia ypač daug svertų turi Pekinui išskirtinai svarbi Europos Sąjunga, kurios seniai rengiamas susitarimas dėl investicijų su Kinija ne be JAV įtakos vis stringa.
Dalis mūsų verslininkų nerimauja dėl galimos žalos, o kai kurie Lietuvos užsienio politiką ima vadinti neprotinga, pernelyg siekiančia atsidurti Vakarų kritikos autokratiniams režimams smaigalyje.
Sumažinti šį kylantį vidaus nepasitenkinimą Lietuvos diplomatai galėtų tik užsitikrindami tvirtą Vakarų sąjungininkų tiek politinę, tiek ekonominę paramą.
