Parduotuvėse tuštėja lentynos, baruose baigiasi alus, mėnesių mėnesiais tenka laukti baldų, automobilio ar šaldytuvo.
Proveržis verslą pasitiko netikėtai. Stinga visko: žaliavų ir mikroschemų, vilkikų ir konteinervežių, o svarbiausia – darbuotojų, kurie galėtų grąžinti ekonomiką į gyvenimą po pusantrų metų letargo miego.
Per tą laiką pasaulis neuždirbo trilijonų dolerių, tad natūralu, kad jis spirga kiek galima greičiau grįžti į neseną praeitį, kai per metus praturtėdavo po 2-3 proc.
Dar neseniai tarptautinės organizacijos žadėjo, kad tai, kas prarasta, bus galima susigrąžinti 2023 m. Tuomet pasaulinė ekonomika turėtų pasiekti iki krizės buvusį lygį, po ko visų pasaulio šalių gerovė ims augti, tebūnie ir skirtingu greičiu.
Tačiau prognozes sudaužė realybė – pasaulis pasirodė esąs dar nepasiruošęs atsigauti.
Pinigų yra, prekių – ne: verslas paprasčiausiai nesuspėja jų pagaminti ir pristatyti. Toks visa apimantis deficitas stabdo ekonomikos augimą, įsuka infliaciją ir neleidžia niekam išeiti iš krizės: nei daug žmonių paskiepijusiems Vakarams, nei besivystančioms šalims.
Trūksta rankų
1,5 pandemijos metų išretino darbuotojų armiją visoje planetoje. Kas mirė, kas nespėjo baigti mokslų, kad perkratė ir pakeitė tikslus gyvenime, todėl darbo jėgos pasiūla sumenko.
Darbuotojų paklausa, beje, taip pat susitraukė: per pandemiją dingo šimtai milijonų darbo vietų. Jų iki pat šiol tebėra panašiai 110 mln. mažiau nei buvo iki kovido.
Nepaisant to, vienas rodiklis kito nekompensuoja: darbo netekęs dizaineris ne visada pajėgs pakeisti iš šalies išvykusią sanitarę. Galiausiai ištisos armijos specialistų lieka bedarbiais, o verslo šakos susiduria su darbuotojų deficitu. Vadinasi, vienu metu mažėja ir gyventojų pajamos, ir verslo pelnas, ir mokesčiai, ir vartojimas, ir santaupos – ekonomika stoja.
Prieita iki to, kad netgi šalys, kuriose priešiškai žiūrima į migraciją, atveria sienas.
Vengrija – antiimigracinių nuotaikų bastionas Europoje – leido samdyti aukštos kvalifikacijos specialistus iš tolimojo užsienio. Tiesa, ne nuolatiniam darbui ir netiesiogiai, o per įdarbinimo agentūras.
Vengrų požiūrio broliai britai kol kas laikosi. Boriso Johnsono vyriausybė į valdžią atėjo nešina „Brexit“ vėliavomis ir vis dar atkakliai nedaro išimčių vos prieš kelis mėnesius įvestoms imigracijos taisyklėms, nors verslas pokyčių prašo su ašaromis akyse.
Netgi tie verslininkai, kurie aktyviai palaikė „Brexit“, meldžia laikinų vizų menkai kvalifikuotiems darbininkams, kurių deficitas – milžiniškas. Iš šalies išvykę kitų Europos valstybių gyventojai paliko Jungtinę Karalystę be vairuotojų, virėjų, statybininkų. Pakeisti juos vietos gyventojais pasirodė neįmanoma – britų nevilioja tolimųjų reisų vairuotojų ar skerdėjų darbas.
Kad priviliotų darbuotoją, kompanijos turi didinti algas ir siūlyti priedus: parduotuvių tinklai „Tesco“ ir „Dixons Carphone“ žada mokėti po 1,5 tūkst. svarų (1753 eurus) tiems, kas sutiks ateiti dirbti vairuotojais. Tiek pat moka ir jau esamiems darbininkams, kad šie neišeitų pas konkurentus.
„Puiku, – džiaugiasi valdininkai. – Pagaliau algos ims augti, o kartu – ir gyventojų gerovė bei mokesčiai iždui“.
„Nieko gero, – atkerta kritikai. – Dėl to darbuotojų nepadaugės, kompanijos paprasčiausiai viena iš kitos perperka rinkoje esančią darbo jėgą. Tai – papildomos išlaidos verslui palaikyti, tačiau ne jam plėsti. Įkandin auga kainos“.
Juo labiau, kad be išlaidų darbo jėgai verslui tenka daugiau mokėti už žaliavas, jų gabenimą ir sandėliavimą.
Stinga žaliavų
Negana iškepti picą ar parašyti knygą. Viską, kad galėtum parduoti, reikia supakuoti. O dabar tą padaryti brangu, nes paskui paklausą į viršų šovė makulatūros, kukurūzų krakmolo ir kitų pakuotėms naudojamų žaliavų kainos.
Tai – tik vienas pavyzdys. Kitas – mikroschemos.
Puslaidininkių trūksta taip, kad lyderiaujantis pasaulyje automobilių gamintojas „Toyota“ gamybą sumažino 40 proc., o Japonijoje uždarė 14 gamyklų. Dėl mikroschemų stygiaus dejuoja visi iš eilės: nuo amerikietiškųjų „Ford“ ir GM iki kinų „Geely“ ir „Jaguar Land Rover“, taip pat ir indiškosios „Tata Motor“ padalinys Jungtinėje Karalystėje.
Reikia kalbėti ne tik apie išaugusią šių prekių paklausą, bet ir apie pasiūlos pertrūkius, nes gamyklos Tailande, Vietname, Malaizijoje, Taivanyje ir Filipinuose vis stabdomos įvedus lokdaunus.
Imkime kad ir apdailos darbus. Jungtinėje Karalystėje yra butų ir biurų remonto specialistų šakinė organizacija. Po COVID-19 ji skundžiasi visa ko trūkumu: nuo varžtų iki vinių, aliuminis pabrango 20 proc., vario kainos muša rekordus, o cemento, šiltinimo, faneros ir apskritai – visko, ko reikia remontui – pristatymo terminai išsitęsė taip, kaip niekuomet nėra buvę.
Viskas dėl to, kad pasaulis buvo pratęs prie ikipandeminės globalizacijos, o COVID-19 viską pakeitė – pristatymas iš Azijos tapo nepalyginamai sudėtingesnis ir brangesnis.
Nėra vilkikų, vagonų ir konteinerių
Per paskutinius metus pervežimai konteineriais paklausiu maršrutu pasaulyje iš Kinijos į JAV Ramiuoju vandenynu pabrango šešiskart, o į Europą – dešimt.
Situaciją dar labiau aštrina dėl menkiausios priežasties karantinui vis uždaromi Kinijos uostai. Štai rugpjūtį dėl vienintelio fiksuoto delta viruso atvejo dviem savaitėm buvo uždarytas Ningbo-Zhoushan uostas, patenkantis tarp trijų didžiausių pasaulyje.
Ne visi pirkėjai didmena pasiryžę brangiai mokėti už pristatymą nebūdami užtikrinti, kad galės pakelti mažmenos kainas ir atgauti išlaidas. Todėl negendančios prekės kraunamos į sandėlius, kurie ir taip buvo pilni. Suktis iš padėties didinant sandėlių plotą – ne išeitis, nes be kelių mėnesių čia neapsieisi.
Ką bekalbėti apie galimybę išplėsti prekybinį laivyną. Tai apskritai daugelio metų projektas, o norinčių rizikuoti investuojant į vieną kitą dešimtį konteinervežių kol kas nematyti.
Vyriausioji Azijos šalių analitikė iš „Bloomberg Economics“ Chang Shu teigia: mažai vilties, kad artimiausiu metu išsispręs sutrūkinėjusių tiekimo grandinių reikalai. Juolab tuo metu, kai pagrindiniai eksportuotojai iš Vietnamo ir Indonezijos bando dorotis su delta viruso plitimo problema.
„Tiekimas trūkinėja, kainos auga. Tai pristabdys pasaulio ekonomikos atsigavimą, tačiau vargu ją sustabdys“, – svarstė analitikė.
Brangsta viskas
Tradiciškai esant deficitui ima augti kainos. Jos stabdo atsigavimą ir tuo, kad spaudžia paklausą, ir tuo, kad verčia centrinius bankus ir valdžią mažinti ekonomikos stimuliavimą pinigais pigių kreditų ir subsidijų iš iždo sąskaita.
Brangsta viskas, o ypač – maistas. Kyla palmių aliejaus, kavos, cukraus, apelsinų, grūdų kainos. Ir tai – tik pradžia. Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai mano, kad infliacija šių metų gale ir kitąmet įsibėgės, o maisto brangimą itin pajus besivystančios šalys.
Verslo ir vartotojų Vakaruose apklausos rodo, kad ekonomikos atsigavimas lėtėja JAV ir Jungtinėje Karalystėje, kurios jau susidūrė su deficitu. Japonijoje ir Australijoje padėtį sunkina delta atmaina. O štai ES, kur pastaruoju metu įsibėgėjo skiepijimas, kol kas ekonomika atsitiesia užtikrintai.
Vadinasi, pagrindinė priežastis, dėl ko pasaulio ekonomika negali atsigauti – virusas, o ne deficitas.
Tačiau šiemet optimizmo daugiau nei pernai. „Taip, Kalėdoms mūsų laukia tiekimo pertrūkiai, – interviu BBC sakė vieno didžiausių Jungtinės Karalystėje prekybos tinklo „Tesco“ vadovas Johnas Allanas. – Tačiau nereikia nedidelės krizės paversti tragedija“.
Parengta pagal bbc.com
