Auksiniam R. Ubarto Barselonos diskui – dvidešimt metų

Disko metikui Romui Ubartui ir visiems Lietuvos olimpiečiams ši vasara – jubiliejinė. Prieš dvidešimt metų Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse lietuvio mestas diskas nuskriejo toliausiai (65,12 m), sporto istorijoje aukso raidėmis įrašydamas R. Ubarto ir Lietuvos vardą.

R. Ubartas švenčia jubiliejų.<br>A. Pliadis.
R. Ubartas švenčia jubiliejų.<br>A. Pliadis.
Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė

Jul 2, 2012, 4:45 PM, atnaujinta Mar 18, 2018, 12:44 PM

Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo viso pasaulio akivaizdoje Barselonos stadione ant Matjuic kalvos R. Ubarto ir mūsų šalies garbei pakilo trispalvė ir nuskambėjo tautinė giesmė.

„Tas rugpjūčio vakaras Barselonoje išties buvo stebuklingas. Euforijos pakylėtas priiminėjau sveikinimus savo ir Lietuvos vardu. Apsikabinome ir su tuo metu specialiai į Barseloną atvykusiu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovu Vytautu Landsbergiu“, - bendraudamas su lrytas.lt, prisiminė R. Ubartas.

- Ar tikėjotės, kad Barselonoje nusviesite auksinį diską?

- Ta pergalė man nebuvo netikėta, nes jai ruošiausi ketverius metus ir tuo metu buvau tarp pačių pajėgiausių pasaulio disko metikų.

Kita vertus, iš manęs buvo labai daug tikimasi. Tokiu atveju atsakomybės našta dar labiau prislegia, nes privalai pateisinti ir trenerių, ir savo paties lūkesčius.

Per Barselonos olimpiadą man jau buvo 32 m. Disko metikams tai – brandos amžius. Kitoje olimpiadoje dar po ketverių metų kaži ar būčiau galėjęs rungtis su pasaulio stipriausiais metikais ir juos nugalėti.

- Ar tuo metu turėjote pavojingų konkurentų?

- Nors mūsų sportinė karjera visada ėjo lygiagreta, pavojingiausias ir stipriausias mano konkurentas tuo metu buvo pasaulio rekordininkas vokietis Jurgenas Shulta.

1988 d. Seulo oplimpiadoje jis laimėjo pirmąją vietą, aš – antrąją, o Barselonoje susikeitėme vietomis.

Kitas vokietis Larsas Riedelis tuo metu irgi buvo vienas perspektyviausių pasaulio metikų, tačiau dar buvo per jaunas rungtis su patyrusiais metikais.

Iš priešininkų gretų jį išmušė grynas atsitiktinumas: nors mėtė pakankamai toli, per atrenkamąsias varžybas labai lijo ir jis paslydo, todėl nenumetė disko tiek, kiek būtų pajėgęs.

- O kaip jūs jautėtės savo auksinio disko dieną?

- Barselonoje tikrai galėjau diską numesti 2-3 metrais toliau, nes per kvalifikacines varžybas diską numečiau 66,8 m. Finalas vyko po dviejų dienų. Gal iki varžybų „perdegiau“, gal buvo per daug emocijų ir jaudulio. Iki šiol nerandu sau atsakymo, kodėl Barselonoje numečiau tik šiek tiek daugiau nei 65 m., kai prieš tai Lietuvoje buvau numetęs ir 70 m.

Nieko nepadarysi – sportas yra sportas. O tokiose varžybose, kokios buvo Barselonoje, rezultatas ne taip svarbu. Svarbiausia – laimėti.

- Ką jums, kaip sportininkui Barselonoje laimėtas auksinis medalis reiškė ir ką davė?

- Į šį medalį sutilpo visas mano gyvenimas – ir vaikystė, ir jaunystė, ir meilė sportui bei viskas, ką patyriau eidamas link Barselonos olimpiados.

Noras nugalėti ko gero gimė dar vaikystėje, kai, prisikalęs vinukų kartelei paremti, ją vis keldavau aukštyn ir aukštyn.

- Kaip formavosi jūsų, kaip sportininko charakteris? Ko reikia olimpiniam čempionui labiausiai?

- Mano charakterį išugdė pirmiausia tėvai. Šeimoje buvome penki vaikai ir nė vienam nuolaidų nebūdavo daroma. Nuo pat vaikystės dirbdavome visi kartu vienodai – ir bulves sodinant ar kasant, ir šieną vežant, ir ūkinius pastatus statant.

Tėvai išmokė ne tik sąžiningai atlikti visus darbus, bet išugdė suvokimą, kad bet kokiai pergalei būtinas tikslas ir tvarkingai „surikiuotas“ gyvenimas. To, mano galva, dabar itin stinga jaunimui.

Prie mano pergalių, be abejo, prisidėjo ir visi mano treneriai – Petras Dromantas, Jonas Barauskas ir šviesios atminties Vytas Jaras.

Su J.Jaru dirbau nuo 1978 iki 1992 m. Be jo, kaip Lietuvos rekordininko, patirties bei išminties nebūčiau pasirengęs ir Barselonos olimpiadai. Iš jo išmokau tvirtumo, išsiugdžiau pasirengimą treniruotėms bei varžyboms metodiką.

Juk kiekvienas sportininkas turi savo susirastą tiesą, kaip elgtis, treniruotis ir rengtis varžyboms.

- Kokia ta jūsų tiesa?

- Labai mėgdavau prieš varžybas skaityti ir vaikščioti vienas. Ypač po nepažįstamus miestus. Taip susikaupdavau, apsvarstydavau, kokios taktikos laikytis, kaip mėtyti, įvertindavau varžovus.

Radęs į šiuos klausimus atsakymus, nebijodavau svetimame mieste net pasiklysti. Kartais net specialiai tai padarydavau, kad nuvyčiau nuo savęs mintis apie varžybas ir įtampą.

- Kas jus atvedė į sportą? Gal ir tėvai pastūmėjo?

- Mano tėvas, brolis ir seserys irgi mėgsta sportą, bet jie nėra jo fanatikai. O aš sportu tiesiog susirgau dar vaikystėje.

Be to, aš iš visos šeimos aukščiausias (2 m. 3 cm.) Tai irgi lėmė, kad buvau trenerių pastebėtas ir pakviestas mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.

- Jūsų ūgis ir sudėjimas būtų tinkamas krepšiniui. Kodėl nepasirinkote šios antrosios lietuvių religijos?

- Krepšiniui iki šiol neabejingas, tačiau į Panevėžį mane pakvietė treneris P.Dromantas, buvęs lengvaatletis, todėl ir pradėjau diską mėtyti.

- Po 1992 m. olimpinio aukso, kai jūs buvote pačių jėgų žydėjime ir dar ko gero būtumėte ne vieną pergalę pasiekęs, ištiko dopingo skandalas, nubloškęs jus į sporto užribį net ketveriems metams. Kas tai lėmė? Ar jūs iš tikrųjų vartojote neleistinus preparatus?

- Buvau diskvalifikuotas 1993 m. Vokietijoje, Študgarte, per Europos čempionatą.

Specialiai jokių preparatų tada nevartojau, bet gal organizme įvyko kokia nors reakcija. Apskritai dopingo kontrolė iki šiol labai neaiškus ir klaidus dalykas.

Nenorėčiau to prisiminti, nes per tą dopingo skandalą praradau savo auksinius metus ir patyriau didžiulius išbandymus. Juk buvau pačiame jėgų žydėjime.

Iš sporto trauktis nenorėjau, todėl ir toliau kabinausi į jį, kiek galėdamas.

Tačiau po kurio laiko patyriau rimtų traumų ir, jau po ketverių metų, sugrįžęs į didįjį sportą, tegalėjau numesti diską 64-65 metrus.

- Ar dar teko dalyvauti kokioje nors olimpiadoje?

- 2000 m. dalyvavau Sidnėjaus vasaros olimpinėse žaidynėse, buvau Lietuvos vėliavnešiu.

Tai buvo mano paskutinė ir nelabai pavykusi olimpiada. Užėmiau tik 27-ąją vietą. Daugiau jokiose varžybose nebedalyvavau. - Ar sunku buvo pasitraukti iš didžiojo sporto?

- Dabar, kai perverčiu savo sportinę biografiją, suprantu, kad pasitraukti reikėjo anksčiau. Tačiau nesugebėjau, nes baigti sportinę karjerą, matyt, kiekvienam sportininkui ir baisu, ir sunku.

Sportas man buvo tapęs kaip liga – supratau, kad kūnas jau nebeklauso, kaip jaunystėje, o patirtis ir pergalių siekis neleido dar ilgai nurimti.

- Ką darote, pabaigęs sportinę karjerą?

- Penktus metus Lietuvos olimpiniame sporto centre dirbu treneriu. Turiu grupę disko metikų ir rutulio stūmikų. Vaikai gabūs, su jais noriu dirbti ir, manau, kad drauge galime daug pasiekti.

- Ar jūsų sportinės karjeros pradžia ir dabartinio jaunimo požiūris į profesionalų sportą ženkliai skiriasi?

- Dabartinis laikmetis vis dėlto jauniems sportininkams diktuoja tam tikras sąlygas. Aš ir mano bendraamžiai dirbome ir siekėme pergalių iš idėjos, o dabartiniam jaunimui rūpi ir materialioji sporto pusė.

Kita vertus šiais laikais, neturint pinigų, neįmanoma nei tinkamai treniruotis, nei pasirengti svarbioms varžyboms, nei pagaliau normaliai gyventi.

Sovietmečiu juk perspektyviems arba nusipelniusiems sportininkams ir pragyvenimas būdavo užtikrintas, ir pasirengimas varžyboms. Dabar, žinoma, čempionai gauna nemenkas premijas, tačiau už jas privalo ir būstą įsigyti ir visa kita. Todėl, deja, pinigų neskaičiuoti neįmanoma.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.