Prieš susitikdama su A.Kuzminskiene paieškojau apie ją kokių nors žinių internete. Nieko neradau.
„Esate paslaptinga moteris”, – pasisveikinusi ištariau žvitrių, švytinčių akių žaviai tamsiaplaukei.
Elegantiška pašnekovė nusišypsojo: „Mano tikslas gyvenime – dirbti. Juk apie žmogų sprendžiama iš jo nuveiktų darbų, o ne iš kalbų.”
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Asta yra ne tik patyrusi verslininkė ir kosmetologė, bet ir įdomi pašnekovė, turinti spalvingą biografiją. Nepritekliai vaikystėje ir gyvenimo kelyje sutikti stiprūs žmonės ugdė jos būdą ir plačių užmojų troškimą.
Vieni žmonės gali būti vadovais, o kiti ne. Asta nuo mažens buvo išskirtinė.
„Aš nenorėjau gyventi kaip visi. Mano Zodiako ženklas – Žuvys, bet aš visada plaukiu prieš srovę”, – pasakojo pašnekovė.
Jos valią ugdė sportas. Ji gyveno neprestižiniame sostinės rajone, vadinamajame Šanchajuje. Vaikystėje Asta lankė krepšinį, šaudymą, dziudo.
Tėvai labiau norėjo, kad duktė būtų šokėja, o ne sportininkė. Žinodama, kad tėvai neleis lankyti dziudo treniruočių, Asta tėvams meluodavo, kad eina į liaudies šokių būrelį. O pati traukdavo į dziudo treniruotes.
Tačiau vieną dieną išaiškėjo paslaptis. Namuose kilo barnis ir dziudo teko pamiršti.
Šešioliktojo gimtadienio proga Asta iššoko iš lėktuvo parašiutu. Tada ji atėjo pas motiną ir pasakė: „Dabar gali nesijaudinti. Iššokau parašiutu, likau gyva, tad skraidysiu ir šokinėsiu.”
Ekstremalė penkerius metus skrodė dangų sklandytuvu.
Asta nestokojo kūrybingumo, mėgo rankdarbius, bet nutrūktgalvei merginai iki visiškos laimės trūko iššūkių. Ji jų ieškojo, nes troško būti išskirtinė.
„Nepritekliai – varomoji jėga, skatinusi mane eiti į priekį. Augau šalia žmonių, vos galą su galu suduriančių, ne pačios geriausios reputacijos. Nenorėjau šito matyti visą gyvenimą, tad stengiausi susikurti savo pasaulį ir pakilti kuo aukščiau”, – prisiminė A.Kuzminskienė.
– Koks buvo tas jūsų pasaulis, iš kurio atsivėrė platybės?
– Dar nebaigusi vidurinės mokyklos žinojau, kad į darbą nevaikščiosiu kaip į katorgą ir užsiimsiu tik tuo, kas man teiks džiaugsmo.
Kadangi šeima nebuvo pasiturinti, nuo keturiolikos metų vasaromis dirbdavau, kad turėčiau pinigų savo reikmėms – batams ar kelionėms.
Ko tik aš neišbandžiau. Įvairūs darbai mane ne tik grūdino, plėtė akiratį, bet ir leido suvokti, ko tikrai nenorėčiau daryti ateityje.
Žinojau, kad užaugusi neravėsiu didelių šiltnamių. Prisimenu, įeidavau į vidų ir galvoje pradėdavo spengti – tarp piktžolių galo krašto nebūdavo matyti. Už kenksmingas sąlygas dvigubai pieno duodavo.
Vienoje gamykloje rūšiavau detales. Ten supratau, kad nenoriu dirbti monotoniško darbo, kuris bukintų sielą ir protą.
Ir vaikų darželyje dirbau. Tais laikais grupėje būdavo apie trisdešimt vaikų. Su vaikais man buvo įdomu, jie mane mylėjo, tačiau jaučiau, kad ikimokyklinis ugdymas nėra mano misija.
Susidomėti kosmetologija privertė brendimas. Aš, kaip ir daugelis šešiolikmečių, virtau bjauriuoju ančiuku, bent taip man tuo metu atrodė. Mano veidas buvo bjauriai išbertas.
Tuo metu prasidėjo odisėja – vaikščiojimas pas kosmetologus. Vilniuje jų buvo gal penki.
Patyriau, kad viena kosmetologė dirba labai atsainiai, o kita maloni ir dėmesinga. Ėmiau svarstyti, kodėl apsilankius pas vieną specialistę oda labai gerai gyja, o pas kitą – ne.
Jaučiau, kad kosmetologės darbas man patiktų. Tačiau į šią profesiją pasinėriau ne iš karto. Kadangi daug metų sėkmingai sportavau, maniau, kad tai mano gyvenimo kelias, ir ketinau stoti į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą.
Bet nestojau. Sklandymo sportas, kuriuo užsiėmiau, buvo išskirtinis ir individualus, tačiau per stojamuosius neįmanoma patikrinti sportininko sugebėjimų.
Aš galėjau pateikti tik ankstesnių varžybų rezultatus. Prieš stojamuosius manęs atsiprašė, sakydami, kad tais metais sklandymo rezultatai neįskaitomi. Jei noriu mokytis, galiu rinktis kitą sporto šaką.
Pasiūlė būti šaudymo trenere, nes puikiai šaudžiau. Nesutikau. Maniau, kad sėkmė nuo manęs nusisuko atėmusi progą susieti gyvenimą su sportu.
– Kaip gyvenime vėl atsirado kosmetologija?
– Maniau, kol atrasiu savo tikrąjį pašaukimą, eisiu mokytis to, kas man gyvenime praverstų. Laikinai.
Medicinos technikume mokiausi slaugos paslapčių. Baigusi dirbau Greitosios pagalbos ligoninėje, vyrų Neurologijos skyriuje. Ten gulėjo po insulto paralyžiuoti žmonės, aš juos stačiau ant kojų, padėjau daryti mankštą, dariau masažą.
Teko budėti naktimis. Jaučiausi esanti atsakinga už kito žmogaus gyvenimą. Kai gydytojo nebūdavo šalia, reikėdavo pačiai priimti sprendimą. Tai ugdė charakterį.
Po dvejų metų vėl prisiminiau kosmetologiją. Bet sovietmečiu pirmiausia reikėjo trejus metus atidirbti reanimacijoje, tik po to galėjai stoti į kosmetologiją. Žiauri kaina.
Reanimacijoje ištvėriau tris mėnesius. Buvo sunku nuolat bendrauti su mirštančiais ir jų giminėmis.
Mano laimei, pasikeitė tvarka ir buvo leista mokytis kosmetologijos be tų reanimacijų.
Baigusi mokslus ėmiau dirbti grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje „Sugihara”. Aš per pertraukas ne kavą gerdavau, o sėdėdavau ir mokydavausi. Pati kūriau įvairias grožio formules, daug skaičiau. Vadovai pastebėjo, kad esu aktyvi, turiu organizacinių sugebėjimų, ir pasiūlė man tapti „Sugiharos” centro filialo direktore.
Sutikau su sąlyga, kad man ir toliau bus leista dirbti kosmetologe.
– Jums puikiai sekėsi, tačiau vieną dieną pasijutote lyg vaikščiotumėte su išaugtiniais batais ir įkūrėte nuosavą verslą.
– Pasijutau per ilgai užsisėdėjusi vienoje vietoje. Jei manęs kas nors netenkina ir suvokiu, kad galiu tai pakeisti, ryžtingai einu pirmyn. Man niekada netrūko drąsos priimti iššūkius.
– Gal ir sutuoktinis padėjo įsiūbuoti verslą?
– Ne. Mano vyras – lakūnas, o ne verslininkas.
Kažkada jam padėkojau, kad niekada nebuvo auksinis sutuoktinis, kuris galantiškai paduoda ranką, žarstosi pinigais, perka geidžiamą automobilį ar tenkina kitokius moteriškus norus.
Visus esminius karjeros žingsnius dariau pati. Vyras tik vėliau ištiesė pagalbos ranką – nuo mano pečių nuėmė ūkinę verslo dalį.
– Bet norint pradėti verslą reikia ne tik noro, bet ir pinigų, žinių?
– Verslo ėmiausi dar 1999 metais būdama trisdešimties. Mintis materializuojasi, jeigu tavo troškimai yra nukreipti į didįjį tikslą. Pasąmonės galia neišmatuojama.
Kad sulauktume sėkmės, turime išmokti siekti vieno pagrindinio ilgalaikio tikslo ir žongliruoti dviem trimis trumpalaikiais arba vidutinės trukmės siekiais vienu metu.
Aš vizualizavau savo svajonę. Vieną dieną atsirado moteris, kuri pasakė, kad turi pinigų ir sutinka man padėti.
Taip mes su partnere įkūrėme pirmus du grožio ir estetikos centrus.
Manydama, kad man trūksta žinių, įstojau į universitetą. Sugebėjau mokytis, valdyti du centrus, vadovauti penkiasdešimčiai žmonių ir dar dirbti kosmetologe. Per penkerius metus išgyvenau emociškai tiek, kiek kiti patiria per 20 metų.
Grožio centrai puikiai veikė, bet aš pervargau ir išsekau. Laiku gavau pamoką, kad reikia rūpintis sveikata ir neperlenkti galimybių lazdos.
Sustojau supratusi, kad stuburo išvarža, įvairios operacijos užklupo ne šiaip sau. Dievas duoda tiek, kiek duoda, ir ne daugiau.
Todėl be sąžinės graužaties pardaviau savo verslo dalį ir likau dirbti tik kosmetologe.
Pažįstami stebėjosi: „Ar jau į pensiją išėjai? Juk tu ne tas žmogus, kuriam patinka ramiai sėdėti ir nieko neveikti.”
Sakiau: palaukit, duokit pailsėti ir aš dar sušoksiu jums kankaną.
Galiausiai sulaukusi keturiasdešimties metų, supratau, kad sveikata nebebus tokia, kokia buvo anksčiau, jėgos negrįš. Jei trokštu dar ką nors svarbaus nuveikti, tai turiu daryti dabar.
Su partneriu sostinėje atidarėme išskirtinį sporto ir SPA kompleksą „Le Jazz”. Tai savotiškas moterų klubas.
Kol suradau centrui reikiamas patalpas ir išgryninau veiklos koncepciją, nemažai keliavau, lankiausi geriausiuose SPA centruose kaip klientė, kad pasisemčiau patirties, kaip pasitikti klientą, kokia turi būti aplinka, spalvos, kvapai, muzika. Iš tų potyrių sukūriau savo svajonių klubo idėją.
Šis centras veikia daugiau kaip pusmetį. Jame suliejome grožį, sveikatą ir sportą.
– Lietuvoje yra nemažai sporto klubų. Kuo jūsiškis skiriasi nuo jų?
– Sporto kompleksas yra atskiroje patalpoje. Čia sportuoja tik moterys. Vienu metu gali sportuoti tik penkios klientės.
Nemažai moterų nenori lankytis bendruose sporto klubuose, nes varžosi dėl savo išvaizdos ar aprangos.
Be to, šiame klube ir aparatūra padeda pasiekti trokštamų rezultatų.
Juk moterys iš prigimties yra tingios. Jeigu gali nesportuoti, tai to ir nedaro, o jei sutinka sportuoti, nori kuo mažiau jėgų išeikvoti.
Todėl mes su partneriu atradome aparatūrą, kuri sportuoja už moteris.
Reikia atsistoti ant takelio ir pasirinkti tingėjimo laipsnį – norite eiti ar sutiksite šiek tiek bėgti.
Tada įsijungia programa, kūną iki pusės ap-traukia skafandras, išsiurbiamas oras ir įvyksta pasipriešinimas. Moteris kaip ėjo, taip ir eina, tik pasipriešinimas bus didesnis.
Jei moteris turi celiulitą, ant takelio atsi- stoja vilkėdama maudymosi kostiumėlį. Tada įsijungia programa, kuri tvarko celiulito pažeistas vietas.
Jei kūno oda išsausėjusi, įsijungia kolageno atkūrimo lempos, kurios šildo, drėkina ir skatina odos atsinaujinimą.
Jei moters nuotaika prasta, ji gaus šviesos ar kvapų terapiją. Jei jai reikia koncerto, turės progą pasiklausyti pageidaujamo stiliaus muzikos. Salėje visada yra treneris.
– Minėjote, kad jūsų centro klientės susivienijo į klubą. Ką jos veikia?
– Moterys pačios susivienijo, niekas jų per jėgą nevertė to daryti. Kodėl taip atsitiko mūsų centre? Mes siekiame, kad kiekvienas klientas čia jaustųsi kaip namuose.
Po sporto galima eiti į masažą ar į vonias. Viskas sukurta taip, kad žmogus jaustų komfortą.
Nuoširdus bendravimas užsimezga automatiškai. Aš tapau visas klientes vienijančia ašimi.
Pavyzdžiui, ateina pasiturinti, veikli moteris ir sako, kad labai norėtų pakeliauti, bet neturi su kuo. Aš surandu, kas norėtų su ja pakeliauti.
Moterys teiraujasi įvairių dalykų: „Asta, gal žinai, kur rasti gerą auklę? Gal žinai, kur rasti gerą darbuotoją? Mes ieškome administratorės. Gal žinai, kas gamina originalius papuošalus? Asta, padėk mano draugei atsigauti po skyrybų.”
Natūraliai tapau tarpininke. Pasakykite, ko reikia, ir aš padėsiu.
Centre „Le Jazz” sprendžiamos toli gražu ne tik kūniškos problemos. Moterys klube susidraugauja, dalijasi kontaktais.
Mes diskutuojame įvairiomis temomis, žiū- rime psichologinius filmus ir juos aptariame, rengiame valgių ir gėrimų degustacijas, lankomės kvapų namuose.
Kas turi pinigų, labai daug dirba ir beveik neturi laisvo laiko poilsiui.
Todėl aš Vilniuje, kad toli nereikėtų važiuoti, sukūriau centrą, kuriame moterys per porą valandų gali atsigauti.
– Ko lietuvėms labiausiai trūksta, kad būtų laimingos?
– Joms trūksta laiko sau. Klienčių visada klausiu, kaip jos susidėliojusios prioritetus: šeima, darbas, tėvai, namai ar pomėgiai. Tačiau svarbiausia, kurioje sąrašo vietoje jos pačios tuo metu yra.
Daugelis moterų į pirmą vietą įrašo darbą ir argumentuoja, kad jei nedirbs, pinigų neturės ir neišlaikys vaikų. O save paprastai nu- stumia į eilės galą.
Kiekvienas psichologas pasakys: kol savęs nemylėsi, nesirūpinsi, neiškelsi į pirmas pozicijas, pakenksi sveikatai, neteksi gyvenimo džiaugsmo. Anksčiau ar vėliau tau nebereikės ir pinigų, nes būsi tiek fiziškai, tiek psi- chiškai sužlugdytas.
Todėl pirmasis žingsnis sėkmės link – rasti laiko sau.
Žmogus turi įsisąmoninti: jei geriau jausis, daugiau pasieks. Jei bus sveikas, našiau dirbs.
Moteris turi siekti darnos su savo kūnu, su savo asmenybe, charakteriu ir protu. Kitais žodžiais tariant, reikia išmokti patikti sau, priimti save kaip didžiausią vertybę.
– O kiek jūs pati sau skiriate laiko?
– Druskininkuose nusipirkau butą ir ten vykstu kas antrą savaitgalį. Su vyru einame į SPA, turime savo mėgstamus masažuotojus, važinėjame slidėmis ar dviračiais, daug vaikštome.
Aš net savo klientėms, kurios vyksta pailsėti į Druskininkus, sudėlioju pasiūlymų maršrutą – pas kokius specialistus jos turėtų nueiti, kokiame viešbutyje apsistoti, kokias pramogas pasirinkti.
– Kaip išsiugdyti drąsą siekti svajonių?
– Savo gyvenimo kelyje sutikau nemažai lyderių, kurie tapo mano mokytojais. Visiems linkiu sutikti kuo daugiau tokių žmonių.
Žmogus, kuris tvirtai ko nors trokšta, priverčia likimą jam paklusti. Jei turite svajonę, veikite. Abejonė – sunkiausia kliūtis gyvenime.
Nesėkmės atveju nereikia užsiimti savigaila, o juo labiau kaltinti kitų.
Jeigu jums atrodo, kad gyvenimas tapo juodas ir beprasmis, nuvykite į Greitosios pagalbos ligoninės Priėmimo skyrių ir po akimirkos suprasite, kad esate laimingas, gerai gyvenate ir viską galite.
Nueikite į slaugos namus ir pažiūrėkite vienišam žmogui į akis, nueikite į vaikų namus ir paklausykite našlaičių istorijų. Virsmas smegenyse įvyks greitai.
Būna, į centrą ateina moterys, nusivylusios asmeniniu gyvenimu, išgyvenančios skyrybas. Aš suprantu jų širdgėlą. Išsikalbame, duodu paskaityti knygų, nusiunčiu pas gerą psichologą.
Žmonėms reikia kalbėti apie savo problemas, negalima užsisklęsti.
Skyrybas išgyvenančiai moteriai sakau: tai ženklas, kad ji atsidūrė dugne, ir reikia tik nuo jo atsispirti, kad iškiltų į paviršių ir pamatytų krantą. Norint, kad gyvenime šypsotųsi sėkmė, reikia būti šalia sėkmės lydimų žmonių.
– Jūs kalbate apie savo mokytojus. Bet tikriausiai ne vienam žmogui ir jūs tapote mokytoja?
– Noriu tuo tikėti. Ne vieną moterį pa- drąsinau atsisakyti nemėgstamos profesijos ir užsiimti tuo, ko nori.
Reikia savęs vis paklausti, ar esate laimingas, ar einate savo keliu. Gyvenimas juk trumpas.
Gerai pagalvojus mes net neturime laiko važiuoti į tą pačią kelionę du kartus. Juk laukia platus pasaulis. Leiskime sielai susikurti savo horizontus.
– Kalbame apie keliones, sėkmę, visavertišką gyvenimą. Tačiau ne visi žmonės gali sau leisti keliauti po egzotiškus kraštus, pirkti brangias sukneles, lankyti kursus. Kaip neatsisakant pirminių poreikių patenkinti antrinius poreikius, kurie mums yra būtini dėl emocinio pakilimo ir pusiausvyros?
– Labai individualiai.
Turiu klientę, kuriai nustatytas ketvirtos stadijos vėžys. Ji žino, kad turi labai nedaug laiko gyventi.
Ne kiekvienas tikriausiai supras, kam mirštančiam žmogui reikia kosmetologinių procedūrų.
O ji man sako: „Asta, aš neatsisakysiu nė vieno vizito pas jus, nes man tai yra variklis gyventi, džiaugtis. Noriu numirti graži.”
Aš apsiverkiau po to, kai ji išėjo iš kabineto. Jos stiprybė ir požiūris mane sujaudino iki sielos gelmių.
Tai pavyzdys, kai žmogus net mirties akivaizdoje nepamiršta savęs mylėti. O ką jau kalbėti apie sveikus žmones, turinčius daug nepanaudotų rezervų?
Yra daug nemokamų ar nebrangių dalykų. Problema, kad žmonės neieško informacijos, užsiblokuoja ir nemato šviesos. Jei nepavyksta atidaryti nei durų, nei langų, galima ir per kaminą išlįsti.
Ką daryti moteriai, kuri nori brangios suknelės ir neturi pakankamai pinigų?
Pažįstu ne vieną turtingą moterį, kuri galėtų pirkti gražias sukneles, tačiau tokių neperka, o eina į vintažines parduotuves ar kreipiasi į nebrangiai, bet originaliai kuriančias siuvėjas.
– Kokios grožio priemonės yra būtinos net ir taupančioms moterims?
– Būtinai reikia turėti gerą veido prausiklį. Daugelis moterų veidą prausia tik vandeniu. Bet veidas gamina riebalus, kurio pertekliaus vandeniu nenuplausime.
Antras dalykas, kam negalima taupyti, – tai paakių kremas. Taip pat reikia naudoti veido kremą: žiemą – maitinamąjį, vasarą – drėkinamąjį.
Sulaukusios trisdešimties metų moterys turi pradėti investuoti į kaklo ir rankų puoselėjimą.
– Jei pas jus ateina klientė ir sako norinti būti graži, bet neapsisprendžianti, kokios nori šukuosenos, plaukų spalvos ar makiažo. Ką patariate?
– Mūsų centre kaba Holivudo aktorės Marilyn Monroe paveikslai. Kodėl? Todėl, kad daug kam tai yra grožio, sekso simbolis.
Moterų klausiu, kaip jos supranta grožį, prašau nurodyti savo trūkumus, kad išgryninčiau jų individualų grožio suvokimą.
Pavyzdžiui, moteriai nepatinka šukuosena, raukšlės aplink akis. O aš matau visai kitas problemas – antsvorį, spuogus. Man tai yra negražu.
Bet pirmiausia turiu girdėti savo klientės norus. Kiekvienas grožio specialistas turi būti ir geras psichologas.
