Vien reanimatologo kelio Virginijui nepakako, todėl gydytojas pasirinko ir antrą specializaciją, padedančią mums išgyventi, kai gulamės ant operacinio stalo. Ne, ne chirurgo, o anesteziologo – žmogaus, kuris rūpinasi, kad per operacijas užmigtume ir pabustume tik tuomet, kai viskas jau sutvarkyta.
Santūrus medikas apie ligoninės kasdienybę ir savanoriškas misijas skurdžiuose kraštuose kalba kukliai ir nuopelnais nesididžiuoja. Regis, tyli, bet svarbi anesteziologo profesija mediką išmokė likti tam tikrame šešėlyje. „Nepaisant to, kad apie pacientą dažnai žinau daugiau nei chirurgas, susitaikiau su tuo, kad žmonėms visada būsiu tik chirurgo parankinis“, – portalui lrytas.lt sako pirmą kartą su žurnalistais bendraujantis V. Jakutis.
Mediciną pasirinko iš nežinios
Tarp medicininių paveiksliukų užaugęs Virginijus prisimena, kad po mokyklos nežinojo, kokį kelią pasirinkti, todėl pasirinko... mediciną. Gydytojas prisiminė amerikiečių vykdytą tyrimą, kad būtent mediciną renkasi dauguma pasimetusių abiturientų.
Tiesa, gydytojas neneigia tėvo įtakos – pastarasis buvo gydytojas higienistas. „Tėčio profesija buvo susijusi su visuomenės sveikata, ne gydomąja medicina, bet tai neabejotinai mane paveikė“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas, tėvo netekęs būdamas vos devynerių.
Mokslus Kaune pasirinkęs Virginijus visada norėjo gyventi būtent Vilniuje – čia buvo visi draugai ir giminaičiai. Pirmoji pažintis su darbu ligoninėje įvyko Kaune – ten būsimas gydytojas pradėjo dirbti reanimacijoje slaugytoju ar, kaip pats juokaudamas vadina, „broliuku“.
Tyli, bet reikalinga profesija
Patekęs į ligoninę, Virginijus greitai suprato, kad realybė smarkiai skiriasi nuo per televiziją matyto serialo. „Tikėjausi kasdien kovoti už gyvybę, o radau daugybę vyresnio amžiaus pacientų su lėtinėmis, daugiausia širdies ir kraujagyslių ligomis“, – pasakoja V. Jakutis.
Bet tai nuo pasirinkto kelio anaiptol neatbaidė. „Supratau, kad būdamas anesteziologu žmonių kasdien negaivinsiu ir visada liksiu chirurgo šešėlyje“, – atvirauja pašnekovas. Jis prideda, kad svarbiausia savo darbo svarbą suvokti pačiam – žinoti, kad net menkiausias neteisingai atliktas žingsnelis gali kainuoti gyvybę.
Gydytojas džiaugiasi, kad dviguba anesteziologo-reanimatologo specialybė leidžia rūpintis ne tik tinkamų vaistų ir jų dozių parinkimu, bet ir diagnozuoti pacientų kritines būkles, taikyti intensyviąją terapiją po operacijos. Pašnekovas drąsiai prisipažįsta: „Pasirinkdamas profesiją tikrai neklydau – niekas nepatiko labiau už anesteziologiją iki šiol.“
Viena sudėtingiausių sričių
Virginijus prisimena, kad atvažiavus į Vilnių, teko pastovėti ir operacinės kamputyje – sudėtingų operacijų akivaizdoje Santariškių ligoninėje atsidūręs gydytojas iš pradžių drąsiai nesijautė. Bet iššūkiai, regis, greitai sužavėjo, ir gydytojas pasirinko vieną iš turbūt sudėtingiausių medicinos sričių – vaikų kardioanesteziologiją.
Pašnekovas sako, kad įprasta suaugusiųjų anestezija gerokai paprastesnė už atliekamas anestezijas vaikams širdies operacijų metu: „Kartais net gali nežinoti, ką daro chirurgas, ir verstis su keliais pagrindiniais vaistas bei įprastomis procedūromis.“
Darbas su vaikais, turinčiais įgimtas širdies ydas, visiškai kitoks, mat čia būtina ne tik išmanyti chirurgo darbą, bet ir akylai sekti operacijos eigą, parametrus, žinoti kiekvienos širdelės ydos specifiką, kurių medikai priskaičiuoja per 200. „Galima sakyti, norėjau kažko sudėtingesnio“, – šypteli gydytojas.
Taiso gamtos padarytas klaidas
Gydytojas pasakoja, kad vaikų širdelių operacijos – sudėtingos ir galinčios užtrukti net ir 6-7 valandas. Per jas, kaip pats sako, tenka „taisyti gamtos padarytas klaidas“ – slyvos dydžio naujagimių širdis lopyti, siūti, koreguoti ne savo vietose išsiraizgiusias kraujagysles. Per metus Lietuvoje atliekama maždaug 30 naujagimių ir 200 vaikų širdies operacijų.
„Sudėtingiausios yra pačių mažiausiųjų operacijos, kai tenka gelbėti mėnesio neturinčius mažylius, laukti nė akimirkos daugiau negalima, o pradėjęs operaciją net nenutuoki, kaip ji baigsis“, – apie darbo kasdienybę kalba V. Jakutis.
Paklaustas, kas šioje profesijoje sudėtingiausia, gydytojas nedvejodamas įvardija psichologinius aspektus. „Ne visos operacijos pavyksta, ne visos gamtos klaidos, deja, yra pataisomos“, – akis nuleidžia pašnekovas, pripažindamas, kad sunkiausia apie netektį pranešti tėvams.
Knietėjo jėgas išbandyti svetur
Gelbėti vien mūsų šalies vaikus gydytojui nepakanka – vos išgirdęs apie organizacijas, keliaujančias po Trečiojo pasaulio šalis ir ten atliekančias operacijas, vienai iš jų – amerikiečių „The International Children’s Heart Foundation“ – nusiuntė anketą, reikalingus dokumentus ir netrukus gavo atsakymą – „welcome“.
Organizacija, pasak pašnekovo, užsiėmė tuo, ką knietėjo išbandyti – gydyti skurdžių šalių vaikų širdies ydas ir padėti to išmokti vietiniam medicinos personalui.
Tarptautinių komandų vykdomos misijos veikia vien savanorystės pagrindais – specialistai už jas negauna jokio atlygio. Maža to, Virginijus pasakoja į jas vykstantis savo atostogų sąskaita. Šių metų vasarį pašnekovas išvyko į pirmą savo misiją Irake, po jos ketino daryti bent metų trukmės pertrauką. „Tačiau tiek neiškenčiau ir jau lapkritį išskridau į Dominikos Respubliką“, – šypteli pašnekovas.
Irake operacinėse - smėlis ir balos
Dviejų savaičių trukmės misijos vykdomos bent minimalius reikalavimus atitinkančiose ligoninėse, ne plyname karo lauke. „Irako atveju tos sąlygos buvo labai skurdžios, dalį aparatūros, medikamentų ar vienkartinių medicininių priemonių teko gabentis patiems. Irake nebuvo nė vieno vietinio asnestezeologo, todėl teko apmokyti slauges“, – prisimena gydytojas.
Virginijus pasakoja, kad nuvykusi į Iraką komanda buvo šokiruota pirmiausia dėl higienos sąlygų – operacinės buvo pilnos smėlio, telkšojo balos. Tiesa, vietinis personalas netrukus viską išvalė ir sutvarkė. Keisčiausia tai, kad irakiečiai nuo pooperacinių infekcijų kenčia rečiau nei europiečiai.
Tikrai ne iš gero gyvenimo Irake gydytojui teko prisiminti ir senovinius metodus. „Tarkime, prieš dirbtinę kraujo apytaką specialiais vaistais skystinamas paciento kraujas. Kraujo skystumui nustatyti naudojamas specialus prietaisas, kurio Irake, aišku, neturėjome, todėl teko kraujo skystumą nustatyti žiūrint į laikrodį ir vartant mėgintuvėlį rankose“, – pasakoja medikas.
Nė žingsnio be apsaugos
Karo nusiaubtame skurdžiame Irake tarptautinę komandą visur lydėjo automatais ginkluota apsauga. Medikų nelepino ir buitinės sąlygos – 15 žmonių grupė vietoje žadėto keturių žvaigždučių viešbučio buvo apgyvendinta viename vos įrengtame name be skalbimo mašinos, interneto ir su vienu tualetu.
Nepaisant to, komanda per porą savaičių atliko per dvidešimt operacijų. „Juokingiausia tai, kad mus ribojo lovų trūkumas, mat ligoninė teturėjo dvi vietas reanimacijos skyriuje“, – dalijasi gydytojas, pridėdamas, kad dideliu iššūkiu tapo ligonių pasirinkimas.
Susipažinti su vietine kultūra gydytojui buvo sunku ir dėl to, kad visur buvo lydimas ginkluotų apsaugininkų, nors realaus pavojaus nebuvo.
Niekada nežinai, ko tikėtis
Virginijus apibūdino ir bendrą Irako medicinos lygį – anot jo, kažkada buvęs pakankamai geras, per pastaruosius tris dešimtmečius jis labai nusmuko. Tam, aišku, turėjo įtakos ir S. Huseino režimas, kurio metu įvestas medicininių priemonių, vaistų, vakcinų embargas.
„Dar daugiau – režimo metu buvo draudžiama gydyti, tarkime, Dauno sindromą turinčius vaikus, mat manyta, kad tai tik pinigų išmetimas į balą“, – pasakoja medikas.
Apskritai tikėtis kažko konkrečiai vykstant į Trečiojo pasaulio šalis, regis, sunku. „Štai komanda, nuvykusi į revoliucijos krečiamą Libiją, rado naujausią blizgančią ligoninę su šiuolaikine aparatūra – tęsia pašnekovas. – Libijos problema buvo ta, kad šalis neturėjo su tokia modernia įranga dirbti gebančių specialistų.“
Operavo pasišviesdami mobiliuoju
Antroji V. Jakučio misija vykdyta Dominikos Respublikoje. „Irake buvo sunku dėl to, kad misiją vykdėme pirmą kartą. Dominikoje jau buvo padarytas įdirbis“, – lygina Virginijus.
Nepaisant to, medikui kartais tekdavo priimti vietines žaidimo taisykles ir nekelti chaoso – tarkime, naudoti vienkartines priemones daug kartų. „Kai pamačiau tai pirmą kartą, buvau šokiruotas“, – atvirauja pašnekovas, vėliau sužinojęs, kad taip elgiasi ir kai kurios Afrikos šalys. Randami keli žmonės su ta pačia kraujo grupe, kad būtų galima naudoti tas pačias vienkartines priemones.
Iššūkiu Dominikoje tapo ir trūkinėjantis elektros tiekimas – gydytojas prisipažįsta, kad operacijas tekdavo baigti ir pasišviečiant žibintuvėliu ar mobiliuoju telefonu.
Kultūrinių skirtumų neišvengsi
Virginijus sako, kad nors medicinos sritis labai tarptautinė, kultūrinių skirtumų išvengti nepavyksta. Musulmoniškame Irake tekdavo ieškoti dingusių padėjėjų, kurie „pasiplaudavo“ net ir operacijos metu. „Tik po kurio laiko sužinojome, kad jie bėgdavo melstis“, – tęsia pašnekovas.
Jis pridėjo, kad panašiai elgdavosi ir vietinis anesteziologas, gavęs pelningą iškvietimą iš privačios ligoninės, kurioje taip pat dirbo – palikdavo pacientą viduryje operacijos ir dėdavo į kojas.
Dominikoje didesniu iššūkiu tapo kalba – Virginijus nekalba ispaniškai, o vietinis šalies personalas nekalbėjo angliškai. „Aišku, medicinos kalba yra tarptautinė, bet vis tiek tekdavo visad su savimi turėti užrašų knygelę ir rašiklį“, – nusišypso gydytojas. Vertėjauti padėdavo ir aplink besisukiojantys medicinos studentai.
Kolegos balta varna nelaiko
Darbas ekstremaliomis sąlygomis su tarptautine kompanija specialistui duoda be galo vertingos patirties, kurios gal ir negalima nepritaikyti kasdieniame darbe Santariškių ligoninėje, bet kuri išgelbėtų ekstremalioje situacijoje.
Virginijus pripažįsta, kad į misijas traukia ne tik noras padėti vaikams, bet ir smalsumas pamatyti užsienio šalis ne kaip turistui, gulinčiam viešbučio baseine, bet bendraujant su vietiniais specialistais bei medikais iš viso pasaulio.
Kolegos Lietuvoje, anot gydytojo, balta varna jo tikrai nelaiko ir domisi Virginijaus veikla. „Dar juokdamiesi sako, kad „užstrigau“ ilgam, mat paragavę savanorystės dažniausiai jos nori vėl ir vėl. Man tai – tik kelio pradžia“, – pašnekesį baigia Virginijus.
