„Supratau, kad tūkstančiai išmoktų botanikos terminų neturi prasmės“, – netikėtą lūžį prisimena trisdešimtmetis gydytojas. Stažavęsis didžiausioje Europos ligoninėje Prancūzijoje Andrius vėliau įsikūrė Vilniuje. Santariškių ligoninėje „beviltiškai jaunu gydytoju“ save vadinantis vyras gelbsti kraujo vėžiu sergančius žmones, o sukaupta patirtimi dalijasi su universiteto studentais.
Gyvenimas lengvesnis, kai šypsaisi
Su Andriumi susitinkame gerokai po Naujųjų. Jis drąsiai kviečia į svečius – vos prieš kelias savaites iš tolimųjų Prancūzijos Polinezijos salų grįžęs gydytojas kupinas, kaip pats sako, „saulės“ ir nesiliauja šypsotis. Polinezijos salas hematologas įvardija vienu žodžiu – rojus.
Gydytojas skuba prisipažinti, kad su žurnalistais bendravęs nedaug. Bet nuoširdumas netrunka papirkti. „Stengiuosi kuo daugiau šypsotis, nes tai užkrečia“, – neslepia Andrius. Anot jo, besišypsantys žmonės yra laimingesni, jiems gyvenimas atrodo paprastesnis. Kaip tikras gydytojas, pašnekovas tai aiškina „grynai cheminiais dalykais“ – juk pakilus lūpų kampučiams, mūsų kūne gaminasi vadinamieji laimės hormonai.
Nuolat niurzgantiems ir besiskundžiantiems žmonėms jaunasis hematologas turi labai paprastą patarimą. „Ateikit pas mane į ligoninę“, – drąsiai kviečia jis.
Andrius įsitikinęs, kad susidūrus su tais, kurie serga vėžiu, savos bėdos pamirštamos: „Mes, sveikieji, neturime jokių problemų.“
Botanika pasirodė beprasmė
Iš nedidelės šeimos ir nedidelio miesto – Utenos – kilęs Andrius nuo mažens svajojo apie botaniko profesiją. Įkvėptas gyvenimo mokytoja vadinamos biologijos profesorės Elenos Šapokienės, dar dešimtoje klasėje jis pradėjo dirbti laboratorijoje.
Jau tada mokėjo visų mūsų šalyje sutinkamų augalų pavadinimus lietuvių ir lotynų kalbomis, vykdavo į ekspedicijas, jas aprašinėdavo vietinėje spaudoje. „Prisimenu ir pirmąją „ekspuodiciją“ Kėdainių rajone, tada net nesupratau, ką šis žodis reiškia“, – Mikės Pūkuotuko žodyną juokdamasis cituoja gydytojas.
Apsisprendimas gyvenimą paskirti laukinės gamtos tyrinėjimui išblėso per akimirką. Tą dieną Andrius prisimena kaip šiandien – su drauge tyrinėjo laukines orchidėjas, kai priėję pelkę pamatė suklupusią moterį.
„Supratau, kad visi mano atmintinai išmokti lotyniški terminai neturi prasmės, jei negaliu padėti žmogui“, – savotišką nušvitimą prisimena pašnekovas.
Patraukė menkai žinomos ligos
Įstojęs į Vilniaus universitetą Andrius nežinojo, kokiu gydytoju nori būti. „Iš pradžių mokėmės bendrųjų dalykų – matematikos, chemijos, lotynų kalbos, tad nesupratau, kur patekau“, – pasakoja jaunasis medikas. Tiesa, viena žinojo iškart – kad nenori to paties daryti 30 metų.
Pirmasis susidūrimas su pacientu po kelerių metų studijų padėjo suprasti, kad įdomiausios – kraujo ligos. „Apie širdies infarktą gali nemažai papasakoti net ir ne medikas, o apie kraujo ligas žinoma labai nedaug“, – apsisprendimą tapti hematologu aiškina vyras, šiandien gydantis įvairiausias kraujo ligas, kurių dažniausia vis dėlto yra vėžys.
Andrius prisimena pirmą realų susitikimą su pacientu: „Pirmiausia išsigandau, bet kartu ir labai gailėjau.“ Profesionalumas ir galvojimas apie skausmą keliančią problemą, o ne bandymas vien atjausti atėjo su laiku.
„Bet emocijos niekur nedingsta“, – tyliai atsidūsta pašnekovas.
Sunkiausios – netektys
Su pacientais vyras bendrauja labai ilgai. Gydytojo reanimatologo akyse ligoniai lovose keičiasi kas kelias dienas, o Andrius su savo ligoniais, sergančiais vėžiu, bendrauja pusmetį, metus ar net dvejus. Antrus metus Santariškių ligoninėje nuo vėžio gydantis Andrius sako, kad per tokį laiką spėja su pacientais susidraugauti, taip pat ir pažinti jų šeimas, draugus.
Nors pašnekovas dirba su suaugusiaisiais, jis neslepia, kad aštuoniolikmečiai nuo vaikų mažai besiskiria. „Kaip gydytojas esu beviltiškai jaunas, – juokauti bando Andrius ir netrukus prideda, kad įgyjama patirtis ir laikas netekčių skausmo nepalengvina. - Guodžia tai, kad žinai, jog įdėjai visas jėgas, padarei viską, ką galėjai.“
Laimei, pasveikstančių nuo mirtina laikomos ligos Andrius mato nepalyginamai daugiau. Visus psichologinius sunkumus, patiriamus darbe, anot pašnekovo, atperka džiaugsmo ašaros ir dėkingumas žmonių akyse.
Niekada nemeluoja pacientui
„Medicinoje niekada nieko nebūna 100 procentų“, – sako medikas. Ir nors fraze „viskas bus gerai“ Andrius dažnai guodžia savo ligonius, pats prisipažįsta ne visada tuo tikintis. „Niekad nemeluoju ir ligoniui pasakau realią situaciją, bet tam, kad nesugniuždytum, turi būti atidus, atsargus“, – psichologinius niuansus aiškina gydytojas.
Kartais medikui tenka pasitelkti ir mažų mažiausiai keistus metodus. Vienam progresuojančia leukemija sirgusiam jaunuoliui Andrius padėjo taip, kaip nebūtų padėję turbūt jokie vaistai.
„Jis buvo miręs dvasiškai, todėl su lašelinėmis nunešėme jį į automobilį ir važinėjomės po miestą“, – avantiūrą prisimena pašnekovas. Ir prideda – dienos šviesos nematęs ir gryno oro neįkvėpęs kone metus, jaunuolis aikčiojo ir pirštais rodė į pro šalį važiuojančius naujus sportinius automobilius. „Jam tai buvo brangiausias vaistas pasaulyje“, – sako vyras, prisipažįstantis nežinantis tolesnio ligonio likimo.
Alinantį chemoterapijos gydymą jauni žmonės pakelia kur kas lengviau nei vyresni. „Jei dozę, kuria gydome 30-metį, suleistume 70-mečiui, pastarajam ji galėtų būti mirtina“, – patirtimi dalijasi Andrius. Jis taip pat paneigia, kad moterys ligos akivaizdoje išlieka stipresnės. Anot gydytojo, vėžys visus palaužia emociškai, nepriklausomai nuo lyties.
„Vyrai galbūt ligą išgyvena dar sunkiau, nes užsisklendžia savyje, mano, kad kalbėti apie skausmą ar verkti yra pirmiausia nevyriška“, – kalba Andrius.
Stažavosi didžiulėje ligoninėje
Prieš pradėdamas dirbti Lietuvoje, Andrius išmaišė nemažai pasaulio. Pirmiausia, dar studijuodamas universitete, tuomečio prezidento Jacques'o Chiraco žmonos kvietimu stažavosi didžiausioje Europos ligoninėje Paryžiuje.
Nuvykęs į šį miestą, Andrius gerai nemokėjo kalbos, bet prancūzai, anot jo, neįtikėtinai tolerantiški. „Įsivaizduokite, kaip reaguotumėte, jei gydytojas pasakytų: „Labas dienas, ką jums skaudėti?“ – juokiasi medikas. Ir prideda, kad lietuviai į tokį daktarą žvelgtų įtariai, o prancūzai šypsodavosi, padėdavo, nebijojo bendrauti.
Europos didmiestis jauną studentą pribloškė. „Pamenu pirmą rytą, 9 val. turėjau prisistatyti ligoninės profesoriui. Pusę devynių buvau prie ligoninės ir išsigandau ją pamatęs. Tai – ne šiaip pastatas, bet ištisas miestas, kurio bažnyčia prilygsta Vilniaus arkikatedrai, kur galima važinėti automobiliu ar viešuoju transportu, yra keturios metro stotelės, vaikščioti reikia su žemėlapiu, – įspūdžius prisimena Andrius. – Taigi pirmą kartą gėdingai pavėlavau.“
Ligoninės onkologijos centre tuo metu gydėsi ir maestro Mstislavas Rostropovičius, su juo pabendrauti asmeniškai teko ir Andriui. „Pamenu, kaip jis džiaugėsi galimybe pasikalbėti rusiškai“, – pasakoja medikas.
Ilgesys nuvijo į Polineziją
Į Paryžių po stažuotės Andrius dar sugrįžo studijuoti hematologijos Pierre et Marie Curie universitete, kurio ligoninės personalas gydė ne tik žemyninėje Prancūzijoje gyvenančius žmones, bet ir prancūzus iš užjūrio regionų, Okeanijos, Polinezijos, Karibų salų.
Iš egzotiškų kraštų atvykę ligoniai dažnai kviesdavo lietuvį apsilankyti jų gimtinėje, bet Andrius į juos iš pradžių rimtai nežiūrėjo.
„Tačiau vieną dieną pajutau, kad pasiilgau savo pacientų, tad nusprendžiau imti ir nuvykti. Nusipirkęs bilietą tikrai nesvajojau apie žydrus vandenis ir gražiausias pasaulio salas“, – teigia daktaras.
Į Prancūzijos Polineziją Andrius keliavo su Liuksemburge gyvenančia lietuve drauge Renata Ūkelyte. Nuvykę pas vieną buvusį pacientą jiedu iškart buvo aprengti vietiniais gėlėtais marškiniais. Į Polineziją lietuvis nuvyko vos su trimis ant lapelio surašytais adresais, bet net jų Andriui neprireikė – pietiečių svetingumas toks, kad apsistoti gali pakviesti bet koks prašalaitis gatvėje.
Įkvėpė draugiškumas ir atvirumas
Polinezija lietuvį tiesiog pritrenkė. „Nors oro uoste nusileidome vėlyvą vakarą, iškart pasijutau kaip patekęs į kvepalų fabriką. Kiekvienas tarptautinis reisas ten pasitinkamas su gėlėmis, gitaromis ir šokiais“, – pasakoja pašnekovas.
Polineziečiai Andrių pakerėjo draugiškumu, nuoširdumu ir paslaugumu, rūpesčiu svečiui. „Tie kraštai nematę karo, ten ištisai šviečia saulė, aplink visada supa šeima ir draugai“, – su vos juntama nostalgija pasakoja lietuvis.
Lietuvį užbūrė ir mūsų kraštams nebūdingais valgiais nukrauti stalai, pusryčiams patiekti omarai, kurių Andrius iki tol nebuvo ragavęs. „Nors mums tai atrodo prabanga, jie omarus, galima sakyti, renka paplūdimyje, – polineziečių vaišingumą ir draugiškumą prisiminė gydytojas. – Žmonės dalijasi tuo, ką turi, net jeigu tai labai nedaug.“
Nuo žuvų iki vestuvių
Taityje vaikinas lankėsi ir prezidentūroje, pateko ir į tradicines polineziečių vestuves. „Tuokėsi prancūzų pora, bet pagal senąsias salos tradicijas. Įvairiaspalvėmis plunksnomis išpuošta nuotaka kartu su būriu merginų ant jūros kranto namelyje laukia jaunikio. Pastarasis, apsikaišęs gėlėmis, atsiiria valtimi. Jaunieji abu kartu įvyniojami į didelį audeklo gabalą, jiems nešami egzotiški kokteiliai, aplink nesiliauja suktis gėlėti šokėjai“, – vestuvių vaizdą žodžiais piešia medikas.
Gydytojui teko prisiminti savo profesiją ir nardant, kada reikėjo gelbėti žmogų, kuriam įkando murena. „Tokia pikta žuvis“, – paaiškina Andrius. 30 metų nardančiam polineziečiui tai nutiko pirmą kartą. Andriui staigiai kraujuojantį nardytoją teko ir siūti – laimei, turėjo greitosios pagalbos vaistinėlę, specialių siūlų ir dezinfekcinių priemonių, tad gelbėti gyvybę „karo lauko“ sąlygomis neteko.
Iš tiesų Polinezija, pasak Andriaus, Vakarų civilizacijos yra paliesta labai nedaug: žmonės ten pasitiki vieni kitais tiek, kiek mums sunku suprasti, nė viena maža trobelė nebus užrakinta, bet niekas jos neplėš – Lietuvoje tokią apšvarinti tereikėtų kelių minučių. Būtent dėl žmonių Polineziją Andrius vadina rojumi. Ten nėra jokių realių pavojų, nuodingų gyvačių ar skorpionų, tik ant medžių augantys bananai ir mangai. Polineziečiams negresia net cunamiai – koralų rifas sustabdo bangas.
Lietuviams linki atsikratyti baimių
Pietų šilumą vis dar kalėdiškai papuoštuose Andriaus namuose primena šūsnis suvenyrų. „Polineziečiai pasitinka su gėlėmis, o išlydi su karoliais“, – rodydamas kriauklių vėrinius pasakoja gydytojas.
Jis nepamiršta parodyti ir kelių iš medžio išdrožtų Tikių – svarbiausių polineziečių dievybių, kurie visad vaizduojami su gerovę reiškiančiais nemažais pilvais.
Medikas rodo atvirukus primenančias nuotraukas, bet vis priduria, kad kaip ir skausmo, svetimo džiaugsmo nebūna. „Bent kartą gyvenime reikia pamatyti tai, kas atrodo kaip pasaka, sutikti tuos žmones, nes kol nesusidursite akis į akį, tol manim netikėsite.“
Andrius prisipažįsta, kad kuo daugiau keliauja, tuo labiau ima vertinti žmonių ryšius. „Gali nešioti aukso rūbus, gyventi tarp gražiausių krioklių, bet jei gyveni su piktais žmonėmis, laimingas nebūsi“, – kalba gydytojas.
Lietuviams Andrius linki būti kuo atviresniems ir atsikratyti savo baimių. „Mažiau galvoti, kaip atrodau, daugiau pasitikėti žmonėmis, mažiau bėgti ir skubėti“, – baigia besišypsodamas gydytojas.
