- Kaip radote tą svajonių darbą?
- Australija domiuosi gana seniai, kadangi tai mano svajonių šalis. Sekiau naujienas. Šitas konkursas vyksta ne pirmą kartą. Prieš pusantro mėnesio ar anksčiau pamačiau skelbimą ir sugalvojau, kad reikia išbandyti jėgas.
Dalyvauti galėjo visi – bet kas iš pasaulio, kas tiktai norėjo. Tiesiog pabandžiau, ir pavyko. Bent jau pirmas žingsnis. Kaip toliau bus – dar niekas neaišku.
- Ar to ir tikėjotės? Vis dėlto 600 tūkst. pretendentų...
- Kai imuosi kažką daryti, tai kažkiek, žinoma, tikiu. Aišku, tokioje begalybėje labai lengva pasimesti. Gali būti, kad tas filmukas kažkur pasiklys ir niekam neužklius, niekam neįsimins. Bet, pasirodo, kažkaip pavyko juos įtikinti, nors ir labai paprastai, labai mėgėjiškai, neprofesionaliai viską padariau. Labai džiaugiuosi, kad australams, kurie ieško darbuotojų, visa tai patiko.
- Kodėl būtent į tą vietą? Siūlomi šeši variantai. Kokį pasirinkote ir kodėl?
- Aš pasirinkau variantą, kuris panašus į spaudos atstovą. Tas žmogus vaikščiotų po renginius, po įvairius įvykius, būtų vadinamasis Sidnėjaus ypatingasis asmuo, kuris žiūrėtų, kas vyksta, ir tas žinias skelbtų pasauliui – kas vyksta toje Australijoje, kuo ji visus taip traukia.
Pasirinkau tai todėl, kad pati renginius organizuoju ir juose dalyvauju nuo kokių 14 metų. Būtent šita sritis man yra ne naujiena. Apie kitas sritis aš per mažai žinau, kad galėčiau jose atiduoti visą save. O šičia buvo vieta, kurią pasirinkau, ir manau, kad ji man tinka.
- Kaip draugai, artimieji reagavo, kai taip smarkiai priartėjote prie tikslo?
- Visi labai džiaugiasi, labai palaiko, labai laukia, labai tiki. Neįsivaizduoju, kaip viskas bus toliau, bet stengsiuosi padaryti, ką galiu geriausia, ir žiūrėsiu, kaip visa tai įvertins.
- Ką dabar reikės daryti?
- Dabar gavom antrąją užduotį. Pirmoji buvo pateikti savo trumpą prisistatymą. O dabar turime surinkti tam tikras rekomendacijas ir jas pateikti kaip nors įdomiai. Ne šiaip popieriaus lapą, kur būtų parašyta, kas rekomenduoja, ne tas standartines. Reikia parodyti visą kūrybiškumą, kad visi kiti žmonės, kurie palaiko, kurie nori, kad aš tai pasiekčiau, užtikrintų, kad aš tinku šitoms pareigoms.
Tada bus atrinkti trys žmonės, kurie keliaus į pačią Australiją, dalyvaus interviu ir įvairiose užduotyse. Ir tik tada bus išrinktas tas vienintelis, kuris pasirašys sutartį ir pusę metų dirbs kaip „chief funster“.
- Ar jau turite idėjų, kaip visa tai pristatysite?
- Šiuo metu yra visiškas idėjų lietus. Minčių yra milijonas. Man labai rūpi kažką pateikti taip, kad būtų ir įdomu, ir kartu ne per ilga. Laikas šįkart visiškai neriboja – pirmame etape buvo griežtai 30 sekundžių. Bent sekundė daugiau – ir automatiškai filmukas jau nebetinka.
Man rūpi tas idėjas ir rekomendacijas perteikti taip, kad nenusibostų žiūrėti, kad tai nepasimirštų. Idėjų – milijonai, o kaip viskas bus – paaiškės per ateinančias savaites. O tada jau reikės viską nusiųsti ir laukti rezultatų.
Antrojo etapo nugalėtojai – tie trys laimingieji – paaiškės gegužės 15-ąją. Tos dienos ir bijau, ir laukiu.
- Esate būsimoji aviatorė. Kaip šitas darbas susijęs su jūsų profesija?
- Aš minėjau prisistatydama, kad esu studentė, studijuoju pilotavimą, bet šita specialybė, į kurią kandidatuoju Australijoje, man yra kaip hobis. Aš iš to tikrai negyvenu, nedarau iš to labai didelio burbulo, bet tai yra dalykas, kurį man irgi patinka daryti.
Manau, kad rasčiau laiko pusę metų pasimėgauti gyvenimu ir daryti tai, ką vadinu hobiu. Nuo savo specialybės tikrai nenutolčiau, nepabėgčiau ir tikrai grįžčiau.
- Šiemet jau baigiate studijas?
- Baigiu studijas jau po pusantro mėnesio.
- Ar aviatoriai iš karto gauna darbą?
- Oi ne. Šitas žingsnelis, kurį mes gauname, yra tiktai pati pradžia, pats pagrindas. O toliau viskas priklauso, ar tave kokios aviakompanijos priims. Tas kelias labai neaiškus, visos istorijos labai skirtingos.
- Bet kokiu atveju, tai labai susiję su kelionėmis?
- Aš manau, kad šiaip tiesiog būtų labai gerai pamatyti pasaulio, pamatyti, kokia rinka yra ten.
- Darbas, jeigu jį gautumėte, galėtų būti savotiškas tramplinas tolimesnei karjerai, kuri susijusi su jūsų profesija?
- Taip, tikrai taip.
- Jau esate buvusi Australijoje? Papasakokite įspūdžius.
- Australijoje buvau apie dvi savaites. Tai nėra labai ilgai. Tai buvo praėjusį rudenį. Anksčiau galvodavau, kad toje šalyje viskas kitaip, labai šilta. Galvodavau – įdomu, ar iš tikrųjų taip yra, ar taip tik nupiešta ant visų lankstinukų, paveikslėlių.
Kai ten buvau, man ten patiko. Patiko, kaip žmonės bendrauja, patiko visa gamta, visas tas savotiškumas. Tikrai norėčiau ten praleisti daugiau laiko. Išvažiuoti visam gyvenimui – taip sakyti būtų labai drąsu. Bet pagyventi kurį laiką būtų įdomu. Manau, kad pagyvenus ilgesnį laiką tam tikrose vietose jau galima daryti išvadas, ar ta vieta tikrai patinka, ar ne.
- Kaip įsivaizduojate tą pusę metų? Ar svajojate, galvojate?
- Aišku, svajoju. Tuos pusę metų įsivaizduoju kaip labai gerus, labai įdomius ir labai prasmingus. Ir čia būdama labai domiuosi kultūriniais renginiais, įvairiais įvykiais, mėgstu juose dalyvauti, apie tai rinkti žinias.
Ne tiesiog eiti ir linksmintis, o su kažkuo susipažinti, pamatyti, kaip ta kultūra gyvena, kaip jie linksminasi, kaip ir ką jie daro – tai būtų tikrai įdomu. O dar tokios gamtos apsuptyje!
- Ką laikote didžiausiais savo konkurentais – ar nagrinėjote, kokie žmonės dar pateko tarp to pusantro šimto?
- Manau, kad visi dvidešimt penki mes esam vienas kitam labai stiprūs konkurentai. Kai iš 600 tūkst. atkrito šitiek daug, vis tiek buvo kažkokie kabliukai, kodėl buvo pasirinkti šitie žmonės.
Žinoma, kad vieni didžiausių mano konkurentų yra anglakalbiai. Jiems viską daryti yra kur kas paprasčiau negu mums, kurie dar turime galvoti, kaip išversti. Bet nemanau, kad šitas dalykas sumažintų mano energiją. Vis tiek stengsiuosi padaryti viską, kas įmanoma.
- Kas galėtų būti po tų pusės metų?
- Po pusės metų – net nežinau. Tas vaikinukas, kuris laimėjo ir kurį laiką prižiūrėjo salą, jis ten ir pasiliko. Ką pati daryčiau – nežinau. Pirmiausia reikia tai pasiekti, o po to jau galvoti, kas bus po to.
- Po tų straipsnių, kurie pasirodė šią savaitę, ar daug dėmesio sulaukėte?
- Taip nepavadinčiau. Aš tiesiog labai džiaugiuosi, nes prisiminė draugai, kuriuos, būna, per mokslus rečiau susitinki, o paskutiniai metai buvo ne patys lengviausi. Daug kas prisiminė, pasveikino, pasidžiaugė kartu. Aišku, visiems priminiau, kad čia dar ne viskas. Tikrai taip nėra. Tai tik vienas žingsnelis arčiau svajonės. Visi džiaugiasi, nes žino, kad tai yra mano svajonė, ir palaiko.
- Jums tai nėra svajonių darbas, o svajonių šalis?
- Man tai yra svajonių šalis, kurioje galėčiau veikti tai, kas man taip pat patinka. Bet tą veikti visą gyvenimą – ne, taip tikrai drąsiai neteigčiau.
- Turbūt girdėjote apie misiją į Marsą. Nedomina tokie pasiūlymai?
- Ne. Man kosmoso dar nereikia, užtenka dangaus.