Nepaisant aplinkinių skeptiškumo jau 21 metus kankliuojanti Aistė neįsivaizduoja savo gyvenimo be šio liaudiško instrumento. Jos esybės dalimi tapusios kanklės Aistei atnešė tarptautinį pripažinimą. A. Bružaitės biografijoje - daugybė pergalių: dvi 1-osios vietos tarptautiniuose daugiastygių liaudies instrumentų konkursuose Pskove solistų kategorijoje, didysis prizas tarptautiniame konkurse Maskvoje, didysis prizas tarptautiniame liaudies instrumentų festivalyje „Baltija“ Sankt Peterburge ansamblių kategorijoje kartu su ansambliu „Vaivora“ ir kiti laimėjimai tarptautiniuose konkursuose. Be to, A. Bružaitė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei B. Dvariono muzikos mokykloje, bendradarbiauja su kompozitoriais.
Nuo devynerių kankliuojanti A. Bružaitė pasakojo, kad šį muzikinį instrumentą ji įsimylėjo iš karto: „Vaikystėje jauna graži mokytoja man parodė kankles. Ir kanklės, ir mokytoja mane taip sužavėjo, kad daugiau nieko gyvenime nebenorėjau, tik groti kanklėmis. Visi mokytojai man siūlė smuiku ar fortepijonu groti, dainuoti.
Štai ir per stojamuosius egzaminus apsiverkiau ir pasakiau, kad jei man nebus leista groti kanklėmis, išvis negrosiu“, – prisiminė A. Bružaitė.
– Nejaugi nebuvo akimirkų, kai norėjosi atitrūkti nuo kanklių? – pasiteiravau Aistės.
– Buvo. Trečioje klasėje mano pirmoji mokytoja išėjo dekretinių atostogų. Jos nebuvo metus. Tuo metu maniau, kad nesulauksiu jos sugrįžtant, todėl norėjau viską mesti. Tačiau šis periodas praėjo. Laikini sunkumai, slogi nuotaika taip nepastebimai praėjo, kad tai visiškai nebeturi prasmės.
– Ką laikote savo didžiausia pergale?
– Negaliu kažko konkretaus išskirti. Kiekvienas konkursas – tai indėlis į tavo ateitį, būdas tobulėti. Daug sunkiau yra sudalyvauti konkurse negu groti koncerte, kuriam renkiesi programą, įgyvendini kažkokias kompozitoriaus idėjas. Konkursams yra keliami tam tikri reikalavimai, tave vertina komisija. Tai yra labai didelė atsakomybė.
Per savo karjerą sudalyvavau daugybėje konkursų. Tačiau dabar tuo nebeužsiimu, nes jaučiuosi per sena. Dabar pati ruošiu mokinius konkursams. (Juokiasi.)
– Ar daug vaikų nori kankliuoti?
– Mes nesulaukiame daug vaikų, kurie pasakytų: „Aš noriu groti kanklėmis“. Taip, tokių vaikų yra, bet jų yra gana mažai. Per metus pasitaiko vos keletas vaikų, kuriems netrūksta motyvacijos. Dėl to tenka patiems paieškoti vaikų, pasireklamuoti ir pakoncertuoti darželiuose ir mokyklose.
8-9 metų vaikas yra per didelis groti smuiku, bet mums jis kuo puikiausiai tinka. Mes jį pasiimame už rankytės ir paklausiame, ar jis nori groti kanklėmis. Dažnas vaikas nė nežino, kaip atrodo šis instrumentas. Jį išvydęs, išgirdęs, kaip jis skamba, vaikas susižavi.
– Ar jūsų neskaudina faktas, kad žmonės nevertina kanklių taip, kaip kitų muzikos instrumentų?
– Aš suprantu, kodėl žmonės į liaudies instrumentus žvelgia kreivai. Aš nepykstu ant jų. Tai yra normalu. Juk šią nuomonę lemia nežinojimas. Televizija užgrūsta visokiausių šokių ir popmuzikos projektų. Iš kur žmonėms žinoti apie tas kankles?
– Tačiau yra ne tik populiariosios muzikos projektų. Vis dėlto, leiskite spėti, televizijos laidos, tokios kaip „Duokim garo“, prisideda prie neigiamo instrumento įvaizdžio formavimo?
– Aš labai nemėgstu kritikuoti kitų, nes kritikuoti yra lengviausia. Tačiau tokiose laidose mūsų instrumentai visiškai neatskleidžiami. Net negalima lyginti to, ką darome mes ir to, ką daro anos kapelos. Juk „Duokim garo“ pasirodo mėgėjai, o mes esame profesionalai, įveikę tris pagrindines grandis (muzikos mokyklą, konservatoriją ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) ir gavę tokį patį diplomą, kaip ir smuikininkai ar pianistai.
Laida „Duokim garo“ tikrai nėra bloga, tačiau joje reprezentuojami mėgėjiški kolektyvai ir mėgėjiškas menas. Tai yra nesulyginami dalykai.
– Tuomet jūs, kaip profesionalė, išmėginkite savo jėgas televizijoje. Esate žavinga ir talentinga moteris, jums turėtų pasisekti.
– Tai turi daryti jaunimas, kaip jau sakiau, aš save laikau per sena tokiems dalykams. Be to, televizija įpareigoja tarnauti publikai. Aš norėčiau, kad žmonės įvertintų tai, ką dabar darau. Juk kanklėmis groju tą patį repertuarą kaip ir kiti muzikos instrumentai.
– Juk jūs atliekate ne tik rimtąją, bet ir populiariąją muziką, pavyzdžiui, grupių „Queen“, „ABBA“ ar „The Beatles“ dainas. Kolegos dėl to jūsų nekaltina kanklių supopsinimu?
– Aš tokios muzikos atlieku labai mažai, nes nesu popmuzikos mėgėja. Bet, aišku, kartais reikia ir tokių dalykų vien dėl instrumento populiarinimo.
Dėl to manęs niekas nekaltino. Bent jau į akis. Blogų vertinimų atsirastų, jei gročiau tik populiariąją muziką. Dabar ji sudaro vos 3 proc. mano grojamo repertuaro.
– Kaip sakėte, kanklės nėra tinkamai įvertintos. O kaip į šį liaudies muzikos instrumentą žvelgia akademinė bendruomenė?
– Būta įvairiausių nuomonių. Kai muzikos mokykloje pasirinkau kankliavimą, niekas negalėjo suprasti, kodėl vaikas gali norėti groti kanklėmis. Stodama į konservatoriją taip pat norėjau groti tik kanklėmis. Mokytojai vėlgi negalėjo manęs suprasti: „Ką tu, vaikeli, veiksi su tom kanklėm? Tu pagalvok – k a n k l ė m. Gi pražūsi!“
Kai norėjau stoti į meno aspirantūrą, taip pat būta labai daug prieštaravimų dėl mano pasirinkto muzikos instrumento. Vyravo nuomonė, kad kanklės negali stovėti greta klasikinių instrumentų.
Vis dėlto man buvo leista dalyvauti stojamajame egzamine. Po dvejų metų, galbūt per drąsiai pasakysiu, bet tie žmonės, kurie aktyviai prieštaravo mano pasirinkimui, jei ne kardinaliai, tai bent šiek tiek pakeitė savo nuomonę. Studijas baigiau gerais pažymiais, o šiuo metu svarstau apie stojimą į doktorantūros studijas.
– Dalyvaudama tarptautiniuose konkursuose aplankėte daug šalių, tarp kurių – JAV, Armėnija, Japonija, Indija. Kaip kankles įvertino užsieniečiai?
– Jie į kankles žiūri kaip į kokį pasaulio stebuklą. Aišku, negaliu sakyti, kad jie taip tik į lietuviškus instrumentus žiūri. Juos domina viskas, kas yra autentiška ir kitokio. Žmones žavi išskirtinis kanklių skambesys. Labai egzotiškai kanklės skamba kitur, tačiau mes patys to nesugebame išgirsti, įvertinti ir išnaudoti.
– Tai neskatina pasvarstyti apie emigraciją?
– Niekada neemigruosiu. Per gastroles dažnai susitinku su vietos lietuviais. Matau, kokia nostalgija juos apima besiklausant kanklių. Tam, kad pakeisčiau šią nuomonę, mano gyvenime turėtų įvykti didžiulis lūžis. Šiuo metu aš esu laiminga, mylinti savo darbą moteris. Nėra dienos, kad nenorėčiau kankliuoti. Man tai suteikia didžiulį malonumą.
Nepavydžiu tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą dirba tik tam, kad sulauktų savaitgalio arba atostogų. Aš neįsivaizduoju, kaip reikėtų eiti į darbą sukąstais dantimis. Tai būtų baisu.
