Lietuvių karo dainas traukiantys vyrai skinasi kelią į sėkmę

Lietuvių liaudies dainos tampa vis populiaresnės. Į patrauklų rūbą įvilkta senoviška muzika sudomina daugiau jaunų žmonių nei kada nors anksčiau. Prie senųjų lietuvių karo dainų jaunimą pratina ir nestandartinė penkių vaikinų grupė „Ugniavijas“. Galingų balsų ir įspūdingo stoto vyrai dainas traukia įvairiuose renginiuose, mokyklose ir minėjimuose. Atsakingai į savo veiklą žvelgiantys vaikinai abejingų nepalieka.

Daugiau nuotraukų (1)

Evelina Valiuškevičiūtė

Oct 8, 2013, 11:30 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 9:15 AM

Portalo lrytas.lt skaitytojams – istorija apie patriotišką Lietuvos grupę, kuri neturėdama minčių apie finansinę pusę, po truputį skinasi kelią į sėkmę. Vieną iš jų dainų, „Ant krantelio akmenėlis“, kuri buvo atliekama radijo „Laisvoji banga“ studijoje, galite pasiklausyti paspaudę nuorodą žemiau.

Su dviem grupės nariais – Martynu ir Kazimieru – susitinkame viename Vilniaus centre esančiame bare. Nors aplinkui triukšmas, susikalbėti pavyksta lengvai – du stiprūs vyrų balsai baro triukšme išsiskiria. Tai paaiškinti nesunku – jie abu dainuoja išskirtinėje vyrų grupėje.

Folklorą grojantys vyrai subūrė grupę „Ugniavijas“, šiame kolektyve dainuoja ir groja penki nariai – Martynas, Vytenis, Mindaugas, Kazimieras ir Dominykas. Kokios jų pavardės? Vaikinai pripažįsta – nenorėdami nutolti nuo savo klausytojų, jie prisistato vardais. Ir to, jų nuomone, visiškai užtenka.

„Neturime poreikio susikurti atstumą nuo žmonių. Mes tiesiog paprasti vyrai, kurie mėgsta dainuoti“, – šypsojosi Kazimieras ir Martynas.

Pradžia – prieš 5 metus

„Pas mus nėra vieno pagrindinio žmogaus. Esame lygiaverčiai partneriai, kiekvienas gali pilnavertiškai atstovauti visai grupei“, – susitikus su dviem kolektyvo nariais, iš karto pasakė Martynas.

Įdomu tai, kad liaudišką muziką mėgstantys vyrai, išskyrus Martyną, gyvenime užsiima visiškai su tuo nesusijusiomis veiklomis. Martynas yra odos dirbinių amatininkas, taip pat groja dar vienoje grupėje. Mindaugas – teisininkas, Vytenis kineziterapeutas, o Kazimieras – rinkodaros specialistas.

Ugniavijas“ susibūrė prieš penkerius metus. Idėja, kad reikėtų vyrų ansamblio, Martynui kilo dar besimokant dvyliktoje klasėje.

Iš pradžių Martynas dainavo duetu su Vyteniu. Vėliau prisijungė Mindaugas, o iš karto po to – Kazimieras. Dominykas dar visai „šviežias“, jis prie grupės prisijungė prieš pusmetį.

„Viskas prasidėjo gal net seniau – prieš šešerius metus. Su Vyteniu dainavome viename ansamblyje, mokėmės įvairių dainų, tradicijų. Subrendo toks laikas, kai atsibodo dainuoti su moterimis. Be to, atsibodo dainuoti tuos kūrinius, kuriuos mums duoda. Nusprendėme, kad reikia atgaivinti tikrą vyrišką dainavimą su vyriškomis dainomis“, – pasakojo Šamo pravardę turintis Martynas.

Kitas kolektyvo narys Kazimieras mano, kad prisidėjo ir dalyvavimas skautų organizacijose. „Ten taip pat dainuodavome liaudies dainas. Be to, mano tėvui ir seneliui liaudies muzika visada patikdavo. Jie dainuodavo labai dažnai – įvairių progų metu ir be progos. Mintis apie kolektyvą atėjo iš gyvenimo būdo, o ne iš kažkokių sąmoningų pastangų“, – tikino Kazimieras.

Folklorą pateikia patraukliai

O dainuoja vyrai taip, kaip jų manymu turėtų būti dainuojamos lietuvių karo dainos.

„Mes dainuojame energingai ir tvirtai. Ne iš močiutiškų grigališkųjų choralų perspektyvos, o taip, kaip mes įsivaizduojame, kad žmonės turėjo dainuoti anksčiau“, – aiškino Martynas.

Čia pat įsiterpė Kazimieras: „Mes nesakome, kad močiučių dainavimas yra blogas. Ne dėl to. Tiesiog vyrišką dainavimą įsivaizdavome truputį kitaip. Ne atliekamą su moteriška maniera, moterišku švelnumu ar kartais ir jėgos stiliumi. O su vyriška išraiška.“

Pirmasis jų viešas pasirodymas buvo 2008 metais, festivalyje „Mėnuo Juodaragis“.

Susidomėjimas senove atgimsta

Abu vyrai pastebėjo, kad susidomėjimas etnokultūra yra išaugęs. Dabar senosiomis lietuviškomis dainomis, tradicijomis domisi vis daugiau jaunimo.

„Dabar gerokai populiariau nei tuomet, kai pats susidomėjau senovine muzika ir rekonstrukcija. Dabar jaunimas net septintoje ar aštuntoje klasėje pradeda domėtis“, – sakė Martynas.

Kazimiero nuomone, geras indikatorius yra ir išaugęs su etnokultūra susijusių renginių skaičius.

„Prieš penkerius ar dešimt metų tiek renginių nebuvo. Pastaraisiais metais rengiama nemažai mugių, amatų švenčių, visoje Lietuvoje garsių festivalių. Kvietimus koncertuoti gauname vos ne kas savaitę. Tik sudalyvauti ne visuomet išeina“, – šyptelėjo Kazimieras.

Be to, Martynas atkreipė dėmesį, kad ne kiekvienas vyras gali peržengti barjerą ir eiti mokytis dainuoti. Tačiau, anot jo, paragavus geros dainos ir geroje kompanijoje – aplinkui viskas nublanksta.

Koncertuoja ne visur

Nuo pavasario iki rudens „Ugniavijas“ turi daugiausiai užsakymų. Tačiau nuvažiuoja ne visur.

„Dirbame, todėl negalime imti ir išvažiuoti koncertuoti. Be to, pasitaiko labai įvairių pasiūlymų. Būna, kad savaitės viduryje siūlo nuvažiuoti į kokį nors Lietuvos užkampį ir ten padainuoti „iš idėjos“. Anksčiau tai darydavome dažnai. Ir dabar nuvažiuojame, jeigu matome, kad renginys yra tikrai vertas“, – sakė Kazimieras.

Abu vyrai pabrėžia – jie ir nebando spėti į visus renginius. Dažnai koncertuojant gali nutikti ir taip, kad jiems patiems atsibos liaudies dainos.

„Labai baisu, kad gali atsibosti tau pačiam. Dėl to mums geriau kartais padainuoti tarpusavyje, nebūtinai scenoje. Ne visada ir ant scenos būna smagu“, – pastebėjo Kazimieras.

Martynas tikino buvęs pašiurpęs, kai koncerto metu aplinkui žmonės nesiklausė muzikos, o atsipalaidavę valgė.

„Mes ne foninė muzika, mūsų reikia rimtai klausytis. Žinoma, kad galime atvykti ir į gimtadienį, bet teks klausytis. Beje, „ilgiausių metų“ nedainuojame“, – pusiau juokais pabrėžė Martynas su Kazimieru.

Pavyzdžiui, dainuoti partizanų minėjime „Ugniavijui“ yra garbinga. „Į tokius renginius tikrai nori važiuoti, nes tau įdomu, o ne dėl materialinių paskatų. Taip pat nedalyvaujame jokiuose politiniuose renginiuose. Tai ne dėl išpuikimo. Mes važiuojame ten, kur yra prasminga, esame ir daug kartų moksleiviams dainavę“, – paaiškino Kazimieras.

Vaikinai pasakojo, kad nėra nė vienos dainos, kurią jie būtų įtraukę į repertuarą ir ji skambėtų lygiai taip pat, kaip atlieka kiti kolektyvai.

„Natūralu, kad jos įgauna truputį kitą pavidalą, turi savo vidinio užtaiso. Yra ir tokių dainų, kurias norėtume dainuoti, bet jaučiame, kad dar nepadaryta. Prisimenam, kad vieną dainą mes tobulinome dvejus metus. Nes kažkas buvo ne taip“, – aiškino vaikinai.

Pakeičia požiūrį

Kolektyvo nariai pasakojo, kad išgirdę kitaip atliekamas liaudies dainas, pasikeičia ir klausytojų reakcija. Iš pradžių buvę skeptiški, klausytojai greitai netenka amo.

„Atsistoji, suplėši dainą ir visi lieka be žado. Tai yra kažkas“, – paskutinius žodžius pabrėžė Martynas.

Kazimieras pasikartoja – įspūdis būna galingas. Jo nuomone, tai ne tik dėl jėgos, bet ir dėl to, kad šios dainos yra iš gyvenimo. Liaudies dainų negali padainuoti paprastai, į jas neįsijautęs. Folkloro, Kazimiero nuomone, neįmanoma padainuoti mechaniškai.

„Reikia suprasti muziką, savo viduje rasti išgyvenimų ir tai atlikti nuoširdžiai. Kai tai daro keli žmonės ir dar turi dainavimo duomenis, tai ir įspūdis gali būti labai geras“, – svarstė Kazimieras.

Klausytojų reakcija pasikeičia jau po koncerto. Laukę įprasto būrio pagyvenusių žmonių, klausytojai išvysta atžengiančius tvirtus vyrus.

„Kai pamato, kad ateina ne penkiasdešimt kilogramų sveriantys berniukai ir išsitraukia drabužius su visais peiliais ir diržais, vien tai daro įspūdį. Prisimenu, kai dainavome įvairaus amžiaus vaikams. Žiūrėjo ir klausėsi pastatę ausis. Vėlgi, nenorint sumenkinti kitų kolektyvų, kai kuriais atvejais folkloro muzikantams yra sunku sulaukti dėmesio iš jaunimo. Galbūt jie nemoka savęs pateikti, gal atlikimas yra nepatrauklus? Nežinau to priežasčių. Tačiau mes negalime skųstis dėmesio stygiumi“, – kituose kolektyvuose konkurentų neįžvelgiantis pasakojo Kazimieras.

Tikslas – turas užsienyje

„Įrašėme diską, dabar bandysime antrąjį žingsnį. Ruošiame naują programą, mokomės naujas dainas ir kuriame. Tas dainas, kurias įrašėme, šlifavome penkerius metus. Naujos programos paruošimas bus ne juokas. Žiūrėsime, kas iš to gausis“, – ateities planus atskleidė grupės nariai.

Viena iš jų didžiausių svajonių – nuvykti pas užsienio lietuvius. Pavyzdžiui į Ameriką. Jų žodžiais tam, kad išeivijos lietuviai išgirstų tikras lietuviškas karo dainas, o nebūtų „užstrigę“ tarpukaryje.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.