Tapyba ant kūno, fotografija, darbas su muzikiniais projektais – maždaug taip šiandien atrodo Vilijos kasdienybė. Ambicinga lietuvė Švedijoje jau spėjo surengti aštuonias parodas ir net buvo apdovanota specialia Kultūros stipendija.
„Ar būčiau tai pasiekusi Lietuvoje? Galbūt, tačiau tam būtų prireikę daugiau laiko ir sveikatos“, – neslepia ji. Nepaisant to, Vilija tikisi, kad į gimtąją šalį ateityje ji grįš ne tik aplankyti giminaičių, bet ir surengs asmenines parodas, kurios žmones įkvėps gyventi spalvingiau.
Apie gyvenimo posūkį į menus ji sako žinojusi dar būdama vaikas, o norėdama kažko gyvenime pasiekti visuomet vadovavosi principu, jog svarbiausia nesustoti, užsiimti mėgstama veikla ir nuoširdžiai tikėti tuo, ką darai.
Švedijoje atidarė kūno tapybos parodą
Spalio 26-ąją Geteburgo galerijoje „Gallery and More“ su mylimuoju, taip pat menininku H.Johannesu Lindgrenu, ji atidarė bendrą parodą, kurioje galima išvysti dvi ekspozicijas. Daugiau nei 30 V.Vitkutės eksponatų atsispindės ekspozicijoje „Other Species“, apie 13 darbų švedams parodys ir H.J.Lingren su paroda „Swirls“.
„Man ši paroda ypatinga. Tai pirma mano paroda apie kūno tapybą Skandinavijoje“, – šypteli V.Vitkutė.
Kūno tapyba ji užsiimti pradėjo visai neseniai. Iki tol tapyba ir fotografija besidomėjusi mergina 2013 metų pradžioje nutarė išbandyti kokią nors naują techniką. „Kūno menas sudomino savo neįprasta ir itin gyva forma. Šiandien kurdama derinu jį kartu su pop-up menu, grafičiais, muzika, mada, teatru. Džiaugiuosi atradusi save“, – tikina menininkė.
Kurdama V.Vitkutė visa pasineria į darbus ir neslepia – turėdama originalią idėja ji trokšta ją išpildyti šimtu procentu, o kartais net pati pranokti save. „Kiekvienas darbas man padeda geriau pažinti kitus ir save pačią. Noriu skleisti gerą energiją ir išlįsti iš pesimizmo“, – sako Vilija.
– Papasakokite daugiau apie projektą „Other Spieces“ (liet. – „Kitos rūšys“). Kas tai?
– Tai projektas apie kūno ir sielos kalbą. Idėja apie kūno tapybą ir fotografiją kilo prieš daugiau nei dvejus metus, kai aš ir dabar jau amžiną atilsį draugė, fotografė ir muzikantė Aliona norėjome sukurti kažką ypatingo. Tuomet kilo mintis tapyti ant įvairių kultūrų žmonių ir juos fotografuoti. Norėjosi į paviršių iškelti žmonių sielos grožį, kuris piešiniuose suskambėtų tarsi muzika.
Po Alionos mirties pasinėriau į vizijas, kurios naktimis neleido miegoti. Kūriau naujus planus, pradėjau daug dirbti.
– Ar lengvai randate modelius?
– Dažniausiai modeliai mane susiranda patys, todėl toli jų dairytis nereikia. Modeliai noriai tampa projektų dalimi: jie nebijo būti išpiešti, akimirkai pabūti kitokiais. Tai mane labai džiugina.
– Jūsų darbai neretai primena fantastinius filmus, o modeliai – pasakų personažus. Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Geriausias įkvėpimas – mane supanti aplinka. Įdomūs žmonės, pamokančios istorijos, parodos muziejuose – galėčiau vardinti ir vardinti... Kai akys, širdis ir protas atviri idėjoms – mūza niekada nepalieka. Mėgstu kiną, muziką. Žaviuosi režisieriais Stevenu Spielbergu, Timu Burtonu, atlikėjais Franku Zappa, Bjork, Chilly Gonzalesu, grupių „Sigur Ros“, lietuvių „Fusedmarc“ kūryba.
– Su „Fusedmarc“ turite ir bendrų projektų.
– Taip, šiek tiek dirbame kartu. Štai, 2014 metais kaip tik planuojame kūrybinę kelionę į Islandiją.
– Tuo, kad Islandija – ypatinga šalis, jau spėjo įsitikinti ne didžioji dalis tų, kurie ten bent kartą ten apsilankė. Sykį jau ten buvote, kodėl norisi grįžti? – Nuvykusi į Islandiją pasijutau kaip kitoje planetoje. Tačiau tuo pačiu – kaip namuose, kuriuose vyrauja harmonija, o žmonės jaučia labai stiprų santykį su gamta. Po viešnagės supratau, kad šalis padarė didžiulę įtaką mano kūrybai, todėl savo ateitį sieju su Islandija. Norėčiau ten gyventi ir užsiimti vaizdo klipų kūryba.
– Jei fantaziją nesunkiai būtų galima paversti realybe, į ką norėtumėte įsikūnyti? Kokį gyvenimą norėtumėte gyventi?
– Esu patenkinta šia diena. Darau tai, ką noriu daryti, jaučiuosi laiminga. Tačiau jei galėčiau rinktis – norėčiau įsikūnyti į paukštį arba banginį. Norėčiau apkeliaučiau pasaulį iš paukščio skrydžio arba po vandeniu. Migruočiau iš vieno taško į kitą, man įdomu pamatyti tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų.
– Ryškiaspalviai, hipnotizuojantys ir tarsi į kitas, aukštesnes, materijas panardinantys piešiniai – jūsų vizitinė kortelė. Kai kuriems gali pasirodyti, kad gyvenate savo pačios susikurtame pasaulyje. Ar panašiai ir yra?
– Norėdama kažką sukurti, turiu pasinerti į savo pasaulį. Tačiau dirbti juk tenka kasdien, todėl net nuolat kurdama negaliu prarasti ryšio su realybe. Stengiuosi per daug neįsijausti ir nepasiklysti savo fantazijose.
– Norite būti kitokia? Išskirtinė?
– Be abejo, noriu būti kitokia, išskirtinė, originali savo kūryba ir tuo dalytis su kitokiais ir išskirtiniais žmonėmis bei pasauliu.
– Koks daiktas geriausiai jus apibūdina? – Hmm, manau instrumentas. Gal fortepijonas. (Juokiasi.)
– Ar turite talismaną? – Taip, opalo akmenį. Jis padeda nusiraminti, neša sėkmę. Dar turiu Sibiro haskį. Šuo įneša daug meilės ir šilumos.
– Gavote tarptautinį pripažinimą – Švedijoje buvote įvertinta Kultūros stipendija.
– Vos atvykusi į Švediją gavau puikų kūrybinį darbą unikaliame, jaunimui skirtame projekte. Tai buvo ne tik meninė, bet ir pedagoginė veikla, vykdžiau švietėjišką misiją, dirbau su autizmu ir Alzheimerio liga sergančiais vaikais. Sukūriau daug meno kūrinių, už šį darbą buvau įvertinta.
Po projekto metams išėjau kūrybinių atostogų. Tuomet nusprendžiau, kad laikas visiškai pasinerti į mėgstamą veiklą. Ėmiau skirti daugiau laiko sau, tuomet palaipsniui atradau kūno tapybos meną. Mano gyvenimą šis žingsnis pasuko labai įdomia kryptimi – atsirado daug netradicinių projektų, dalyvavau kūrybiniuose festivaliuose.
– Kaip manote, ar likusi gimtojoje šalyje būtumėte tai pasiekusi? Ar lengva Lietuvoje būti menininku?
– Lietuvoje puikių menininkų yra ne ką mažiau nei krepšininkų. Tačiau iš meno gyventi nėra lengva, viskas priklauso nuo žmogaus. Kariantis žmogus turi nuolat judėti, tobulėti. Tikiuosi, kad apie lietuvių menininkus vis dažniau bus kalbama užsienyje.
– Išvykote iš Lietuvos jauna. Kaip į jūsų darbus reaguoja šeimos nariai? Jaučiate palaikymą?
– Kartais jaučiu. Esu dėkinga mamai ir ypač – grafikos profesoriui Albertui Gurskui. Už tai, kad jis taip stipriai tikėjo tuo, ką aš darau, visada man padėjo, morališkai palaikė.
– Kokie jūsų ateities planai? Ką ketinate nuveikti artimiausiu metu ir kaip save įsivaizduojate po penkerių, dešimties metų?
– Manau, po penkerių metų būsiu daug pasiekusi, dirbsiu su žinomais žmonėmis, būsiu apkeliavusi pasaulį. Apskritai, būsiu stipresnė ir turėsiu pasistačiusi vadinamus gyvenimo pagrindus. Noriu visko kuo daugiau išbandyti. Tikiu, kad po dešimties metų mano šeima, šunys ir aš gyvensime didžiuliame fabrike, kurį paversiu menų fabriku. Dirbsiu su įdomiais projektais ir, svarbiausia, būsiu laiminga.
