Anglijoje lietuvę į priekį varė ir lenkų ašaros bulvių sandėlyje

Kaunietė Elena Veprauskaitė susiraukia, kai užuodžia salierų kvapą – Anglijoje mergina dirbo salotų apdorojimo įmonės ceche. O lenkdama nugarą pas anglų ūkininką mergina sužinojo, kaip skaudžiai rankas subraižo aviečių stiebai, kaip nuo bulvių rinkimo pradeda pūliuoti panagės, kaip tonos per dieną priskintų obuolių naktį pavirsta saldžiausiais sapnais... Šiuo metu E.Veprauskaitė yra finansų mokslų daktarė ir viename iš geriausių Jungtinės Karalystės universitetų tyrinėja negyvybės draudimo sritį.

Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Pučėta

Jan 28, 2014, 5:07 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 12:06 AM

Užsispyrimas, valia ir atkaklus darbas šio rašinio herojei padėjo pasiekti tai, ko ji nei nesapnavo, nei pasakose apie Elenytę girdėjo.

Nuo pirmosios Elenos kelionės į Didžiąją Britaniją praėjo dešimt metų.

Įkyrėjo svetimšalių dėmesys

Šiandien 29 metų E.Veprauskaitė tiksliai prisimena, kai pirmą kartą atvyko į Angliją. „Buvo 2004 metų rugpjūtis. Lietuva ką tik įstojusi į Europos Sąjungą. Tuo metu studijavau Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas. – Red. past.).

Pagal „Concordia“ programą mano universitetas organizuodavo studentams darbą užsienyje. Į Angliją išvykau, kai universitetas mane paskyrė dirbti 20 kilometrų nuo Kembridžo esančioje salotų apdorojimo įmonėje „GS Marketing“, kuri man pasirodė lyg didelis daržovių fabrikas“, – apie pirmąjį savo vizitą pasakoja mergina.

Kaunietė paskaičiavo, kad dirbti vieną mėnesį užsienyje neapsimoka, todėl nutarė pasiimti akademines atostogas ir padirbėti Anglijoje visus metus. Sutartis dėl darbo „GS Marketing“ galiojo keturis mėnesius. „Įmonės valgykloje kartą per dieną gaudavom šilto maisto. Viename kambaryje stovėjo 6 dviaukštės lovos, gyvenau kartu su 11 žmonių. Bet buvo visai smagu ir tikrai nesiskundžiau gyvenimo sąlygomis“, - tikina mergina, kuriai šypsotis, regis, nereikia priežasties.

Dirbdama su daržovėmis studentė vegetare netapo, veikiau priešingai, – nuo to laiko ji negali pakęsti kai kurių žalumynų.

Tačiau daug įkyresnis už salierų kvapą šviesiaplaukei iš Lietuvos buvo „GS Marketing“ dirbančių persų dėmesys. „Visi vadybininkai-prižiūrėtojai šioje darbovietėje buvo iš Irano. Jie europietėms merginoms nedavė ramybės. Jautėmės sekamos. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš nutariau persikelti į Londoną“, – teigia ir intersyvų darbą, ir aktyvų laisvalaikį mėgstanti pašnekovė.

Įsikurti Londone E.Veprauskaitei padėjo draugai. „Darbą susiradau labai greitai. Tiesiog atsispausdinau CV, ėjau per visus restoranus ir parduotuves klausdama, ar reikia naujos darbuotojos“, – pasakoja Elena. Sėkmė jai nusišypsojo netrukus – tą pačią dieną į pokalbį pakvietė ir darbą pasiūlė italų restoranas šiaurinėje Londono dalyje. Jame mergina dirbo beveik metus, o 2005 metų rugsėjį grįžo į Kauną tęsti studijų lietuviškame universitete.

Reikėjo pinigų mokslams - įsidarbino ūkyje

Užsienyje praleistų metų kaunietei užteko, kad ji pajustų, kaip skiriasi visuomenė ir atmosfera Anglijoje ir Lietuvoje. Aplinka, kuri anksčiau atrodė saugi ir sava, ėmė varžyti ir trikdyti. „Supratau, kad Anglijoje žmonės daug laisvesni. Ėmiau planuoti, kur ir kada galėčiau vėl išvažiuoti“, – prisipažįsta E.Veprauskaitė.

2006 metų vasarį ji jau skrido į Danijos sostinę. Pusę metų E.Veprauskaitė mokėsi Kopenhagos universitete pagal „Erasmus“ studentų mainų programą. Studijuoti Danijoje lietuvei labai patiko.

„Didelį įspūdį paliko dėstytojai, jų bendravimas su studentais. Be to, patobulinau savo anglų kalbos žinias. Kai grįžau į Lietuvą iš Kopenhagos, jau tvirtai žinojau, kad magistro laipsnio sieksiu užsienyje“, – sako 2007 metais Kaune žemės ūkio ekonomikos bakalauro diplomą apsigynusi E.Veprauskaitė.

Magistro studijoms mergina pasirinko Svonsio universitetą Velse. „Visada norėjau grįžti į Didžiąją Britaniją, nes man patiko ten gyvenantys žmonės ir kultūra. Svonsio universitetą pasirinkau, nes mokslas jame buvo vienas iš pigesnių, o pragyvenimas šiame mieste kainuoja gerokai mažiau negu, tarkime, Londone“, – atskleidžia pašnekovė.

Prieš pradėdama studijuoti E.Veprauskaitė paprašė akademinių atostogų, kad per jas galėtų užsidirbti pinigų mokslams. Į Anglijos ūkį ji išvyko nelaukdama bakalauro diplomų įteikimo šventės Kaune.

„Jau pirmą darbo dieną vadovė manęs paklausė, ar kalbu lenkiškai. Ir nusistebėjo, kai atsakiau, kad nemoku..., – prisimena E.Veprauskaitė, – Supratau, kad anglų kalbos žinių čia man neprireiks“.

Iš lietuvių liko tik viena

Ji sužinojo, kad aviečių sezonas Anglijoje paprastai prasideda nuo gegužės vidurio-birželio pradžios.

„Iš pradžių avietės veda labai gausiai, todėl ūkininkas priima daug darbuotojų. O maždaug liepos vidury uogų pradeda mažėti. Todėl ūkininkas prasčiausius darbuotojus atleidžia ir palieka gerus, kuriems suteikia progų užsidirbti, kai ūkyje atsiranda kitų derliaus nuėmimo darbų“, – patirtimi dalijasi atkakli ir darbšti mergina. Elenos pastangas darbdavys pastebėjo, todėl leido pasilikti ūkyje per visą vasarą, kai visus kitus kartu dirbusius lietuvius atleido arba jie patys išėjo dėl per didelio krūvio.

Pasak Elenos, jos draugais tapę jauni, 18-19 metų lietuviai prisipažino nesitikėję, kad darbas ūkyje bus toks sunkus.

Tautiečių vietą užėmė darbininkai iš Lenkijos. Tada E.Veprauskaitė ir suprato, kodėl vadovė jos klausė apie lenkų kalbos mokėjimą. „Angliškai jie menkai suprato, o kalbėti nemokėjo. Gyvendama Anglijos viduryje visai neturėjau su kuo pakalbėti. Su ūkininku persimesdavau vos vienu kitu žodžiu per savaitę...“, – lietuvė ėmė jaustis vieniša.

Tačiau netrukus ją nustebino jos pačios protas. „Neįtikėtina, kokios nuostabios yra žmogaus smegenys! Atradau naujus gebėjimus, kai atsidūriau aklavietėje... Tiesiog pradėjau klausyti lenkų, besikalbančių laukuose ir prie namelių. Po truputį ėmiau suprasti, ką jie šneka. Bendravau su naujaisiais kolegomis: aš jiems sakau angliškai, jie man atsako lenkiškai. Taip ir pramokau – vasarai baigiantis anglų kalbos jau nebereikėjo. Kai po kurio laiko vykau į Lenkiją aplankyti draugų, vietinis policininkas oro uoste manęs net paklausė, iš kurio šios šalies krašto esu!“, – šypsosi Elena.

Stojo į kovą su dvimetriniu lenku

Anglas ūkininkas, pas kurį dirbo lietuvė ir būrys lenkų, tikėjosi nemažai uždirbti iš bulvių ir gausaus obuolių derliaus.

Geriausi aviečių rinkėjai būdavo atrenkami skinti obuolius ir dirbti rūšiuojant bulves. Anot E.Veprauskaitės, šių darbų trokško visi, nes viliojo didelis, apie 100 svarų sterlingų per dieną, atlygis. O renkant avietes buvo mokama apie 20 svarų per dieną...

„Man pasisekė. Gavau progą ir dirbti obelų sode, ir bulvių sandėlyje. Sužinojau, kad pirmus metus į ūkį atvykę darbininkai abu šiuos darbus gauna labai retai“, – sako Elena ir priduria, kad tada buvo labai laiminga.

Obuolius darbininkai skynė į krepšius, kuriuos nešiojo ant pilvo. Vyrų krepšiai buvo maždaug pusantro karto didesni negu moterų.

Elena pasakoja, kad skindama obuolius greta dviejų metrų ūgio, tvirto sudėjimo lenko ji pastebėjo, kad dalį laiko jai atima lankstymas iki obuolių dėžės. „Todėl užsimečiau vyrišką krepšį ir pradėjau lenktyniauti su bendradarbiu, kuris pirmas pripildys dėžę obuolių. Skindavom, nors ryte jau paspausdavo šaltukas. Visi darbininkai dėvėjo šalikus ir kepures...

O aš ir mano varžovas į darbą kibdavome vienmarškiniai, su trumpomis rankovėmis. Net ir šaltą dieną per nugarą žliaugė prakaitas. Dėl varžybų dvasios mes priskindavome apie 30 procentų daugiau obuolių negu kiti“, – teigia azartiška ir sportuoti mėgstanti mergina.

Verkė net vyrai

Užtat darbas su angliškomis bulvėmis buvo kančia. Tų metų vasara buvo labai lietinga, liūtys žemę suplūkė, o rugsėjį saulė užkepino. Žemė anglų ūkininko laukuose buvo kieta kaip akmuo.

„Kai technika įvažiavo į dirvą, pradėjo bulves kasti, bulvių kasimo kombainas negalėjo žemių gerai sutrupinti.

Todėl kartu su bulvėmis prikasė ir daug grumstų. Be to, ir pačių bulvių kokybė buvo prasta.

Tad mums, bulvių perrinkėjams ir rūšiuotojams, teko varginantis darbas“, – pasakoja E.Veprauskaitė.

Sandėlyje grupė darbininkų stovėjo prie konvejerio, nuo kurio turėjo pašalinti visas netinkamas bulves ir žemių grumstus. Anot lietuvės, paprastai šis darbas nėra sunkus. Tačiau 2007-ųjų rudenį lengva nebuvo.

„Teko išmesti maždaug pusę krovinio, kurį išberdavo ant judančios juostos. Žemių grumstai buvo tokie kieti ir aštrūs, kad po pusvalandžio darbo suplyšdavo pirštinės ir žemės lįsdavo į panages.

Nebuvo nė vieno darbininko, kuriam nebūtų supūliavę pirštai. Taip skaudėdavo, kad prisiliesti negalėdavom. Net vyrai dirbdavo su ašaromis akyse. Bet pinigai buvo geri“, – nesigaili E.Veprauskaitė, kuri savo kelią į sėkmę visada grindžia darbu.

Tapo geriausia studente

Kai darbas ūkyje baigėsi, mergina įsidarbino vietiniame bare, o 2008 metų rugsėjį pradėjo lankyti paskaitas Svonsio universitete. E.Veprauskaitė studijavo verslo ekonomiką ir finansus.

Atkreipti į save dėmesį lietuvė sugebėjo jau po pirmo semestro, nes jos egzaminų rezultatai buvo labai geri. E.Veprauskaitė laimėjo geriausiam finansų srities studentui skirtą prizą – 250 svarų ir kelionę į Londoną, kompanijos „Willis Re“ būstinę. Prizą įsteigusi „Willis Re“ yra viena iš didžiausių pasaulyje perdraudimo brokerių.

E.Veprauskaitė susipažino su profesoriumi Michaelu Adamsu, kuris buvo šio prizo koordinatorius. „Jis mane pasveikino su pergale ir pasiteiravo apie mano magistro darbą. Kadangi dar nebuvau apsisprendusi, ką tyrinėsiu, profesorius pasiūlė būti mano magistrinio darbo vadovu“, – 2009 metų spalį E.Veprauskaitės rankose buvo magistro diplomas ir puikūs įvertinimai.

Pastebėjęs studentės iš Lietuvos potencialą prof. M.Adamsas ėmė kalbėti apie doktorantūros studijas. Kaunietė neišsisukinėjo: „Atsakiau, kad apie akademinę ateitį negalvoju, nes nusibodo būti studente ir niekada neturėti pinigų“. Tuo metu E.Veprauskaitė, už būsto nuomą ir studijas sumokėjusi iš santaupų, dirbo bare ir per mėnesį turėdavo išsiversti su 350 svarų atlyginimu.

M.Adamsas pasiūlė parašyti prašymą ir bandyti gauti stipendiją doktorantūros studijoms. „Doktorantūros studijos su stipendija skambėjo patraukliai. Pabandžiau ir rezultatai pranoko lūkesčius. Man pasiūlė tęsti studijas ekonomikos ir finansų kryptimis. Pasirinkau finansus, nes norėjau toliau dirbti su prof. M.Adamsu. Ėmiau vis labiau domėtis draudimo sritimi“, – dėsto pašnekovė. Galvoti apie vasaros darbą ūkyje jau nebereikėjo.

Sudomino britų Aktuarų departamento specialistus

Universiteto skirta stipendija padengė doktorantės pragyvenimo išlaidas ir mokestį už studijas.

E.Veprauskaitės tyrimų sritis, negyvybės draudimo rezervų klaidos ir tų klaidų atsiradimo priežastys, sudomino Jungtinės Karalystės Vyriausybės aktuarų departamento specialistus. Jaunai mokslininkei britai skyrė 5 tūkst. svarų per metus, kuriuos ji galėjo išleisti savo mokslinei veiklai: konferencijoms, seminarams, kompiuterio programoms, literatūrai.

„Taip pat dukart per metus vykdavau į Vyriausybės aktuarų departamentą Londone, kur praleisdavau savaitę skaitydama pranešimus, padėdama jiems dirbti“, – apie užmegztus ryšius pasakoja sėkmingai daktaro disertaciją Bato universitete prieš metus apsigynusi mergina.

E.Veprauskaitės specializacija – rizika ir draudimas. „Trumpai tariant, domiuosi, kokie veiksniai draudimo kompanijose daro įtaką rizikai, ir kokias priemones draudimo kompanijos naudoja rizikai mažinti. Taip pat nagrinėju draudimo įstatymus ir buhalterinius standartus“, – aiškina mokslininkė.

Atsivėrė pasaulis

Lietuvė džiaugiasi, kad gali visiškai pasinerti į akademinį darbą viename iš geriausių Jungtinės Karalystės universitetų: „Pirmus dvejus darbo metus Bate aš nedėstau ir neturiu jokių administravimo pareigų“. Tačiau krūvos knygų ant darbo stalo prie kompiuterio jos neprispaudžia.

E.Veprauskaitė labai mėgsta keliauti. Būtent akademinė veikla jai suteikė galimybę keliauti ir megzti naujas pažintis su garsiausiais finansų srities mokslininkais.

„Jau pirmaisiais doktorantūros metais vykau į konferencijas Italijoje, Švedijoje, Singapūre. O antraisiais studijų metais skridau į Australiją“, – apie kelionių įspūdžius Elena galėtų parašyti storą knygą.

Kai viena iš didžiausių Australijos draudimo kompanijų lietuvei suteikė stipendiją, ji pusę metų praleido Sidnėjuje.

Kompanijos biure nebuvo nei vyriškų obuolių krepšių, nei bulvių, tačiau įnikusi į darbą lietuvė kartais nepastebėdavo, kad jau vakaras ir kompanijos biure ji sėdi viena. Užtat po nelengvo pusmečio Sidnėjuje ji leidosi į atostogas Fidžyje.

Po to sekė mokslinės konferencijos Rio de Žaneire (Brazilija), Mineapolyje (JAV), Seule (Pietų Korėja), Niujorke, Filadelfijoje ir Vašingtone.

Šiuo metu mokslininkė planuoja kelionę į Naująją Zelandiją, kur jos laukia 2,5 mėnesio trukmės stažuotė Oklando universitete.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.