Visa galva paniręs į senų automobilių klubo veiklą Renaldas tuomet
negalėjo dovanai skirti daug pinigų, nes buvo bedarbis.
„Iš savo įrankių, įvairių raktų tąsyk suvirinau nedidelį, saujoje
telpantį motociklą. Kiti svečiai atėjo su šampanu, gėlėmis, o aš
savo dovaną laikiau už nugaros ir jaudinausi – ar supras, ar patiks?
Jei nebūtų buvusi tokia visų reakcija, ko gero, vėliau nebūčiau ėmęsis
tokios veiklos. Visi buvo labai nustebę ir gyrė, jog motociklas gražiai
padarytas“, – metalo rankdarbių pradžią prisiminė Renaldas.
Vilkaviškyje netruko pasklisti kalbos apie originaliai sukonstruotą
suvenyrą, atsirado daugiau norinčiųjų įsigyti Renaldo darbų.
„Iš pradžių nemokėjau virinti, – prisipažino Renaldas. – Dabar jau
moku tai atlikti ir dešine, ir kaire ranka“.
Pamažu vilkaviškiečio namų garaže ėmė kauptis krūvos žaliavų: smulkios
automobilių, skalbyklių, siuvimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, laikrodžių
detalės, tarkos, raktai, gilzės.
„Metalo laužo krūva vieniems tėra šiukšlės, o man – aukso krūva.
Kartais žmonės kreivai pasižiūri į mane, berankiojantį kokias metalų
liekanas.
Mano geras bičiulis dirba metalų supirktuvėje, žino, ko man reikia.
Grįžęs namo kartais randu prie durų dėžę su įvairiomis metalo gėrybėmis.
Vilkaviškyje daug kas žino mane, todėl atneša įvairių naudingų detalių.
Labiausiai man reikia guolių. Iš jų darau modelių ratus. Pavyzdžiui,
garvežiui panaudojau 20 guolių. Kartą jų visą kibirą atvežė vieni
žmonės. Man tai buvo tikras lobis.
Iš kibiro gilzių suvirinau ežį. Iš peilių ketinu padaryti erelį. Jau
turiu tūkstantį peilių. Juos po litą perku turguje. Nepigus malonumas.
Tačiau aš jau negaliu kitaip.
Mažiausias mano suvirintas darbas – už degtukų dėžutę mažesnis
motociklas. Didžiausias – Šakių baikeriams padarytas motociklas,
sveriantis vieną toną ir šešis šimtus kilogramų“, – pasakojo Renaldas.
Visi jo iš įvairiausių metalinių atliekų suvirinti modeliai –
traktoriai, motociklai, keturračiai, autobusai, sunkvežimiai – turi
visas reikalingas detales: sankabą, greičių dėžę, duslintuvus, ratus.
Renaldas juokiasi, jog, žiūrėdamas į bet kokį gelžgalį, iš karto mato,
kur jį gali pritaikyti: „Sudėkime keletą raktų, veržlių, apvalių
detalių, karvės gertuvę bei šakę, ir po kelių valandų tupės voras.
Svarbu ne tik fantazija. Reikia išmanyti techniką, jausti
proporcijas, išlaikyti mastelį, žinoti, iš kokių detalių susideda
transporto priemonė. Dabar dirbu sparčiau, nes nusistačiau konstravimo
eiliškumą“.
Renaldas prisipažino, jog vidurinėje mokykloje nei piešimo, nei
apskritai kitomis pamokomis per daug nesidomėjo. Vėliau vilkaviškietis
gavo agronomo diplomą, tačiau juo niekada nedirbo.
Domėjimasis technika atvedė į senų automobilių pasaulį, o prieš
ketverius metus draugui padovanotas suvenyrinis motociklas tapo
aistringu hobiu, išaugusiu į rimtą verslą.
Renaldas dirba pagal verslo liudijimą ir planuoja įkurti solidesnę
įmonę: „Reikalai juda į priekį. Mano darbų kaina dažniausiai priklauso
nuo kliento piniginės, tačiau tūkstančių tikrai nekainuoja“.
Apie 500 vilkaviškiečio sumeistrautų lauko skulptūrų iš metalo yra
Vištyčio miestelyje, poilsiavietėje „Pušelė“. Originalių suvenyrų pageidauja
įsigyti įvairių Lietuvos miestų gyventojai.
Vieniems patinka natūraliai surūdiję modeliai, kiti nori šlifuotų bei
dažytų.
Renaldo suvirinti keturračiai iškeliavo į Kinijos gamyklą, gaminančią
tikrus keturračius, bei į vieną Vokietijos bendrovę, teikiančią
techninės pagalbos paslaugas.