Visa galva paniręs į senų automobilių klubo veiklą Renaldas tuomet negalėjo dovanai skirti daug pinigų, nes buvo bedarbis.
„Iš savo įrankių, įvairių raktų tąsyk suvirinau nedidelį, saujoje telpantį motociklą. Kiti svečiai atėjo su šampanu, gėlėmis, o aš savo dovaną laikiau už nugaros ir jaudinausi – ar supras, ar patiks?
Jei nebūtų buvusi tokia visų reakcija, ko gero, vėliau nebūčiau ėmęsis tokios veiklos. Visi buvo labai nustebę ir gyrė, jog motociklas gražiai padarytas“, – metalo rankdarbių pradžią prisiminė Renaldas.
Vilkaviškyje netruko pasklisti kalbos apie originaliai sukonstruotą suvenyrą, atsirado daugiau norinčiųjų įsigyti Renaldo darbų.
„Iš pradžių nemokėjau virinti, – prisipažino Renaldas. – Dabar jau moku tai atlikti ir dešine, ir kaire ranka“.
Pamažu vilkaviškiečio namų garaže ėmė kauptis krūvos žaliavų: smulkios automobilių, skalbyklių, siuvimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, laikrodžių detalės, tarkos, raktai, gilzės.
„Metalo laužo krūva vieniems tėra šiukšlės, o man – aukso krūva. Kartais žmonės kreivai pasižiūri į mane, berankiojantį kokias metalų liekanas.
Mano geras bičiulis dirba metalų supirktuvėje, žino, ko man reikia.
Grįžęs namo kartais randu prie durų dėžę su įvairiomis metalo gėrybėmis. Vilkaviškyje daug kas žino mane, todėl atneša įvairių naudingų detalių.
Labiausiai man reikia guolių. Iš jų darau modelių ratus. Pavyzdžiui, garvežiui panaudojau 20 guolių. Kartą jų visą kibirą atvežė vieni žmonės. Man tai buvo tikras lobis.
Iš kibiro gilzių suvirinau ežį. Iš peilių ketinu padaryti erelį. Jau turiu tūkstantį peilių. Juos po litą perku turguje. Nepigus malonumas. Tačiau aš jau negaliu kitaip.
Mažiausias mano suvirintas darbas – už degtukų dėžutę mažesnis motociklas. Didžiausias – Šakių baikeriams padarytas motociklas, sveriantis vieną toną ir šešis šimtus kilogramų“, – pasakojo Renaldas.
Visi jo iš įvairiausių metalinių atliekų suvirinti modeliai – traktoriai, motociklai, keturračiai, autobusai, sunkvežimiai – turi visas reikalingas detales: sankabą, greičių dėžę, duslintuvus, ratus.
Renaldas juokiasi, jog, žiūrėdamas į bet kokį gelžgalį, iš karto mato, kur jį gali pritaikyti: „Sudėkime keletą raktų, veržlių, apvalių detalių, karvės gertuvę bei šakę, ir po kelių valandų tupės voras. Svarbu ne tik fantazija. Reikia išmanyti techniką, jausti proporcijas, išlaikyti mastelį, žinoti, iš kokių detalių susideda transporto priemonė. Dabar dirbu sparčiau, nes nusistačiau konstravimo eiliškumą“.
Renaldas prisipažino, jog vidurinėje mokykloje nei piešimo, nei apskritai kitomis pamokomis per daug nesidomėjo. Vėliau vilkaviškietis gavo agronomo diplomą, tačiau juo niekada nedirbo.
Domėjimasis technika atvedė į senų automobilių pasaulį, o prieš ketverius metus draugui padovanotas suvenyrinis motociklas tapo aistringu hobiu, išaugusiu į rimtą verslą.
Renaldas dirba pagal verslo liudijimą ir planuoja įkurti solidesnę įmonę: „Reikalai juda į priekį. Mano darbų kaina dažniausiai priklauso nuo kliento piniginės, tačiau tūkstančių tikrai nekainuoja“.
Apie 500 vilkaviškiečio sumeistrautų lauko skulptūrų iš metalo yra Vištyčio miestelyje, poilsiavietėje „Pušelė“. Originalių suvenyrų pageidauja įsigyti įvairių Lietuvos miestų gyventojai.
Vieniems patinka natūraliai surūdiję modeliai, kiti nori šlifuotų bei dažytų.
Renaldo suvirinti keturračiai iškeliavo į Kinijos gamyklą, gaminančią tikrus keturračius, bei į vieną Vokietijos bendrovę, teikiančią techninės pagalbos paslaugas.
