Kur nors gatvėje sutikęs kaunietį Artūrą Karpavičių, net negalėtum įtarti, kad vyriškis turi gana egzotišką ir smalsumą žadinantį pomėgį. Brolijai „Viduramžių pasiuntiniai“ priklausantis vyras pats savo hobį vadina sportu ir gyvenimo būdu, reikalaujančiu ne tik laiko, bet ir vidinio užsidegimo, technikos, ištvermės, greičio, jėgos.
„Norint gerai kautis, neužtenka būti vien tik stipriam ar greitam. Reikia turėti visą kompleksą savybių. Nebus bent vienos iš šių išvardintų, tuomet ir seksis gerokai sunkiau. Gali būti greitas, ištvermingas ir užsidegimo turėti. Bet jeigu neturėsi pakankamai jėgos, smūgių neužskaitys. Smūgiai yra vertinami pagal tai, kokią žalą jie galėtų padaryti.
Tad jeigu tai buvo taiklus, bet silpnas smūgis, jo neužskaito. Antra vertus, jeigu žmogus bus greitas, ištvermingas ir stiprus, bet neturės technikos, tai žiūrovai matys ne riterių kovą, o tik dviejų vienas kitą daužančių bulių susirėmimą“,– pasakoja šiųmetinio riterių turnyro nugalėtojas.
Įveikęs visus savo priešininkus turnyro nugalėtojas iškovojo ir garbingą prizą – Lietuvos kariuomenės vado kalaviją.
Šarvai sekina ir alina
Prieš šešerius metus (nuo 2008 m. rudens) į brolijos veiklą įsitraukęs A.Karpavičius sako pastebintis, kad į viduramžių šventes ar riterių turnyrus susirenkančius žiūrovus galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni žavisi, grožisi ir stengiasi suprasti. Kiti naiviai įsivaizduoja, kad ir patys staiga galėtų tapti riteriais, kurie įlindę į šarvus švaistytųsi kalaviju nors ir pusvalandį.
„Kai duodi jam į rankas savo maždaug 4 kg sveriantį šalmą, iš karto smagu stebėti, kaip šypsena iš jo veido dingsta. Jis pradeda suprasti, kad yra neteisus. Labai smagu tokius nusodinti. Jie prisižiūrėję filmų, kuriuose režisieriai viską pagražino. Mes su kolegom jau atkreipėme dėmesį į tai, kad negalime rimtai žiūrėti istorinių filmų apie viduramžių karyba. Mes matom visas nesąmones. Visi įsivaizduoja, kad su šarvais gali valandų valandas kovoti. Bet taip nebūdavo. Tais laikais riterių priekinės linijos keisdavosi kas kelias minutes. Nes riteriai greitai pavargdavo. Ir dabar kovotojai greitai pavargsta“,– sako Artūras.
Kariuomenės vado prizą vyras iškovojo vilkėdamas beveik 30 kg sveriančius šarvus ir rankose laikydamas maždaug pusantro kilogramo sveriantį kalaviją. Savo ginklą Artūras vadina „pusantriniu“. Tai nemažas ginklas, tačiau pakankamai lengvas, kad jį galima būtų valdyti viena ranka, nors pritaikytas dviem rankom.
„Yra kalavijai, pritaikyti valdyti viena ranka. Yra dviejų rankų kalavijai. Mano ginklas – tarpinė grandis tarp jų. Tai yra turnyrinis ginklas, aš jam ir atsidavęs. Karyboje jis nebuvo naudojamas, tai buvo daugiau miesto gyvenimo ir turnyrų ginklas“,– pasakoja riteris.
Maža to, kad sveria dešimtis kilogramų, šarvai dar ir kausto judesius. Todėl akivaizdu, kad turnyruose besikaunantiems riteriams nebūna lengva: „Ir kelias minutes kovoti sunku. Tos kelios minutės yra daug. Bene svarbiausi visoje kovoje yra pirmoji minutė. Nes kovotojas dar turi energijos, dar gali atlikti energingus ir sudėtingus manevrus. Bet su kiekvienu judesiu energijos resursai mažėja. Nes visą energiją labai greitai išsunkia šarvai“.
Pomėgis liko nuo vaikystės
Artūras sako, kad jis, kaip ir dauguma berniukų, vaikystėje žavėjosi filmais apie riterius ir jų kovas. Vasaras leisdamas kaime, jis drožinėdavo įvairiausius ginklus, taip pat gamindavosi ir kalavijus, su kuriais vėliau kapodavo krūmus.
Prieš šešerius metus vyras įsitraukė į brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ veiklą ir pradėjo aktyviai treniruotis. Sako, kad taip nutiko dėl to, kad susižavėjimas riteriais dar nebuvo išblėsęs.
„Žiūriu į tai, kaip į sportinę veiklą. Galėčiau eiti į krepšinio treniruotes, į futbolo... Bet čia yra tai, kas mane domina. Anksčiau buvau lankęs ir karatė, ir dziudo būrelius. Mane visada traukė kova. Dabartinėje mano veikloje yra ir kovos, ir nuo vaikystės užsilikusio hobio, ir daug kitų emocijų, kurios mane žavi ir traukia“,– pasakoja Artūras.
Jis sako, kad riterių kovose neegzistuoja griežtai apibrėžtų taisyklių rinkiniai, aiškiai formuluojami kitose sporto šakose. Riteriai laikosi savotiško nerašyto garbės kodekso, neleidžiančio priešininko badyti.
„Kiekvienas eidamas į ringą supranta, kuo rizikuoja. Tad jo priešininkas praktiškai nesirūpina tuo. Aišku, nesistengiame specialiai žaloti priešininko. Jeigu matome atvirą vietą arba priešininkui nusmunka šalmas, į nepridengtą galvą nesmūgiuojame. Tai ir yra savotiškas etikos kodeksas, garbės reikalas“,– kovų subtilybes atskleidžia riteris.
Egzistuoja ir dar viena nerašyta taisyklė, kurios stengiamasi laikytis: nesielgti su priešininku taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi jis. Tiesiog tai negarbinga. Pavyzdžiui, riteriai niekada nespardo priešininkui į tarpkojį. Nes visi supranta, kad jei kas nors taip pasielgs, pats netruks sulaukti panašaus veiksmo:
„Vienų komandinių rungtynių metu užsienyje teko stebėti tokią situaciją. Kovojo komandos. Penki prieš penkis. Keli vienos komandos kovotojai pasigavo kitos grupės riterį, jį užspaudė, o vienas kovotojas iš nugaros tam riteriui kalaviju smūgiavo į kojas, norėdami specialiai sužaloti, kad tas nebegalėtų toliau kautis. Riteris atsilaikė. Bet kito susirėmimo metu jo komandos nariai specialiai pasigavo tą, kuris taip darė ir keliese jam taip atidaužė kelius, kad nuo to karto jokia komanda taip nebesielgė. Užteko vieną gerai pamokyti, jį parodyti pavyzdžiu, kad kiti daugiau taip nebesielgtų“.
Antra vertus, nors laikomasi garbės kodekso, ringe susikovę riteriai dažnai neišvengia traumų. Artūras sako, kad kiekvienas eidamas į ringą pats rūpinasi savo saugumu, pats riteris yra atsakingas už tai, bus sužalotas ar ne.
„Tai priklauso nuo jo kovos metodikos (jis kovodamas ginasi ar ne), priklauso nuo jo šarvų (kokia jie yra, pakankamai apsaugo ar ne). Jeigu kažkas, norėdamas turėti greičio ir manevringumo pranašumą į ringą eina su lengvesniais šarvais, didėja tikimybė, kad jis ir susižalos smarkiau. Nes lengvesni šarvai blogiau saugo nuo stipresnių smūgių“,– sako kovotojas.
Pastebi muziejininkų klaidų
Riterių gyvenimo būdą propaguojantys žmonės save kartais vadina rekonstruktoriais. Tai reiškia, kad viskas, ką jie daro, turi tilpti į istorijos rėmus, turi jaustis istorijos dvasia. Savo veikloje brolijos nariai, kiek įmanoma, stengiasi išlaikyti autentiškumą. Tai liečia ir riterių kovų stilių. Artūras sako, kad medžiagos apie tai, kaip senovėje buvo kovojama, yra daugiau nei galima aprėpti.
Informacijos semiamasi iš labai įvairių šaltinių. Tai ir senoviniai antkapiai, paveikslai, kronikos, kovos technikos ir stilių aprašymai, net knygos apie tai. Vieni kovotojai visu tuo domisi patys ir tuo gyvena. Kiti informacijos semiasi iš pirmųjų:
„Mūsų brolijos įkūrėjai yra tos srities ekspertai, jei kalbėsime apie šarvų gamybą, naudojimo ypatumus. Net būna, kad važinėdami po Europos muziejus, mes dažnai pastebime istorikų klaidų. Pavyzdžiui, aptinkame stendą su šarvų komplektu ir skaičiuojame klaidas. Tarkime, sumaišyti šarvų elementai, įvairios detalės, ne tie antveidžiai ant šalmų uždėti ir panašiai.
Paprastas istorikas, kuris niekad nečiupinėjęs to šarvo, tos detalės, nežinodamas, kaip ji yra gaminama, gali ir nesuprasti, kodėl ji ten netinka. Jam atrodo, kad šalmas yra šalmas, antveidis yra antveidis. Juos paėmė ir suklijavo. Paėmė pėstininko šalmą, uždėjo raitelio antveidį ir viskas. Bet realiai to juk niekada nebūdavo“.
Šarvus gaminasi, ginklus perka
Dar prieš kelerius metus riterio Artūro kolegos šarvus pirkdavo, patys gamindavosi tik kai kurias detales. Dabar jie jau tiek įgudo, kad šarvų gamyba jiems tapo gyvenimo būdu. Tuo tarpu ginklus riteriai perka.
„Ginklakalystė yra visiškai atskiras mokslas. Jį yra įvaldę tik aukšto lygio kalviai. Pagaminti ginklą ekspozicijai – paprasta. Net ir pradedantis kalvis gali padaryti gražų ginklą. Bet padaryti tvirtą ginklą, kad jis būtų tinkamas kovai, kad ilgai tarnautų... Čia jau menas. Todėl mes ginklus perkame. Dažniausiai iš užsienio, iš tų kalvių, kurie tikrai ilgai užsiiminėja kovinių ginklų gamyba“,– sako riterių turnyro nugalėtojas.
Jam šypseną kelia žiūrovų tvirtinimai, kad ringe kovojama netikrais ginklais. Į tai Artūras visada atsako, kad tikras ginklas guli muziejuje ir jam koks pusė tūkstančio metų. O ringe kovojama autentiškomis kopijomis, atkurtomis pagal to amžiaus standartus ir net brėžinius. Šios kopijos atitinka muziejuje gulinčio ginklo svorį ir dizainą.
„Ginklai ir šarvai gaminami net iš tokio metalo, kuris yra artimiausias tam laikotarpiui. Tai paprasčiausia geležis. Visą tai, ką mes naudojame, yra autentiškos kopijos. Mes važinėjame po muziejus, stebime, analizuojame, kokie šarvai buvo. Tų šarvų pilna knygose, paveiksluose, freskose, raižiniuose, ant bažnyčių durų, istorinių pastatų, antkapių. Visur pilna tos informacijos. Pavyzdžiui, ant vieno istorinio pastato durų užsienyje išraižyti keli stovintys riteriai. Pagal juos analizuojamos šarvų detales. Kreipiamas dėmesys net į tokias smulkmenas, kuriose vietose išgręžtos skylutės rašteliams suverti. Lygini su kitais šaltiniais, vartai aprašymus, domiesi, kiek jie sverdavo ir taip bandai atgaminti kuo tikslesnę šarvų kopiją. Kad jie kuo tiksliau atitiktų to amžiaus gaminį“,– pasakoja A.Karpavičius.
Naujokui tenka mokytis mažiausiai pusmetį
Tačiau norint susikauti riterių turnyre vien šarvų ir kalavijo neužtenka. Prieš tai reikia išlieti nemažai prakaito ruošiantis. Kiekvienas naujokas yra mokomas pačių paprasčiausių judesių, teisingos stovėsenos, gynybinių padėčių. Kai daugybę kartų kartodamas išmoksta vieną judesį, jis mokomas kito sudėtingesnio – atakos ar gynybos.
Išmokęs pagrindinių judesių, būsimas riteris pradeda dirbti su svoriais. Jis apvelkamas judesius varžančiu pošarviu ir treniruojasi toliau. Praėjęs šį etapą, naujokas jau velkasi šarvus, kurie dar labiau varžo judesius ir sekina. Ir vėl šimtus ar tūkstančius kartų kartoja tuos pačius veiksmus.
„Praeina maždaug pusė metų, kol jis kažko pasiekia. Tik tuomet jis gali būti išleistas į pirmą kovą. Aišku, viskas labai priklauso nuo žmogaus, nuo jo iniciatyvos. Jis turi pasiruošti. Jei jis nėra pasiruošęs, jo leisti į ringą negalima, nes greitai patirs traumą. Čia labai svarbi yra paties žmogaus iniciatyva. Jei jis vieną kartą atėjo į treniruotę, o kitą kartą neatėjo, tai tiek jis ir nori. Riteriais tampa tie, kurie treniruojasi“,– sako Artūras.
Pats šių metų riterių turnyro nugalėtojas treniruotėms per savaitę skiria po 6-9 valandas. 2-3 kartus jis treniruojasi sporto salėje po 2-3 valandas. Kelis kartus per savaitę dar po valandą ar dvi jis treniruojasi namuose. Kelis kartus per mėnesį taip pat treniruojasi ir su šarvais.
Laiko reikalauja ne tik treniruotės. Jo reikia skirti ir šarvų bei ginklo priežiūrai: „Po kiekvienos kovos juos ištepu alyva, kad nerūdytų. Juos po kiekvieno panaudojimo reikia sutvarkyti – išvalyti prakaitą, vandens kondensatą, sutepti. Po kovų reikia atlankstyti metalą, nulaužtas detales pataisyti“.
Įgyvendino du tikslus iš trijų
Nors riterių gyvenimo būdu A.Karpavičius aktyviai domisi šešerius metus, kryptingai kovoms turnyruose jis ruošiasi ir į ringą vienas prieš vieną eina tik pastaruosius trejus metus.
„Kai tik prieš kelerius metus pradėjau treniruotis tokiems turnyrams, turėjau kelis tikslus – nugalėti du kovotojus, kuriems buvau tuo metu pralaimėjęs, ir per turnyrą laimėti pusantros rankos kalaviją. Du punktus jau įgyvendinau. Nugalėjau vieną kovotoją, kuriam buvau pralaimėjęs (tai yra Italijos čempionas). Kalaviją jau irgi laimėjau. Dar liko Latvijos čempioną nugalėti, kuris pernai laimėjo turnyrą. Šiemet jis neatvažiavo, teks laukti kitų metų“,– planais dalinasi riteris.
Jis neslepia, kad sėkmę ringe atnešė ir ankstesnių kovos menų, kuriais užsiiminėjo, naudojama taktika: „analizuok priešininką, nuvargink jį, jo jėgą panaudok prieš jį patį“.
Pergalę lėmė per kelerius metus sukaupta patirtis. Kiekvienas kovotojas ringe turi savitą stilių. Vieni mėgsta artimą kontaktą, kiti (jiems save priskiria ir A.Karpavičius) mėgsta išlaikyti atstumą nuo priešininko.
„Man yra patogiau kontroliuot atstumą, išvengti smūgių, apsiginti ir atakuoti. Aš priešininko būsimą judesį matau iš tam tikrų jo pasiruošiamųjų judesių. Tarkim, aš galiu nuspėti, smūgio kryptį, žiūrėdamas į priešininko riešus, į tai, kaip jie juda. Kiti kovotojai iš to, kaip priešininkas kojas sudėlioja, jau gali spėti, iš kurios pusės ir koks bus smūgis. Kai numatai kitą priešininko žingsnį, gali iš karto pasiruošti gynybai arba kontratakai“,– sako Artūras.
Nepaisant to, kad tapo turnyro nugalėtoju, vyras tvirtina vis dar esąs „žalias“ kovotojas: „Yra už mane daugybė geresnių. Tokiems turnyrams ruošiuosi tik trečius metus. Yra žmonių, kurie daugiau kaip 10 metų treniruojasi. Mūsų klubo vadovai tuo užsiima jau daugiau kaip 10 metų. Bet mūsų brolijos organizuojamose šventėse jie nedalyvauja, nes patys dažniausiai tuos turnyrus ir rengia, tad patys kautis jau fiziškai nebespėja“.
