Stalai, lentynos, didelis akvariumas su terariumu, sukalti siauri mediniai laiptukai be turėklo, vedantys į palubėje įrengtą antrąjį dirbtuvių aukštą. Ir daiktų, daiktelių – gyva galybė. Kai kurių net paskirties nenuspėsi. Jais nudėlioti bene visi įmanomi horizontalūs paviršiai. O vertikalūs nukabinėti diplomais, padėkos raštais, įvairių renginių dalyvio kortelėmis ir .
Gudriai į barzdą besišypsantis šeimininkas ilgais žilstelėjusiais plaukais atsiprašo, kad nespėjo susitvarkyti. Bet akivaizdu – šios žavingos meninės betvarkės tvarkyti nei įmanoma, nei reikia. Ji ko gero atspindi savo šeimininko, norinčio viską aprėpti, viską išbandyti, viskam skirti dėmesio ir suderinti, kas nesuderinama, vidų.
„Gaila buvo išmesti“, - šypsosi, rodydamas ant staliuko pamerktą gelstelėjusį amarilio stiebą nubyrėjusiu žiedu. 50-mečio jubiliejų S.Udrys atšventė dar kovą – tiek laiko amarilis stypso ant stalo.
Daiktams – antras gyvenimas
S.Udrį ko gero daug kas atsimena iš įvairių mugių ir miestų švenčių, kaip neaukštą ilgaplaukį vyrą su keista kepuraite, prekiaujantį papuošalais iš lauko akmenų. Menininkas, pagal profesiją – tekstilininkas, - prisipažįsta, kad akmuo yra jo pragyvenimo šaltinis.
Plastikiniuose maišeliuose, kurių – pilna dėžė, - subtiliai suderinti, sudėlioti iš įvairių atspalvių akmenukų vėriniai, auskarai ir apyrankės. Kai kurie jų – primenantys amuletus, dvelkiantys dar už pagonybę ankstesniu pirmykščiu laukiniškumu. Kažkuo, kas galbūt užmiršta, bet neatskiriama nuo žmogaus prigimties, o gal apskritai yra pati esmingiausia jo dalis.
„Nepamirškit, kad mes gimstame prie akmens – pamatai būna iš akmenų. Ir mirštame – antkapis iš akmens“, - filosofuoja S.Udrys, sėdėdamas pasikišęs vieną koją, o kitą nuleidęs ant žemės. Akis užkliūva už dėžutės, kurioje – segės iš tuščių šovinių gilzių, dekoruotos akmenimis, stirnų dantimis ir velnio pirštais. Menininkas papuošalus kuria ne tik iš akmenų. Kuo keistesnis daiktas – tuo įdomiau rasti sprendimą, kaip jį pritaikyti ir padaryti kažkuo gražaus.
„Labai mėgstu daryti papuošalus iš rastų daiktų, - prisipažįsta jis. - Arba iš tų, kuriuos žmonės atiduoda – senų laikrodžių ir panašiai. Aš jiems duodu antrą gyvenimą. Kartais netgi būna, išsitraukiu iš bato akmenuką, ir jį kažkur įmontuoju“.
Titnagas – ne blogiau už oniksą
Daugiausiai dėmesio S.Udrys vis dėlto skiria akmeniui. Ne brangakmeniams, ne pusbrangiams – o paprastiems lietuviškiems lauko akmenėliams. Jie – ne prastesni už svetimus išreklamuotus agatus ir granatus.
„Aš tuos akmenis kartais pridedu prie lietuviškų ir sulyginu, kad niekas nesakytų, jog uzbekiškas akmuo geresnis už lietuvišką. Yra tokio gražaus lietuviško akmens, kad kiti net neatspėja, jog jis lietuviškas. Tereikia tik parodyti, pateikti žiūrovui“, - sako S.Udrys.
Kaip įrodymą prieš akis jis padeda nupoliruotą titnagą. Iš kitų pusių nelygaus natūralaus akmens nupoliruota pusė blizga lyg stiklas, juodame paviršiuje išryškėja mistiški į galaktikas panašūs raštai. Vaizdas ne prastesnis už oniksą ar obsidianą.
Šalia titnago – perpjautas ir nupoliruotas lietuviškas smiltainis. Tas nuobodusis pilkasis lauko akmenėlis, iš kurio daroma skalda. Viduryje skleidžiasi rudos spalvos raštas, primenantis nėrinius. S.Udrys prisipažįsta, kad titnagą būtų linkęs laikyti pusbrangiu akmeniu. Kodėl jis tokiu nepripažįstamas? Kas dabar supaisys.
Paklaustas, ar teisinga Lietuvą vadinti gintaro kraštu, kūrėjas suabejoja. Kaip galima ją tokia vadinti, jeigu patiems lietuviams gintaras atsibodęs? Papuošalų, į kuriuos įkomponuota gintaro, lietuviai neperka – bet mielai perka rusai.
Lietuviški žali akmenys
„Koks lietuviškas akmuo jums labiausiai patinka?“ - pasidomiu. „Žalias“, - užtikrintai sako S.Udrys. Labai nustebusi, kad ir tokių būna, paprašau parodyti.
Pakilęs mediniais laiptukais į savo dirbtuvių antrąjį aukštą, menininkas sugrįžta su pora plokščių ir pailgų aiškaus melsvai žalio atspalvio akmenėlių. Padėjęs ant stalo paaiškina, kad žalių akmenų daugiau galima prisirinkti nuvažiavus arčiau Latvijos.
„Būna žali, bet negražūs – bet jie vis tiek mane traukia, aš jų pririnkęs daugybę“, - pasakoja S.Udrys. Skirtingų spalvų akmenys pas jį sukrauti atskirose dėžutėse. Žali – atskirai, raudoni – atskirai, taip pat juodi, balti. Akmenų pavadinimais ir chemine sudėtimi S.Udrys sako nesidomintis – anksčiau bandęs, bet pasimetęs tarp daugybės jaspių ir opalų pavadinimų ir numojęs ranka.
Menininkas į savo papuošalus įkomponuoja tokius akmenis, kokius juos padarė gamta – pats nešlifuoja. Tačiau prisirenka tokių, kurie pačios gamtos yra padaryti dailios formos, plokšti, apvalūs. „Nebereikia įdėti darbo. Tai kaip gamtos dovana“, - sako jis.
Idealus dydis, tinkamas papuošalų gamybai – kad pralįstų pro plastmasinio butelio kakliuką. Rinkdamas akmenis, S.Udrys Lietuvos pajūriu sako nueinantis nuo vienos sienos iki kitos. Rinkti akmenukus menininkui patinka ne mažiau, kaip ką nors iš jų padaryti.
Amuletus gamina, bet neužkalba
Kuriant papuošalą, pirmiausiai tenka suderinti akmenukus spalviškai, pagal formas. „Kartais būna, kad žmona skambina ir klausia, ką aš veikiu. Sakau, kad smėlio dėžėj sėdžiu. Vartau akmenukus, derinu. Darau tai neskubėdamas. Tai lyg žaidimas su jais. Pradedi juos suprasti, pajusti“, - pasakoja ir palygina akmenų dėliojimą su natų dėliojimu, kuriant muziką.
Kokių nors pranešimų savo dirbiniuose sako nekoduojantis. „Aš esu amuletų gamintojas, bet ne užkalbėtojas“, - juokauja.
Atsisėdęs prie savo darbo stalo, S.Udrys paima į rankas glotnų akmenėlį ir, įjungęs akmens pjaustymo diską, kruopščiai įrėžia aplink akmenį griovelį. Besisukančiu aštriu disku apeina aplink kelis kartus. Laksto žiežirbos, per dantis eina garsas, lyg sovietiniame stomatologijos kabinete.
Menininkas nenaudoja nei pirštinių, nei apsauginių akinių, baigęs nupučia dulkes. Į padarytą griovelį įleista ir tvirtai užsukta sidabruota ar žalvarinė viela patikimai laikysis ir nenukris.
Tokią technologiją S.Udrys sako sugalvojęs pats ir „išradęs dviratį“ – vėliau sužinojęs, kad šitaip papuošalus gamindavo ir Amerikos indėnai. Į akmenis S.Udrys kartais įkala metalo gabaliukų, iš jų suformuodamas runas ar kitus nesudėtingus simbolius, taip sukurdamas įspūdingus amuletus.
Jeigu dirbant akmuo skyla, tokius S.Udrys surenka ir „grąžina į gamtą“. Nelaidoja – laidoti nereikia, tiesiog grąžina į gamtą.
„Aš visur noriu akmenį liesti“, - prisipažįsta menininkas, iš akmens darantis ne tik papuošalus. S.Udrys Lietuvoje garsėja ir kaip aukurų statytojas. Punios šile yra jo iš akmens pastatytas aukuras, kurio viršutinis akmuo sveria virš 3,5 tonos.
Menininko statytų aukurų yra ir kitose Lietuvos vietose. Jis sakosi nesantis didelis senovės baltų tikėjimo aktyvistas, bet visuomet džiaugiasi, jeigu jį pasikviečia šventėms pastatyti aukuro.
Pradėjo nuo vėrinio žmonai
Viskas prasidėjo prieš tris dešimtis metų, kai S.Udrys pagamino papuošalą iš akmenų tuomet dar savo būsimai žmonai. Jai labai patiko, draugės užsimanė taip pat – teko gaminti vis daugiau ir daugiau.
Kito pajamų šaltinio S.Udrys, priklausantis Tautodailininkų sąjungai, sakosi neturintis, gyvenantis tik iš papuošalų gamybos. Uždirbantis iš jų tiek, kad pragyventi, bent jau egzistuoti, užtenka. Tiesa, žiemą būna ir visiškai „tuščių“ mėnesių, tačiau juos kompensuoja mugių ir užsakymų gausesnis vasaros sezonas.
S.Udrys turi ir interneto puslapį, kurį jam sukūrė sūnus, bet internetine prekyba nelabai užsiima, pats internetu nesinaudoja. Jo papuošalų galima rasti įvairiose galerijose, užsakymų sulaukia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių.
„Pradžioje žmonės bijo, kad akmuo gali būti šaltas, sunkus – kol nepradeda nešioti“, - sako S.Udrys. Bet panešioję nebenori su papuošalu skirtis. Labai daug senų klientų grįžta, prašydami pataisyti jau sunešiotą amuletą, pavyzdžiui, nusitrynus sidabruotai vielai. Kiti išvykę nuolat kam nors padovanoja ir ateina naujo.
Menininkas nemėgsta sieti savo darbų su kokiais nors ezoteriniais mokymais ar astrologija. Prisipažįsta, kad nemėgsta, kai per muges prie jo prieina ezoterikos gerbėjai ir pradeda daug aiškinti.
„Nebežinau, ir kaip jiems pasakyti, kad pusę to, ką jie sako, aš ir taip žinau, o pusės man nereikia. Man reikia žinoti, kaip aš padarysiu techniškai, kaip man bus gražiai. O kai dar prašo apie horoskopinius lietuvių akmenis kalbėti... Kas žino, kokie yra horoskopiniai lietuvių akmenys? Jie sugalvoti ten, Europoje – tai jūs ir turėkitės“, - komentuoja S.Udrys.
Ant vagių nepyksta
Tačiau šiek tiek mistikos jo darbe yra. „Būna, kad padarau papuošalą ir jau žinau per mugę, kam padovanosiu. Konkrečiam žmogui. Ateina – padovanoju. Dovanoti reikia visada. Taip, kaip kiekvienoje mugėje reikia nurašyti, kad kažkiek papuošalų bus pavogta“, - aiškina menininkas.
Ant vagišių S.Udrys sako nepykstantis, nors jeigu sučiumpa vagiant – barasi. „Jiems, matyt, reikia to daikto“, - sako. Labai daug iš S.Udrio pavagiama auskarų – juos ko gero lengviausia pavogti. Vagia auskarus po vieną – ką po to daro, neaišku, bet, matyt, žmonėms reikia.
Skirtingiems klientams S.Udrys per mugę gali pasakyti skirtingą to paties papuošalo kainą. Ji priklauso nuo žmogaus, kaip juokauja menininkas - nuo jo batų. „Ateina mokytojai, kurie nori, ir tu matai, kad jie tikrai neturės tiek, kiek aš paprašysiu. Jiems pasakau mažesnę kainą. Būna, kad manęs netgi klausia: „Kodėl jai pasakėt vieną kainą, o man kitą?“ Sakau, aš jai labiau noriu parduoti, negu jums“, - pasakoja S.Udrys.
Būna žmonių, kuriems jis apskritai nenori parduoti savo kūrinio – tada pasako tokią kainą, kad jis nusisuktų ir nueitų. Tokiu atveju geriausia, kai dirbiniais prekiauja galerija – tuomet autorius nemato, kas perka. Bet būna, kai norisi ir padovanoti.
Nė vieno savo darbo, kad ir kiek į jį širdies būtų įdėta, S.Udrys neužlaiko. „Jeigu matau, kad kažkam patinka mano darbas – aš jį paleidžiu, - sako. - Aišku, ne iš karto. Džiaugiuosi bent kelis mėnesius prieš paleisdamas“.
Kolegos jam priekaištauja, kodėl jis savo darbų nefotografuoja. „Jiems S.Udrys atsako, kad ne nuotraukos turi kalbėti, o darbai. Tai yra bendravimas. „Mačiau pas Svajų“, „Čia – Svajaus darbas“ - tokia informacijos sklaida menininkui pati priimtiniausia.
Paprašytas atskleisti savo sėkmės formulę, S.Udrys ilgai negalvoja. „Jeigu žmogus kviečia – reikia atsiliepti“, - pasako paprastą, bet labai daug aprėpiantį gyvenimo išmokytą receptą.
