Istorija žino nemažai šeimų, nuo nulio sukūrusių tikras verslo imperijas. „Forbes“ prisiminė 9 pasaulinius klanus, turinčius šlovingą praeitį ir sėkmingą dabartį
Vokiškojo kapitalizmo pionieriai, XV amžiuje įkūrę galingiausią banką. Pagrindiniai Habsburgų imperijos bankininkai save kildina iš paprastų audėjų, kurie XIV amžiuje persikėlė į Augsburgą Bavarijos pietvakariuose. Ten jie ir pradėjo smulkų, bet pelningą verslą. Veikiai nuo vietinių audėjų produkcijos pardavimo jie persimetė į lupikautojus.
Fuggeriai taip praturtėjo, kad ėmė skolinti patiems Habsburgams. Šie neliko skolingi ir 1488 metais atidavė šeimai eksploatuoti Tirolio ir dalies Vengrijos vario ir sidabro kasyklas. Tuo metu šeimos galva buvo Jakobas Fuggeris. Kaip turtingiausias žmogus Europoje Jakobas gavo pravardę Turtingasis.
Su Fuggerių parama Karolis V Habsburgas gavo Šventosios Romos imperijos karūną. Pas juos skolintis pinigų savo nuncijus siuntė Romos popiežius. Tiesa, draugystė su valdovais Fuggeriams iškrėtė piktą pokštą. XVII amžiaus pradžioje Karolis Europoje nepaliaujamai kariavo, vis labiau tuštindamas valstybės iždą ir Fuggerių pinigines.
Tiesą sakant, Habsburgai, kuriems Fuggeriai turėjo būti dėkingi už savo imperiją, ir įkalė paskutinę vinį į banko karstą XVII amžiaus viduryje: jis buvo visiškai sužlugdytas dėl pernelyg didelių išlaidų. Vienintelė paguoda, kad Fuggeriai dar turėjo žemių ir buvo įtakingi visuomenėje. Jų palikuonys iki šoio gyvena Vokietijoje ir laiko „Fürst Fugger Privatbank“.
Berenbergų bankas, įkurtas 1590 metais, yra pirmasis pasaulyje privatus bankas ir antras seniausias po Sienos Monte dei Paschi. Pasak šeimos legendos Berenbergų giminė kilusi iš brolių Hanso ir Pauliaus, verslių protestantų iš Olandijos Antverpeno, kurie pabėgo nuo karo su katalikais 1585 metais ir įsikūrė Hamburge.
Kadangi Hamburgas buvo vienas iš Hanzos sąjungos – turtingiausios Šiaurės Europos pirklių gildijos – miestų, Berenbergai čia jautėsi gerai ir sėkmingai pradėjo savo verslą. Jie užsiiminėjo ne tik lupikavimu, bet ir prekiavo audiniais ir drabužiais. Giminių padedami ir turėdami draugiškų ryšių kitose Europos šalyse Berenbergai Hamburge pradėjo gyvą prekybą.
XVIII amžiaus pabaigoje Berenbergų bankas iš esmės buvo vienintelė komercinė įstaiga Europoje, kuriai vadovavo, kad ir neilgai, moteris – Elžbieta Berenberg. Tiesą sakant, palikuonių vyriškąja linija nebuvo, tad iš Berenbergų kilo dar dvi Vokietijai svarbios dinastijos: Gosslerių ir Seilerių. Šeimai buvo rodoma didelė pagarba iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Berenbergai turėjo vietą miesto Senate jau nuo 1735 metų.
Kaip ir kitos žymios Europos dinastijos Berenbergai buvo mecenatai. XIX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje už Ernesto Gosslerio pinigus buvo organizuota vokiečių ekspedicija į Antarktidą, kuriai vadovavo Eduardas Dallmannas. Atsidėkodamas už pagalbą 1873 metais atrastas salas E. Dallmannas pavadino Goslerio salomis.
Dinastija išgyveno du pasaulinius karus, Vokietijos skilimą ir susijungimą. Berenberg – Gosler banko pagrindinė buveinė iki šiol yra Hamburge, banką valdo šeimos palikuonys – jiems priklauso 25 proc. bendrovės akcijų.
Kaduriai
Pradžią dinastijai davė Salihas Kaduri, Bagdado žydas, sėkmės lydimas pirklys ir verslininkas. Saliho laikais šeima verslo reikalus dažniausiai tvarkė Mumbajuje (Bombėjuje), Indijoje. Jam mirus 1876 metais du Saliho sūnūs persikėlė į Honkongą. XX amžiaus viduryje Kaduriai atidarė prekybos biurus visuose Rytuose, vertėsi viešbučių, elektros, nekilnojamo turto verslu, turėjo kaučiuko plantacijas. Tačiau didžiausią pelną jie gaudavo iš bankų tinklo.
Šeimos nariai daug dėmesio skyrė labdarai, atidarydavo žydų ir arabų mokyklas, statė sinagogas. Eliss Kaduri buvo žinomas sionistų judėjimo dalyvis. Už jo pinigus pastatytas Jeruzalės Hebrajų universitetas.
1917 metais kitas Kadurių klano narys Elly gavo riterio titulą. Jis mirė 1922 metais. Testamentu jis paskyrė 100 000 svarų sterlingų švietimo plėtrai Palestinoje, kurią pagal Tautų sąjungos mandatą valdė Didžioji Britanija. Jo sūnus Lawrence'as vėliau buvo išrinktas Britų Lordų Rūmų nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą Kaduriai padėjo žydų šeimoms Europoje. Jų vardu pavadinta viena iš seniausių sinagogų Porto mieste Portugalijoje.
Rose Kaduri buvo ištekėjusi už Amerikos Karinių oro pajėgų pionieriaus ir šnipo Illerio du Borje. Lawrence'o Kadurio sūnus Michaelis šiandien patenka į 10 turtingiausių Honkongo žmonių sąrašą. Jis yra vedęs kubietę Lady Betty, kolekcionuoja senovinius automobilius.
Vanderbiltai
Giminės pradininkas Cornelius Vanderbiltas gimė 1794 metais Port Ričmonde, dabartinio Niujorko rajone. Olandų kilmės ūkininko sūnus Cornelius turėdamas 11 metų metė mokyklą, svajodamas pradėti savo verslą. Kai jam sukako 16 metų jis nusipirko baržą už motinos paskolintus pinigus. Keleivių plukdymas pasirodė esąs pelningas verslas – skolą jis grąžino per metus, jo pelnas atskaičius baržos kainą buvo 1000 dolerių.
Septyniolikametis jaunuolis tapo firmos, užsiimančios keleivių pevežimu jūra, savininku. XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo pirmuoju žmogumi Amerikos laivininkystės versle, nusipirko pusę Niujorko ir pradėjo užsiiminėti tarpkontinentiniu keleivių pervežimu. Žmonės jį pagarbiai vadino „Komandoru“. Gyvenimo pabaigoje C.Vanderbilto turtas siekė 100 mln. dolerių – 143 mlrd. dolerių dabartiniu kursu. Per tris amžius šeima davė pasauliui gražių ir talentingų palikuonių. Consuelo Vanderbilt buvo laikoma viena iš patraukliausių XX amžiaus moterų, o Gertrude Vanderbilt įkūrė Whitney Amerikos meno muziejų.
Iš tebegyvenančių dinastijos atstovų išsiskiria Gloria Vanderbilt – aktorė, svarią padėtį visuomenėje užimanti moteris, savo vardo prekės ženklo džinsų kūrėja. Būtent ji viena iš pirmųjų davė pradžią mėlynų džinsų madai. Ji taip pat išleido patalynės, drabužių ir kvepalų kolekcijas.
2009 metais pasirodė G. Vanderbilt autobiografija, kurioje ji atvirai pasakoja apie visus savo erotinius nuotykius. Šių metų vasario 20 dieną Vanderbiltų imperijos palikuonei sukako 90 metų.
Krupai
Stambiausių Vokietijos pramonininkų šeima, garsi plieno ir ginklų gamyba. Krupų (vok. Krupp) giminės kilmės istorija siekia XVII amžiaus pradžią. Pasak legendos, Arndtas Krupas, smulkus lupikautojas iš Eseno, pirmąjį savo kapitalą susikrovė 1600 metais – baimindamiesi pasaulio pabaigos pamaldūs eseniečiai pardavinėjo savo turtą pusvelčiui ir telkėsi bažnyčiose, maldaudami Dievo atleidimo, jei netikėtai ateitų Paskutiniojo teismo diena.
A. Krupas, neva netikėjęs pasaulio pabaiga, už grašius supirkinėjo namus ir brangenybes, o paskui, kada paaiškėjo, jog nebuvo pagrindo nerimauti, vėl viską pardavė ankstesniems šeimininkams už trigubai didesnę kainą. Yra ir kita, labiau į tiesą panaši versija: A.Krupas atvyko į Eseną per visuotinę maro epidemiją ir pralobo supirkdamas namus iš tų, kas pabėgo iš miesto bijodamas užsikrėsti.
Plieno verslas ir karinių ginklų gamyba tapo pagrindiniu Krupų šeimos užsiėmimu per Napoleono karus XIX amžiaus pradžioje. Pirmąjį stambų kontraktą Alfredas Krupas sudarė 1859 metais – jis pardavė Vilhelmui I 312 plieninių patrankų, kurias išrado Krupai. Nuo to laiko Krupai tapo pagrindiniais karinių ginklų tiekėjais Vokietijoje. Pergalė 1870 metų kare su Prancūzija buvo suvokiama kaip didelė „Kruppstahl“ sėkmė.
Per visą Pirmąjį pasaulinį karą Krupai aprūpino vokiečių kariuomenę ginklais. Į Hitlerį, kuris XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje tapo reikšminga politine figūra, Krupai žiūrėjo iš aukšto – tai buvo ne jų aplinkos žmogus. Tačiau kai šis atėjo į valdžią, Gustavas Krupas priėmė nacių ideologiją: už nugaros jis netgi buvo vadinamas „supernaciu“ – taip uoliai pramonininkas gynė NSDAP įsitikinimus.
Niurnbergo procese Gustavas buvo pripažintas kaltu, bet suimtas taip ir nebuvo – 1941 metais jis patyrė insultą, po kurio jau nebeįstengė atsigauti. G. Krupas mirė 1950 metais pakelės viešbutyje Vokietijos užkampyje, kur su žmona Bertha pragyveno penkerius metus. Jo sūnus Alfredas buvo SS narys ir neslėpė savo simpatijų Hitleriui. Krupų fabrikuose belaisviai iš okupuotų kraštų dirbo prievartos darbą, su žydais ir slavais buvo elgiamasi labai brutaliai.
Niurnberge Alfredas buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, konfiskuojant visą jo turtą, bet jau po poros metų amerikiečiai jį amnestavo ir grąžino didžiąją dalį fabrikų. Iki praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigos Krupai tebebuvo Vokietijos pramonės elitas, perdavus bendrovės valdymą iš tėvo sūnui. 1999 metais susijungė dvi didelės bendrovės – Krupų ir Thyssen AG. Taip susikūrė korporacija „ThyssenKrupp AG“ – vienas iš galingiausių šiandieninės Vokietijos pramonės koncernų.
Toyoda
„Toyota“ kompanijos įkūrėjas ir Japonijos pramoninės revoliucijos tėvas Sakichi Toyoda gimė 1867 metais neturtingo dailidės šeimoje. Dėl daugybės S. Toyodos išradimų jis neretai vadinamas Japonijos Thomu Edisonu. 1890 metais jis išrado rankinio valdymo audimo stakles, kurios atnešė žmogui, neturinčiam net mokyklinio išsilavinimo, nemažai pinigų.
XIX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje Sakichi išvyko pakeliauti po Europą ir JAV. Ten jis pirmą kartą pamatė automobilius, kurie visiškai užvaldė jo vaizduotę. Sugrižęs namo jis įkūrė bendrovę. 1930 metais Sakichi mirė, ir jo bendrovė atiteko sūnui iš pirmosios santuokos Kiichiro. Šis dinastijos pradininko įpėdinis ir išleido pirmąjį automobilį „Toyota“ 1936 metais.
Kiichiro sūnūs ir anūkai vadovavo kompanijai iki 1992 metų. 2000 –aisiais kompanijai „Toyota Motor Corporation“ pradėjo vadovauti Sakichio Toyodos proanūkis Akio, kuris po 12 metų tapo pirmuoju žmogumi pasaulio automobilių pramonėje. Ispahaniai
Viena iš seniausių ir garsiausių verslo dinastijų Rytuose. Ispahaniai kildinami iš Irano Isfahano. Klano pradininkas Mohammedas Hashemas persikėlė į Indiją, Bombėjų (dabartinį Mumbajų) 1820 metais ir įkūrė ten šeimos verslą. Ispahaniai nesispecializavo vienoje kurioje nors srityje – jie prekiavo arbata ir prieskoniais, oda ir nekilnojamuoju turtu, vertėsi ir viešbučių verslu. Mirza Abu Talib Ispahani buvo vienas iš pirmųjų Rytų verslininkų, kuris ėmė tvarkyti verslo reikalus Europoje XVIII amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko beveik visi vyriškosios linijos šeimos nariai gaudavo išsilavinimą geriausiose privačiose Britanijos ir Amerikos mokyklose ir universitetuose.
1900 metais Londone atsidarė „Ispahani & Sons“ biuras. 1934 metais šios bendrovės pagrindu susikūrė „M.M. Ispahani Limited“, kuri per Antrąjį pasaulinį karą aktyviai prekiavo chemikalais, džiuto maišais, arbata ir šlaku. Po to, kai 1947 metais Pakistanas gavo nepriklausomybę, Ispahaniai perkėlė ten didžiąją dalį savo verslo. Jų šeima užėmė vieną svarbiausių vietų Pakistano ekonomikoje - štai Mirza Ahmedas Ispahani buvo Pakistano tarptautinių oro linijų pagrindinis akcininkas. Jo sūnus Mehdi užėmė „M.M. Ispahani Limited“ vadovo postą iki savo mirties 2004 metais.
Bendrovei ir šiandien vadovauja Mehdi vaikai. Kaip ir anksčiau, Ispahaniai užsiima bemaž visomis verslo rūšimis nuo viešbučių verslo ir prekių pristatymo į namus internetu iki prekybos arbata ir krekeriais.
Hennessy
1743 metais devyniolikmetis jakobitas Richardas Hennessy pabėgo iš namų, kad prisijungtų prie Airijos būrių, kariavusių Prancūzijos karaliaus Liudviko XV pusėje prieš jo nekenčiamus anglus. XVIII amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje karas nubloškė jaunuolį į Prancūzijos Šarantos (Charente) regioną, į kurį jis nusprendė sugrįžti praėjus beveik 20 metų - 1765 metais.
Konjako (Cognac) miestelyje R.Hennessy atidarė prekybos biurų ir pradėjo konjako gamybą. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms Hennessy konjakas pateko ant karaliaus stalo. Liudvikui XVI gėrimas patiko, ir veikiai nuo pageidaujančių įsigyti Hennessy produkcijos neįmanoma buvo atsiginti. Jau XVIII amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje konjakas pradėtas eksportuoti į Didžiąją Britaniją ir Ameriką. Anglijos karalius Jurgis IV buvo didelis Hennessy produkcijos gerbėjas.
1865 metais Maurice`as Hennessy sugalvojo konjako gradaciją pagal skonį ir kokybę – taip atsirado įžymiosios penkios žvaigždutės. Šiandien kompanijai, gaminančiai trečdalį kasmet pasaulyje išgeriamo konjako, vadovauja Maurice`as Richardas, aštuntosios Hennessy kartos atstovas.
Louis-Dreyfus
Ūkininkų sūnus, Elzaso žydas Leopoldas Dreyfus 1851metais įkūrė mažą grūdų prekybos bendrovę – iš pradžių jis veždavo šeimos ūkio produkciją parduoti į Šveicarijos Bazelį, paskui, kada verslas pasirodė esąs pelningas, ėmė prekiauti ir kaimynų produkcija. Bendrovė buvo registruota tėvo vardu, pats Leopoldas dar buvo per jaunas, kad galėtų pavadinti ją savo vardu (vėliau jis pasikeitė pavardę į Louis-Dreyfus). Jau po septynerių metų jis persikėlė į Berną ir pradėjo verstis grūdų tiekimu iš Rytų Europos į Vakarų Europą.
Po 1870 metų Prancūzijos ir Prūsijos karo Elzasas atiteko Vokietijai, bet Leopoldas buvo linkęs būti Prancūzijos, o ne Vokietijos piliečiu ir persikraustė į Paryžių. O 1900 metais bendrovė „Louis-Dreyfus“ buvo stambiausias grūdų tiekėjas visame pasaulyje. Leopoldas Louis-Dreyfus mirė 1915 metais, pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje. Firma atiteko jo sūnums Louis ir Charles. Turtas ir įtaka pramonininkų sluoksniuose padėjo Louis tapti iš pradžių Trečiosios Respublikos deputatu, o vėliau ir senatoriumi. Drauge su broliu jis materialiai rėmė svarbiausią Prancūzijos komunistų organą - laikraštį „Humanité“.
Po Louis mirties 1940 metais kompanijų grupės „Louis-Dreyfus“ valdymą perėmė jo sūnūs. Pierre Louis-Dreyfus per Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas iš žymiausių prancūzų Pasipriešinimo kovotojų, o XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje gana sėkmingai grįžo į verslą. Pierre mirė 2011 metais, sulaukęs 102 metų amžiaus. Jo sūnui Gerardui dabar 81 metai. 2006 metais „Forbes“ įvertino jo turtą 3,4 mlrd. dolerių.
Margarita Louis-Dreyfus, Leopoldo Dreyfuso kito palikuonio – Roberto Louis-Dreyfuso žmona, beje, gimusi Rusijoje. 2014 metų duomenimis ji užima antrąją vietą pačių turtingiausių Prancūzijos moterų sąraše (pirmąją vietą užima „L’Oréal“ savininkė Liliane Bettencourt). Jos turtas vertinamas 8,5 mlrd. eurų. Šią moterį gerai pažįsta ir sporto sirgaliai – jai priklauso Marselio „Olympique“ futbolo klubas.
