Didžiausio Baltijos šalyse pagardų gamintojo „Daumantai LT“ (ankstesnis įmonės pavadinimas „Vesiga“. – Red. ) bendraturtį Saulių Grinkevičių dažnai klausia, kaip jiems, trims verslo partneriams, per tiek laiko pavyko nesusipykti ir nepasukti į skirtingas puses.
„Tai lėmė keletas veiksnių. Esame jaunystės draugai. Pas tas pačias paneles vaikščiojome. Jei tada nesusipykome, tai dabar tikrai nėra dėl ko pyktis“, – pasakodamas apie verslo partnerius Romaną Seliavą ir Robertą Neimontą juokiasi įmonės vadovas.
Nesusipyko, sako, dar ir todėl, kad nė vienas neturėjo tikslo uždirbti daug pinigų.
Jie kartu sportuoja, kartu keliauja, bet privatumo ribos stengiasi neperžengti ir vienas kito pinigų neskaičiuoja.
Atsisakė sėkmingos karjeros ir ėmėsi verslo
„Daumantai LT“ steigėjas S. Grinkevičius įsitikinęs: įmonė gimė laiku ir vietoje.
„Sutapo ir laikas, ir darbinės karjeros laikotarpis. Tuomet drąsos imtis verslo netrūko. Jei būtų kitas metas, jei būtume buvę vyresni, ponas Dievas žino, ar būtume pradėję. Jaunesnis žmogus linkęs daugiau rizikuoti, nes viskas atrodo dar labai toli ir įmanoma“, – juokiasi pašnekovas.
Po studijų tuometiniame Žemės ūkio universitete (dabar A.Stulginskio universitetas. – Red.) S. Grinkevičiui ketvertą metų teko padirbėti didelėje sovietinėje organizacijoje – Statybos treste.
„Man nesuprantama Sovietų Sąjungoje egzistavusi sistema, sovietinė planinė ekonomika. Turėjome rimtus valstybinius užsakymus, geriausią techniką, bet skirdavo tik 70 proc. medžiagų. Prisikrauni dešrų, važiuoji į Maskvą, Vilnių, įtikinėji, kad reikia daugiau. Treste dirbo 800 darbuotojų, bet jų darbo našumas skaičiuojant dabartiniais pinigais – vos 8 mln. litų. Dabar „Daumantai LT“ su 80 žmonių padaro 40 mln. apyvartą. Įsivaizduojate, koks buvo sovietų darbo našumas?" – iki šiol S.Grinkevičiui tai kelia nuostabą.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę tuometiniais masteliais aukštas pareigas ėjusiam Sauliui kirbėjo mintis, jog reikia imtis kažko savo. Juoba kad valdžia labai akivaizdžiai deklaravo paramą verslui.
Kėdainiečio sprendimas aplinkiniams buvo nesuprantamas. Kaip tokias pareigas einantis žmogus, kuriam atsiveria puikios karjeros galimybės, gali nerti į nežinią?
Po kurio laiko Statybos trestas, kuriame jis buvo pradėjęs sėkmingą karjerą, bankrutavo.
Susimetė
Anuomet buvo įprasta verslą pradėti tik ką nors privatizavus. Jauni kėdainiečiai tokios galimybės neturėjo. Jie tiesiog susimetė po 200 rublių ir pradėjo sukti galvą, kur prasimanyti daugiau pinigų.
„Važinėjome į Rusiją, gabenome įvairias žaliavas. Prekiavome ką tik atsidariusioje Lietuvos biržoje. Prekyba, nedidelis parduotuvių tinklas, maitinimo įstaigos – blaškėmės, ieškojome savo kelio. Tačiau mes visi – inžinieriai, todėl visą laiką sukome mintis apie gamybą. Mums tai atrodė rimčiau, tvirčiau“, – daugiau kaip 20 metų senumo įvykius prisimena verslininkas. Pirmiausia jie ėmėsi žuvies perdirbimo verslo.
Verslas gimė stichiškai
„Kai pradedi viena, atsiranda kita“, – sako S.Grinkevičius. Jo įsitikinimu, svarbiausia žengti pirmą žingsnį.
Jokie verslo planai anuomet nebuvo rašomi, viskas buvo daroma stichiškai. Pats gyvenimas rašė verslo planą.
Žuvies perdirbimas, galima sakyti, ir buvo tas kelias, kuris atvedė prie pagardų gamybos.
„Žmonės nenorėjo vien tik paprastos silkės. Panoro jos su prieskoniais, padažais. O Lietuvoje jų nebuvo, tekdavo vežtis iš svetur“, – prisimena verslininkas.
Tada ir buvo toji pradžia, tas kibiras, kuriame buvo maišomas majonezas. Laikas parodė, kad ši verslo niša yra visiškai neužpildyta. Sekėsi geriau, nei tikėjosi. Asortimentas didėjo – buvo pradėta kečupų, padažų gamyba. Vyrai netrukus atsisakė žuvies verslo ir apsistojo tik prie pagardų. Laikui bėgant iškilo naujas, kompaktiškas, jaukus fabrikas.
„Savo kompanionams sakiau: kai mes parduosime 100 tūkst. indelių per mėnesį, važinėsime „mersais“. Dabar per mėnesį parduodame apie 1,5–2 mln. indelių. Tada 20 tonų mums atrodė labai didelis kiekis, dabar – 600–700 tonų“, – pasiekimų neslepia „Daumantai LT“ bendraturtis. Ir važinėja jis jau ne mersedesu, bet „Ferari“.
Jei galėtų, mažintų asortimentą
Didžiausias „Daumantai LT“ galvos skausmas – 106 produktų asortimentas. Įmonėje vienu metu gaminama vienos rūšies produkto partija, tada imamasi kito. Keičiant gaminį tenka viską išplauti, išvalyti, nes naudojami skirtingi priedai, kurie gali pakenkti būsimo produkto kokybei.
„Lietuvoje su keliais produktais neišgyvensi. Nesame tokie dideli, kaip pasaulio gigantai, kurie gali gaminti tik vieną ar kelis produktus. Aišku, jei atsirastų didelių pirkėjų, kuriems pakaktų tik kelių produktų, būtų paprasčiau. Nes didieji gali gyventi uždirbdami vos vieną centą pelno nuo gaminio, o mes – ne.
Duokit man tris produktus, kuriuos visas pasaulis pirks, aš gaminsiu nesustodamas. Ir bus be proto didelis darbo našumas“, – įsitikinęs verslininkas.
Jis neslepia pasididžiavimo, kad jau dabar įmonė beveik pasiekė ES darbo našumo vidurkį. Vienam įmonės darbuotojui tenka 432 763 litų apyvartos (ES vidurkis yra 453 745 litų).
Pamaitina emigrantus
„Lietuvos rinka – ypatinga“, – neslepia S. Grinkevičius. Anot jo, paprastai paklausą turi 2–4 produktai, kurie sudaro 60–70 proc. parduodamos produkcijos. Visus kitus jis vadina nišiniais produktais.
„Bet jei tu nepasiūlysi nišinių produktų, gali visai prarasti rinką. Lietuviai mėgsta viską išragauti, o paskui vėl grįžta prie tradicinio produkto.
Nišiniai produktai – kitokie, jie turi didesnę pridėtinę vertę, įdomesni, inovatyviškesni. Būtent tokie jie ir sudomino švedus, danus, suomius. Mes jau radome nedidelę, bet užtikrintą rinką, kurioje pardavinėjame ekologiškus kečupus. Juos ima Danijos ir Švedijos prekybos tinklai“, – pasakoja verslininkas.
Verslininką glumina apklausų rezultatai. Jas atliekant apie 40 proc. respondentų tikino pirksią ekologinius produktus, tačiau realybė kitokia. Skandinavijos rinkose Daumantų ekologiškų produktų parduodama 40 tūkst. pusės kilogramo pakuočių, o Lietuvoje – vos tūkstantis indelių.
Įmonė iš viso eksportuoja 20 proc. produkcijos. „Daumantai LT“ produkcija pasiekia Skandinavijos, Latvijos, Anglijos, Airijos, Vokietijos parduotuvių prekystalius. Verslininkas juokiasi, kad pirmiausia jiems rūpi pamaitinti emigrantus.
Tradicinis majonezas, pusriebis ir majonezas su krapais, majonezas su mango vaisiais – tai produktai, kuriuos galima laikyti įmonės vizitine kortele. Tarp padažų jau penkerius metus pirmauja tradicinis pomidorų padažas. Populiarumu nenusileidžia ir karališkasis su gabaliukais, tradicinis, kiniškas kečupai.
Keli dešimtmečiai, skirti šiam verslui, S. Grinkevičiui jau leidžia vertinti , kaip kinta vartotojų skonis. Anot jo, atėjo nauja karta, pakeliavusi, išragavusi ir norinti naujo, įvairesnio skonio produktų.
Bankų krizė ir šarma plaukuose
Ne už kalnų įmonės „Daumantai Lt“ 25-metis. Tris krizes ištvėrusi įmonė, pasak vadovo, dabar gyvena stabilų vidutinio uždarbio laikotarpį.
„Labiausiai įmonę palietė 1995-ųjų bankų griūtis. Tada dar nebuvome sukaupę reikiamo kapitalo, kurį turėdami galėtume plėtotis. Turėjome nuolat skolintis iš bankų. Tada jie skolindavo trims mėnesiams, nes irgi neturėjo daug kapitalo. Sueina trys mėnesiai, tu sukrapštai tuos pinigus, grąžini jiems, o jie po poros dienų vėl tau skolina. Tada driokstelėjo bankų krizė. O mes kaip tik buvome paėmę didelę paskolą gamybos plėtrai. Bankas reikalauja grąžinti pinigus, bet iš kur jų paimti? Įrenginius parduoti? Tai buvo labai sudėtingas momentas. Skrandžio opos ir pražilę plaukai – iš to laikotarpio. Ir tai truko dvejus metus. Štai tuomet buvo kilę minčių viską mesti“, – tekusius ištverti sunkumus prisimena S.Grinkevičius.
„Kiekvieną rytą ateini į darbą ir tiesiu taikymu – pas buhalterę. Galvoji, kaip užkaišioti skyles. Išklausai dešimt skambučių, koks tu niekšas, kad laiku negrąžini pinigų“, – pasakoja verslininkas.
Būtent anuomet daugybė verslų žlugo. Iš kelių dešimčių anuometinio Kėdainių verslininkų klubo narių versle liko tik keli. Išbandymai užgrūdino, tad vėliau jau niekas nebuvo baisu.
„Mums pradėjo sektis. 1998-ųjų Rusijos krizė įmonės beveik nepalietė. 1997 m. mes kaip tik su Rusija nutraukėme prekybinius santykius, nes atsirado įdomesnių dalykų, negu su jais kankintis“, – prisipažįsta verslininkas. Tiesa, visiškai nuo Rusijos rinkos jie nenusisuko, atidarė įmonę Kaliningrade, kuri dirba tiesiogiai Rusijos rinkai.
2008 metų krizės įmonė jau visai nejuto. „Esame maisto pramonės atstovai. Kai manęs darbuotojai klausinėdavo, kas jų laukia, aš sakiau: „Mes ne baldininkai, ne statybininkai, ne buitinės technikos prekybininkai. Tada, kai pajusime krizę, tai bus ne krizė, bet katastrofa. Juk žmogus vis tiek valgyti nori. Jei nustos valgyti, tada jau baigta“, – prisimena pašnekovas.
Geriausias laikotarpis buvo apie 2000-uosius, kai kasmet įmonės rodikliai ūgtelėdavo po 40 proc. Tai buvęs dinamiškas ir pelningas metas.
Paskutiniosios – dabartinės – krizės padaryta žala nėra didelė, tačiau ji pristabdė investicijas ir optimizmą. „Kai šalyje krizė, nekyla rankos investuoti. Norų idėjų yra, bet protas sako, kad metus kitus dar reikia palaukti“, – neslepia verslininkas.
Produktas, vertas pagarbos
Ar verslininkui kada nors kilo minčių keisti veiklos kryptį, išbandyti kitas sritis?
S. Grinkevičius prisipažįsta, kad buvo sulaukęs partnerių pasiūlymo užsiimti nekilnojamojo turto verslu. Bet verslo nuojauta pasufleravo: jei negali valdyti situacijos, geriau nekišk nagų.
Verslininkas teigia neretai susiduriantis su keistu požiūriu: neva produktas, kurį gamina „Daumantai.lt“, lyg ir nevertas pagarbos. „Gamink tu ką nori – žaidimo taisyklės tos pačios. Ar aš gaminsiu išmaniuosius telefonus, automobilius, ar kitką – galioja tos pačios verslo schemos, tie patys vadybos principai. Todėl man kartais nesuprantamas požiūris, kad maisto produktus gaminti gali kiekvienas kvailys.“
Plėtojant verslą provincijoje verslininkas mato tik vieną trūkumą – trūksta aukštesnės kvalifikacijos specialistų, sunkiau juos prisivilioti. Visais kitais požiūriais jis mato vienus privalumus.
„Kai dirbi Lietuvos rinkai, tas geografinis viduriukas turi privalumų. Ranka pasiekiami ir Kaunas, ir Panevėžys. Iki Kauno prieigų atvažiuoju per 15–20 min.“
Verslininkui sukirbėdavo mintis pasitraukti, leisti kitiems vadovauti. Kai reikalai įmonėje pradės blogėti, tada, sako, suprasiąs, kad jau nesusidoroja.
„Optimalus variantas, kai pats savininkas dirba. Tada visi klausimai sprendžiami operatyviai. Turėjau reikalų su didele kompanija, kur sprendimai svarstomi du tris mėnesius. Mums taip netinka“, – tvirtina įmonės bendraturtis.
Tačiau verslininkai jau augina pamainą. Įmonėje darbuojasi S. Grinkevičiaus sūnus, partnerio dukra. Tačiau įmonės steigėjai nesiima prognozuoti, ar jų vaikai ateityje sugebės perimti verslą į savo rankas.
„Tai – jauni, neseniai pradėję dirbti žmones, todėl tokie svarstymai – ankstyvi“, – teigia pašnekovas.
Gyvenimo pamokos
Gyvenimo pamokų versle netrūko. Didžiausias S. Grinevičiaus nusivylimas – valdininkų ir politikų požiūris, nenoras arba nesugebėjimas suprasti.
„Norėjome pradėti gaminti produktą be konservantų, o mums sako: „Ne, taip nebūna.“ Prasidėjo ilgas ir nuobodus stumdymasis. Kiek reikėjo sveikatos, kiek laiko sugaišti“, – susidūrimus su valdininkais prisimena verslininkas.
Tačiau visada geru žodžiu prisimina buvusį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Kazimierą Lukauską.
„1994 m., kai norėjome pradėti gaminti majonezą, užėjau pas jį į kabinetą. Toks jaunas, nedrąsus, koridoriai nepažįstami. Sakau: norim padažus gaminti. Jis atsistojo, paspaudė ranką: „Šaunuoliai, darykit. Lietuvai reikia tokių žmonių.“ Tie žodžiai mus davė gerą postūmį“, – pasakoja verslininkas.
Genetiškai modifikuotų žaliavų netoleruos
S.Grinkevičius neslepia: jį erzina nuolatiniai priekaištai, neva, „Daumantai.lt“ naudoja genetiškai modifikuotas žaliavas. Net giminės susibūrimuose Dzūkijoje, įmetę naminukės, giminaičiai bando iškvosti, kokie ten „kvarabai“ į majonezą ir padažus dedami.
„Net pavadinimą nutarėme pakeisti. Vietoj modifikuotų žaliavų įrašėme „pakeistų savybių“. Bendrovės nuostatuose yra įrašyta, kad mes netoleruosime GMO. Tokių garantijų reikalaujame ir iš gamintojų“, – tvirtina gamintojas.
Saugumo garantas
Jau aštuntą kartą „Daumantų“ pagardų gamintojams buvo suteiktas aukščiausias maisto saugos ir kokybės vadybos įvertinimas. Nepriklausomų ekspertų atliktas auditas patvirtino, kad „Daumantai LT“ atitinka visus reikalavimus, kuriuos kelia tarptautinės „British Retail Consortium (BRC) Global Standart for Food Safety“ versijos standartas. Šis sertifikavimas įmonei nėra privalomas, tačiau tokius sertifikatus turinčios bendrovės yra vertinamos kaip patikimi ir skaidrūs maisto produktų tiekėjai.
„Apie tavo prekes kalbamasi tik tada, kai parodai tą standartą. Be jo neįsileidžia į užsienio rinkas. Į jį ypač atsižvelgia didžiausi pasaulio prekybos tinklai. Tas sertifikatas mus taip pat įpareigoja tikrinti savo tiekėjus. Tai yra saugumo garantas, kad įmonėje viskas gerai“, – pasakoja įmonės vadovas.
Lietuvos standartizacijos departamento duomenimis, BRC sertifikatus turi 25 maisto gamybos bendrovės.
Pagardų krikštatėvis
„Mūsų aukso fondas“, – pristatydamas įmonės technologą Algį Kairį pokštauja S. Grinkevičius. Tai dar vienas vaikystės draugas, kuris kelis dešimtmečius ištikimai su verslininku žengia koja kojon.
A.Kairys yra visų čia gamintų ir gaminamų pagardų autorius. Jo kolekcijoje jau per 600 sukurtų produktų rūšių.
„Geras darbas – kaip pomėgis“, – pripažįsta A. Kairys, kuriam dirbti pasitelkus fantaziją tiek namų virtuvėje, tiek įmonės laboratorijoje – vienas malonumas. Jeigu yra koks nors pasaulyje pagamintas padažas, sužinoti sudedamąsias jo dalis ir jį nukopijuoti technologui būtų vienas juokas.
Tačiau nusivylimų netrūksta. Pagamina technologas produktą, kuris pačiam labai patinka, tačiau rinkoje jis niekaip neprigyja. Technologui iki šiol nuostabą kelia daug dalykų. „Neprognozuojamas tas pirkėjas“, – juokiasi.
Anot jo, rinkos tyrimai Lietuvoje labai keblus dalykas – žmonės viena kalba, kitaip elgiasi. Taip nutiko su ekologiškų produktų linija. Apklausos rodė, kad tokia produkcija tikrai turės paklausą, bet kol kas ji sunkiai randa savo pirkėją.
„Konservatyvus tas mūsų pirkėjas. Pripranta prie vieno skonio, pabando naują ir vėl grįžta prie savo įpročių. Jaunimas kitoks, bet jis mažiau gamina namuose. Galima gaminti pagardus su įvairiausiais prieskoniais, vaisiais, tačiau ne viskas įtinka pirkėjui“, – savo pastebėjimais dalijasi technologas.
Anot jo, lietuvių ir kitų šalių skoniai skiriasi. Kuo toliau nuo Lietuvos gyvena pirkėjas, tuo tie skirtumai didesni.
Įmonė turi gražią tradiciją – kasmet apdovanoja lojalius, gerus darbuotojus. Už bendrovei paaukotus 20 metų, už darbštumą ir kūrybingumą A.Kairys yra apdovanotas aukso medaliu.
Faktai:
Vienam įmonės darbuotojui tenka 432 763 litų apyvartos (ES vidurkis yra 453 745 Lt). Šis rodiklis parodo darbuotojų darbo našumą.
Per metus skiria apie 0,5 mln litų labdaros ir paramos.
Ypatingą dėmesį „Daumantai LT“ sksiria savo miesto vaikų sportui. Remia įvairias komandas, stato stadionus.
Daug metų remia „Nevėžio" futbolo klubą, atskirus sportininkus. Prie „Nevėžio" klubo yra įsteigtos septynios vaikų sekcijos.
„Daumantų“ pagardų kūrėjas Algis Kairys, kulinaras pagal specialybę, jau 20 metų dirba įmonėje ir kuria originalius padažus. Iš viso yra sukūręs daugiau kaip 600 skirtingų padažų. Vidutinis mėnesio atlyginimas įmonėje - 2700 litų.
