Bendrovės „Aukmergės baldai“ pavadinimą puikiai žino ne viena žinoma baldais prekiaujanti kompanija.
Jos gaminami apie 300 skirtingų modelių ir įvairios paskirties aukštos kokybės baldai perkami beveik visuose pasaulio žemynuose.
Pernai įmonė skaičiavo beveik 17 milijonų litų apyvartą.
Pagrindinis bendrovės „Aukmergės baldai“ užsakovas jau daugiau nei dvylika metų yra Didžiosios Britanijos prekybos tinklas „Next“, kuriam priklauso didžioji dalis – apie 70 procentų jos pagaminamos produkcijos. Tiek pat laiko įmonė bendradarbiauja ir su kitu šios šalies pirkėju – dizainerių kompanija „Case Furniture“.
Pastarasis užsakovas Ukmergės baldininkams patiki pagaminti vien tik išskirtinius baldus, sukurtus garsių dizainerių: Matthew Hiltono, Shino Azumi, Marinos Bautier ir kitų.
Gyvena tik iš savo kišenės
Pasakojant bendrovės „Aukmergės baldai“ sėkmės istoriją, reikėtų pradėti nuo įmonės veiklos pradžių pradžios.
Prieš 15 metų, kai ši naujokė įsikūrė ilgametės ir bankrutavusios bendrovės „Ukmergės baldai“ vietoje, mažai kas tikėjo, kad senas tradicijas turintis baldų verslas Ukmergėje kada nors atsigaus.
„Kai vilniečiai bendrovės savininkai pakvietė mane čia dirbti ir aš pasirašiau turto priėmimo aktą, pradėjęs atidžiai skaityti visus dokumentus patyriau šoką.
Tačiau jau buvo per vėlu – nebuvo kur trauktis“, – tuos laikus prisimena bendrovės „Aukmergės baldai“ vadovas ir bendraturtis Jonas Petrauskas.
Įmonės „Ukmergės baldai“ palikimas varė į neviltį – didžiulė skolų kupra, 140 darbuotojų, kuriems atlyginimas nebuvo mokamas 7–8 mėnesius, ir darbui tinkamas tik vienas nešildomas 2 tūkstančių kvadratinių metrų ploto cechas.
„Mūsų pirmtakai gamino greitai ir daug pigių, nepaklausių baldų, negalvodami, kaip juos parduoti. Gaminiai dažniausiai atsidurdavo sandėlyje ar, pavyzdžiui, buvo nemokamai siunčiami į Rusiją.
Iš bankų buvo imami kreditai ir paprasčiausiai pravalgomi.
Kai atėjau čia dirbti, iškart pasakiau, kad dabar gyvensime tik iš savo kišenės.
Iki šiol nesame pasiskolinę nė lito, kreditą iš banko ėmėme tik kartą, veiklos pradžioje, kai reikėjo įsirengti šildymo katilą“, – teigė J.Petrauskas.
J.Petrauskui pavyko normalizuoti įmonės veiklą jau po pusmečio – susigrąžinti ankstesnės įmonės prarastą tiekėjų pasitikėjimą, darbuotojai atlyginimus ėmė gauti laiku, o buvusių darbdavių skolos jiems bei „Sodrai“ – viso apie 1,3 milijono litų – buvo padengtos maždaug po 1,5 metų.
Kaip tai pavyko padaryti?
„Mes visiškai pakeitėme veiklos taktiką – nusprendėme nebegaminti į sandėlį.
Ir iki šiol, kol neturiu patvirtinto konkretaus užsakymo su kainomis, nė viena lenta nėra perpjaunama.
Pradėjome kaupti, o ne švaistyti pinigus – nevažinėjome į keliones, nepirkome brangių automobilių, o vis investavome. Ir iki šiol tai darome – į naujas technologijas ir mokių pirkėjų paieškas.
Norint dirbti be skolų, reikia nuolat skaičiuoti ir neparduoti gaminių nuostolingai, nors mažiausią – 10 procentų pelną reikia gauti“, – tikino bendrovės „Aukmergės baldai“ direktorius.
Pasak jo, vienas iš stambiausių ir pirmųjų įmonės užsakovų buvo Didžiosios Britanijos prekybos tinklas „Marks & Spencer“.
Išvaikė peles ir paukščius
Šiandien bendrovė „Aukmergės baldai" tvirtai stovi ant kojų. Kasmet investavus po milijoną litų, įmonės gamybos plotai padidėjo dešimt kartų, buvo pastatyta 10 medienos džiovyklų, nauji šildymo katilai, kita įranga.
Beveik visi ukmergiškių gaminiai yra iš nesenstančio ąžuolo masyvo arba jo lukšto, minimalistinio dizaino, klasikinio stiliaus.
Jų apdailai nenaudojamos jokios kenksmingos medžiagos (stalatai, laminatai, melaninai ir kt.), o tik natūralios – gerai į medieną įsigeriantis ekologiškas linų sėmenų, saulėgrąžų aliejus.
„Nors tai yra aukštesnės klasės baldai, jų kainų lygis panašus kaip ir prekybos tinkle „Ikea“. Tiesa, nė vienas mūsų gaminamas baldas nėra sukurtas lietuvių dizainerių, visų jų autoriai yra užsieniečiai“, – pabrėžė J.Petrauskas.
Ar sunku rasti produkcijos užsakovų, ar jie nesistebi, kad nedideliame Ukmergės mieste stovintis baldų fabrikas gali pagaminti aukštos klasės gaminius, įgyvendinti garsių dizainerių fantazijas ir įtikti išrankiam užsieniečių skoniui?
„Jie mus visą laiką stebi, tikrina įmonės istoriją – juk mes šioje rinkoje esame ne vieną dieną. Pavyzdžiui, kad toks prekybos monstras kaip „Tesco“ mumis patikėtų, teko laukti ištisus metus.
„Tesco“ iškelti reikalavimai buvo labai griežti, vienas pagrindinių buvo turėti įmonės etinį ir techninį auditą, kurį atliko pasamdyti brangiai kainuojantys tarptautiniai auditoriai. Rastiems trūkumams pašalinti turėjome tik mėnesį.
Per tą laiką išmokome įmonės teritorijoje išgaudyti visas peles ir kitus graužikus, atbaidyti paukščius, taip pat tvarkingai suregistruoti ir sudėlioti visas turimas aštrias darbo priemones – pavyzdžiui, atsirado net adatų apskaitos žurnalas“, – kalbėjo įmonės vadovas.
„Aukmergės baldai“ yra kol kas vienintelė šalies įmonė, nuo praėjusių metų rugpjūčio tiekianti savo gaminius kompanijai „Tesco“. Vien per praėjusių metų penkis mėnesius ukmergiškiai šiam užsakovui išsiuntė daugiau nei vieno milijono litų vertės produkcijos.
Ąžuolai įstrigo Ukrainoje
J.Petrauskas patikino, kad dabar jo vadovaujamos bendrovės didžiausias galvos skausmas – įvykiai Ukrainoje ir kinai.
Dėl įvykių Ukrainoje sutriko pagrindinės įmonės žaliavos – ąžuolų tiekimas. Spalio mėnesį į Lietuvą iš ten buvo įvežtas paskutinis ąžuolinių rąstų krovinys.
„Mes patys ąžuolus džioviname ir pjauname, šio atsakingo darbo negalime patikėti kitiems.
Ąžuolai džiovyklose laikomi mažiausiai 3 mėnesius.
Stengiamės nuolat sandėlyje turėti paruoštų milijono litų vertės lentų – juk užsakovui negali pasakyti, kad dabar neturi medienos, jos visada privalo būti pakankamai. Šiuo metu tos mūsų atsargos jau senka“, – teigė pašnekovas.
Per metus „Aukmergės baldai“ vidutiniškai sunaudoja iki 4 tūkstančių kubinių metrų ąžuolinių rąstų ir apie 50 tūkstančių kvadratinių metrų lukšto.
Kita ne mažesnė metų metus besitęsianti problema, anot J.Petrausko, yra kinai.
„Kiek laiko dirbame, tiek su jais kariaujame. Jie labai greitai sugeba nukopijuoti mūsų gaminius, yra tikri kopijavimo meistrai ir jokios apsaugos nuo jų, deja, nėra.
Viename gaminyje yra leistini 7–8 pakeitimai ar minimalūs skirtumai ir to plagijavimu nebepavadinsi.
Pavyzdžiui, užtenka pakeisti baldo rankenėlę ar vos centimetru jį pažeminti, truputį pagilinti stalčių“, – piktinosi J.Petrauskas.
Prieš kurį laiką Ukmergėje gamintą labai paklausią baldų kolekciją pagal prekybos tinklo „Marks & Spencer“ užsakymą kinai netrukus nukopijavo ir pasiūlė ją anglams iš jų pirkti perpus pigiau.
Jau po dviejų mėnesių „Marks & Spencer“ dėl šio savo sprendimo pasigailėjo – visus kinų pagamintus baldus dėl jų prastos kokybės teko išimti iš prekybos.
„Marks & Spencer“ vėl sugrįžo pas mus, tačiau mes atsisakėme jiems gaminti, nes jau dirbome su „Next“.
Iki 2005 metų kinai dar nebuvo tokie agresyvūs kaip dabar – jie jau pradėjo kelti kainas, mažiau kaip 100 gaminių nebegamina.
Iki didžiosios ekonominės krizės skandinavai iš jų buvo prisipirkę tiek daug baldų, kad sandėlių durys neužsidarydavo – net pavargo pardavinėti.
Mūsų pranašumas prieš kinus tas, kad sutinkame gaminti ir mažas baldų partijas – tik po 20 ar 30 gaminių, tad užsakovams nebereikia jais užkišti sandėlių.
Be to, esame lankstūs ir greiti, taip pat esame arti, Europoje.
Kinai tik deklaruoja apie savo gaminių kokybę ir dizainą, o mes tai vykdome“, – teigė J.Petrauskas.
Ukmergėje – geidžiamiausias darbdavys
Bendrovėje „Aukmergės baldai“ šiuo metu dirba 180 darbuotojų, beveik visi yra Ukmergės gyventojai. Tik direktorius ir dar trys darbuotojai į darbą važinėja iš Jonavos.
Vidutinis atlyginimas įmonėje – daugiau nei 600 eurų.
Prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas visi įmonės darbuotojai paskatinami piniginėmis premijomis.
„Visi darbo ieškantys pirmiausia ateina pas mus. Jei turime ką pasiūlyti – nebeišeina, o jei ir išeina, po kurio laiko vėl sugrįžta“, – sakė J.Petrauskas.
Iš kur pas jį tas verslo genas?
Išgirdęs šį klausimą 60-metis J.Petrauskas nusišypsojo.
„Iš profesijos esu inžinierius šilumininkas.
Daug metų vadovavau bendrovei „Jonavos baldai“, po to teko padirbėti ir bendrovėje „Beržų kompleksas“ – buvau komercijos direktoriumi, dešras pardavinėjau.
Nesigailiu, kad keliai atvedė dirbti į Ukmergę. Čia įdomu, čia kūryba, čia visą laiką judu“ , – teigė jis.
