Mat 1993-iųjų rudenį seniausio Lietuvoje saldainių fabriko ateitis buvo daugiau nei miglota – nebuvo nei tiekėjų, nei žaliavų, nei partnerių.
Todėl per teismus iš valstybės įmonę atgavusiems jos įkūrėjo Antano Gricevičiaus vaikaičiams pirmiausia reikėjo rasti išgyvenimo formulę.
Savininkus sutiko priešiškai
„Rūta“ – pirmoji įmonė, kuri Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę buvo grąžinta tikriesiems savininkams.
Tuo metu fabriko nuosavybės teisių atgavimas buvo didelis iššūkis, kurio ėmėsi Vytautas Valunta, vienos iš A.Gricevičiaus vaikaičių vyras.
Įmonei pasisekė, kad tarp paveldėtojų buvo ir ilgametis pavyzdinio vardą turėjusio Smalininkų tarybinio ūkio – technikumo direktorius Algirdas Gluodas. Jam A.Gricevičiaus vaikaičiai ir patikėjo prikelti merdintį „Rūtos“ fabriką.
Iš visoje Sovietų sąjungoje naujovėmis garsėjusio Smalininkų ūkio atvažiavusiam A.Gluodui pirma pažintis su „Rūtos“ fabriku ir kolektyvu buvo nemenkas iššūkis. Mat iš valstybės perimtoje įmonėje nebuvo nei pinigų, nei užsakovų, nei tiekėjų.
„Tada saldainius galėjome gaminti iš morkų, burokėlių, nes daugiau nieko neturėjome“, – prisiminė ilgametis vadovas.
Ne geriausiomis nuotaikomis gyveno ir „Rūtos“ kolektyvas, gana priešiškai sutikęs sovietmečiu nacionalizuotą fabriką atgavusius paveldėtojus.
„Įmonė buvo išgyvenusi gaisrą, kolektyvo nuotaikos blogos. Akivaizdu, kad mūsų niekas čia nelaukė“, – apie pirmas darbo dienas 1993 m. rudenį pasakojo A.Gluodas.
Partnerių susirado per dienraštį
A.Gluodas nusprendė pats išsiaiškinti, ar šiauliečių konditerių gaminami saldumynai turi savo pirkėją. Fabriko valdytojas prisikrovė į lengvąjį automobilį sandėlyje rastos produkcijos ir pats apvažiavo parduotuves nuo Klaipėdos iki Elektrėnų.
„Norėjau įsitikinti, ar „Rūtos“ produkcija perkama, ar mes išvis turime kokią nors perspektyvą, – apie įsimintiną kelionę pasakojo A.Gluodas. – Per šią išvyką įsitikinau, kad mes esame reikalingi“.
Grįžęs į Šiaulius įmonės vadovas nutarė imtis dar vieno eksperimento – susikurti platinimo tinklą. Saldainių fabrikas tada dar neturėjo savo parduotuvių, todėl A.Gluodas dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbė, kad ieškoma platintojų.
„Norinčiųjų pardavinėti mūsų produkciją atsiliepė daug, atvažiavo apie pusšimtis būsimųjų partnerių. Įdomu tai, kad iš visų atstovų tik labai menka dalis neatsiskaitė“, – prisiminimais dalijosi ilgametis bendrovės vadovas.
Nutarė rinktis kokybę Kad įmonė galėtų pamažu judėti į priekį, „Rūtos“ kolektyvui teko paplušėti, nes dauguma patalpų neatitiko net higienos normų.
Negana to, paaiškėjo, kad nemaža dalis 1928 m. pastatytų pastatų yra avarinės būklės – sutrūnijusios perdangos galėjo įlūžti bet kurią minutę. Todėl pirmus kelerius metus vadovui teko rūpintis ir gamyba, ir pastatų gelbėjimu.
„Lūžis įvyko 1997-1998 m., kai mums reikėjo apsispręsti, kur eisime – gaminsime natūralų šokoladą ar rinksimės pakaitalus, – prisiminė A.Gluodas. – Džiaugiuosi, kad nutarėme eiti sąžiningos gamybos keliu, ėmėme gaivinti šokolado gamybos tradicijas“.
Šiuo keliu Šiaulių konditerius pasukti vertė ir turimos sąlygos. Mažas gamybos apimtis diktavo turimos įrangos pajėgumai ir ne itin didelės gamybinės patalpos, todėl lenktyniauti su didžiaisiais gamintojais nebuvo galimybių.
Apsisprendimui nemažos įtakos turėjo ir įmonės specialistų kelionė į Daniją, kurioje buvo aplankytos penkios įmonės.
„Pamatėme ir itin didelių gamintojų, ir vos tris konditerius bei vieną pardavėją turintį cechą. Tada supratome, kad rinkoje galime išsilaikyti, jei pasiūlysime išskirtinę kokybę, jei gerbsime savą pirkėją“, – pasakojo A.Gluodas.
Nišų atvėrė ir mokslininkai
Lietuvos gamintojai šokolado gaminimo paslaptimis dalintis nepanoro, todėl „Rūtos" technologams teko važinėti mokytis į Austriją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją.
Duris į užsienį šiauliečiams atvėrė Kauno technologijos universiteto profesorė Gražina Juodeikienė.
„Žengėme žingsnį pirmyn, kai pradėjome bendradarbiauti su mokslininkais. Taip atsirado saldainiai su aktinidijomis, prasidėjo kiti projektai“, – sakė A.Gluodas.
Šiauliečiai su partneriais ėmė gaminti gardumynus su šaltyje išdžiovintomis uogomis. Toks apdirbimo būdas leidžia išsaugoti ne tik spalvą, formą, kvapą, bet 99 procentų vitaminų, mineralų.
„Rūtos“ įmonė neišbandytų nišų ieško ir dabar. Šią vasarą bus užbaigtas bendras projektas su lenkais – saldainių gamyboje naudos svarainius, moliūgus, agrastus, burnočius, laukines bulves.
Šiaulių šokolado meistrai bendradarbiauja su Babtų sodininkystės ir daržininkystės institutu, Aleksandro Stulginskio, Kauno technologijos, Varšuvos gyvybės mokslų ir Vroclavo universitetais.
Muziejus pranoko lūkesčius
„Rūtos“ vardą išgarsinti padėjo prasidėjęs bendradarbiavimas su Prezidentūra. Išskirtinės kokybės skanumynų iš šiauliečių jau antras dešimtmetis užsisako valstybės vadovai.
„Be jokios abejonės mums yra garbė, kad aukščiausi Lietuvos svečiai yra vaišinami būtent mūsų saldainiais“, – sakė A.Gluodas.
Ne mažiau „Rūtos“ fabriką garsina dar vienas sėkmingas projektas – renovuotas tarpukario laikų pastatas ir įkurtas vienintelis visoje šalyje „Rūtos“ šokolado muziejus.
ES fondų paramą gavę šiauliečiai per penkerius metus svajonę pavertė realybe – muziejų su tame pačiame pastate veikiančia kavine ir firmine parduotuve atidarė prieš fabriko 100-mečio jubiliejaus šventę.
Avarinės būklės pastatą paversti muziejumi kainavo 7 miljonus litų. Tačiau dabar atvažiavę svečiai gali pamatyti, kaip gaminamas šokoladas, sužinoti, kur auga geriausi kakavmedžiai, kaip ir kada šis kvapus gėrimas pavirto burnoje tirpstančiu gardumynu.
Iš pradžių tokį muziejų ketinta įkurti Palangoje, kur A.Gricevičiaus vaikaičiai atgavo nedidelį žemės sklypą. Bet šiauliečių idėja nesužavėjo kurorto valdžios, todėl muziejus atsirado Šiauliuose.
Kuriant muziejų šiauliečiams padėjo seni partneriai – Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas.
Šiose mokyklose studijuojančių jaunųjų menininkų diplominiai darbai papuošė Šokolado muziejų. „Be mūsų pagalbininkų tikrai nebūtume išsivertę“, – pripažino A.Gluodas.
Per pustrečių metų „Rūtos“ šokolado muziejuje apsilankė daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių žmonių iš 65 pasaulio šalių – kelis kartus daugiau nei tikėjosi jo steigėjai.
Šių metų pradžioje „Rūtos“ šokolado muziejaus darbuotojai sulaukė ir Šiaulių miesto vadovų įvertinimo. Mat paaiškėjo, jog čia buvo surengta daugiausia edukacinių mokymų, todėl kolektyvui įteiktos padėkos už miesto vardo garsinimą.
Pradeda naują istorijos lapą
Daugiau kaip du dešimtmečius „Rūtos“ kolektyvui vadovavęs A.Gluodas neseniai pasitraukė iš įmonės vadovų. Naujuoju direktoriumu tapo Rolandas Pridotkas, turintis vadovavimo ir verslo konsultavimo patirties bei išmanantis saldainių rinkos ypatumus.
„Reikia tvirtinti ilgalaikius plėtros planus, o man – jau per 70 metų, todėl nutariau užleisti vietą jaunimui“, – šypsojosi valdytojas, kuriam vadovaujant įmonės gaminiai susižėrė ne vieną dešimtį aukščiausių apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vykusiose parodose.
Nustekentą fabriką naujam gyvenimui prikėlusio vadovo indėlis neliko nepastebėtas.
Šiaulių pramonininkų asociacija pernai rugsėjį A.Gluodui už šimtametės pramonės tradicijų išlaikymą, už nacionalinio produkto ir tautinių vertybių puoselėjimą, už inovacijas ir mecenatystę įteikė Chaimo Frenkelio nominaciją.
„Žinau, kad „Rūtos“ fabrikui viskas bus gerai – ir toliau bus einama sąžiningos gamybos keliu, laikomasi principo gerbti vartotoją“, – kalbėjo per karjerą ne vieną apdovanijimą gavęs A.Gluodas.
* * *
Istorijos faktai
* Šiaulių „Rūtos“ fabriką 1913 m. įsteigė A.Gricevičius. * Pirmasis įmonės cechas buvo nedidelis kambarėlis mediniame name su karamelei virti skirtu katilu, o konditeriai – A.Gricevičius ir jo žmona Juzefa. * „Rūta“ pavadintas cechas per porą dešimtmečių suklestėjo – tarpukaryje čia jau dirbo 160 konditerių, kurie gamino apie 300 pavadinimų skanumynus. * 1940 m. nacionalizuota įmonė po 53 metų buvo sugrąžinta įkūrėjo A.Gricevičiaus palikuonims. * Dabar „Rūtos“ konditeriai gamina per 300 rūšių šokoladinių, dražė ir želė saldainių. * Didžioji dalis produkcijos parduodama Lietuvoje – čia lieka apie 85 proc. šiauliečių skanumynų. Likusi dalis iškeliauja į Vokietiją, Latviją, Estiją, Suomiją, Jungtinę Karalystę. * 2014 m. įmonės pardavimai kilo 13,8 proc. – iki 24 mln. litų. Panašaus augimo tikimasi ir šiemet.
