Medžiodamas A.Truskauskas išmaišė visus pasaulio kontinentus. Jis pirmasis iš Lietuvos medžiotojų sumedžiojo Afrikos dramblį bei Tarptautiniame safari klube (SCI) oficialiai įregistravo sumedžiotą Didįjį Afrikos penketą – liūtą, leopardą, dramblį, raganosį bei buivolą. Jo trofėjai įvertinti daugelyje Lietuvos ir tarptautinių parodų: pagal SCI matavimo formules 21 jo sumedžiotas trofėjus pateko į geriausių pasaulio trofėjų dešimtukus, iš jų 6 įvertinti aukščiausiu apdovanojimu.
Prieš metus Mindūnuose (Molėtų rajone) atidaryta nuolatinė A.Truskausko sumedžiotų trofėjų ekspozicija.
Medžiotoją lrytas.lt užklupo per patį darbų įkarštį. Savaitgalį Žagarėje atidaryta tradicinė Lietuvos medžiotojų trofėjų paroda. Iki rugpjūčio pabaigos veikiančioje parodoje bus galima išvysti per 1000 eksponatų.
- Ar parodoje išvysime tik naujausius laimikius?
– Paprastai eksponuojame naujausius, per tris metus sumedžiotus trofėjus. Kiekvieną kartą paroda papuošiama šalies rekordais – geriausiais Lietuvos trofėjais. Šioje parodoje eksponuojamas ir mano sumedžiotas bei Tarptautiniame safari klube užregistruotas Afrikos didysis penketas – dramblys, liūtas,leopardas, buivolas ir raganosis. Jie sumedžioti skirtingose Afrikos valstybėse. Tai yra pirmasis toks pavojingų, sunkiai sumedžiojamų žvėrių penketukas Lietuvoje.
- Esate egzotų, tai yra visų medžioklės trofėjų, sumedžiotų už Lietuvos ribų, vertinimo komisijos pirmininkas. Pagal ką jie vertinami?
– Kiekvienas trofėjus turi savo vertinimų skalę. Surinkę daug balų medžiotojai yra apdovanojami medaliais.
– Anksčiau vyrai eidavo medžioti, kad šeima, gentis turėtų ką valgyti. O kas dabar vyrus traukia į medžioklę?
– Tai yra suaugusių vyrų žaidimai, žmonių su tvirtais genais užsiėmimas. Ir ne tik vyrų. Lietuvoje gal nėra tiek daug medžiojančių moterų, o kitose šalyse, tarkime, Vokietijoje į medžioklę traukia daug moterų.
Medžiotojai yra labai skirtingi. Viskas priklauso nuo tradicijų. Šiaurės šalyse, kurias kausto amžinas įšalas, jokios žemdirbystės nebuvo, tai ir po šiai dienai pagrindinis maistas ten yra mėsa. Suomijoje, Norvegijoje, Švedijos šiaurinėje dalyje daugiau medžiojama dėl mėsos, o trofėjus neypatingai vertina.
Kai kas piktinasi: baisi nuodėmė – žvėris žudo, mišką kerta. Medžioklė yra viena iš ūkio šakų. Kaip ir miškininkystė, žvejyba ar kitos sritys.
Žvelgiant ir praktinės, ūkinės pusės, žmogui irgi reikia išgyventi. Jis irgi turi savo poreikius tenkinti. Negali nežinia kiek to miško auginti. Medis užaugo, paseno, nuvirto ir supuvo. Jis turi būti laiku nukirstas. Tas pats su medžiokle. Negalima apsileisti plėšrūnais, kurie platina ligas. Koks miestietis piktinasi, bet jei jo vaiką sukandžiotų pasiutusi lapė, tai jo nuomonė iš karto pasikeistų. Tik uždrauskime medžioti šernus, tai ūkininkai ir Seimą, ir Vyriausybę ant šakių išneštų. Jei žvėrių skaičiau nereguliuosime, neliks nei duonos, nei bulvių.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado medžioklė?
– Esu iš miškininkų giminės. Ir mano senelis, ir tėvas buvo miškininkai. Giminėje iki šiol daug miškininkų ir medžiotojų. Ginklai, medžiokliniai šunys, medžioklė, laukinienos valgymas – visa tai mano gyvenime buvo ir iki šiol liko.
– Koks buvo jūsų pirmasis laimikis?
– Kartu su tėvuku sumedžiojau kiškį. Tėvukas augino skalikus, su jais nuolat medžiodavo.
– O jūs laikote medžioklinius šunis?
– Ilgą laiką laikiau, bet dabar neturiu tam sąlygų. Be to, kai trejetas paskutinių šunų iškeliavo Anapilin, tai namiškiams buvo tragedija.
– Kada medžioklė jums tapo verslu?
– 1989 metais tuometinė Aukščiausioji taryba įpareigojo Medžiotojų ir žvejų draugiją užsiimti komercine medžiokle, skirta užsieniečiams. Tuo metu dirbau Švenčionių medžioklės žinovu, tai man pasiūlė užsiimti šiuo darbu. Pirmiausia dirbau draugijoje, tada – Miškų ministerijoje. Prie ministerijos buvo įkurtas medžioklės biuras „Unksna“. Tapau jo viršininku.
– Tada buvo organizuojama medžioklė užsieniečiams Lietuvoje. O kada jūs ėmėtės organizuoti medžioklę kitose šalyse?
– Mes neskirstome medžiotojų į užsieniečius, ir kitus. Organizuojame medžiokles ir vieniems, ir kitiems. Vežiojame juos po visus kontinentus. Tik Antarktidoje nemedžiojome.
– Kiek kartų per metus išvykstate į medžioklę užsienyje?
– Jokio grafiko neturiu. Juoba, kad dabar tai mano verslas – vykstu tiek, kiek reikia. Buvo metų, kai į Afriką per metus ir dvylika kartų išvykdavau.
– Šiemet jau buvote išvykęs?
– Dar ne. Dabar – daug lengviau, nes versle viskas taip sustyguota, kad pačiam jau nebūtina lydėti klientų. Visame pasaulyje turime gerų partnerių, medžioklės organizatorių.
Anksčiau nebuvo patirties medžiojant užsienyje. Juk kiekvienoje šalyje – savi medžioklės įstatymai, savos tradicijos, sava kultūra, kita gamta, kiti žvėrys. Kadangi buvau dirbęs Lietuvoje su užsienio medžiotojais, tai iš jų sėmiausi patirties. Pats esu medžiotojas, todėl niekada neparduodu katės maiše. Visada medžioklės vietas pirmiausia praeinu pats. Nes visame pasaulyje yra norinčių būti partneriais. Dabar ir į Rusiją nebūtina klientų lydėti, o pradžioje buvo visko. Tie partneriai, kurie blogai dirbo – nebedirba, kurie gėrė – prasigėrė. Dabar žinau, kas gerai dirba ir vežu pas juos. Viskas sustyguota nuo pasitikimo iki išvykimo.
– Kokių šalių medžiotojai yra patys azartiškiausi?
– Visi medžiotojai yra azartiški, tautybės čia negalioja. Medžiotojai yra laipteliu aukščiau už eilinius turistus. Pirmiausia jie – žingeidūs žmonės. Per medžioklę jie pažįsta tikrąjį pasaulį. Kur tik tave bevežtų turistinės firmos, turizmas yra šou verslas. Po medžioklės mes kartais užsakome kitas pramogas – kas nori, gali žvejoti, kiti – pasižvalgyti po šalį. Nusikaltimas nukeliauti i į Zimbabvę ir neaplankyti Viktorijos krioklio. Eiliniai turistai niekada nepasiekia ir nepamato to, ką mato medžiotojai. Jie eina į sunkiai pasiekiamas vietas. Gyvūnai paprastai gyvena kuo toliau nuo žmonių, todėl medžiotojai pamato tikrąjį to krašto grožį, kultūrą.
– Kaip valstybių sienas įveikia ginklai ir trofėjai?
– Kiekvienam medžiotojui nuosavas ginklas kaip nuosavas šaukštas. Tai – savas įrankis, todėl dauguma vežasi nuosavus ginklus. Mūsų biuras sutvarko visus reikalus. Kiekviena šalis turi savus ginklų apyvartos įstatymus, turi juos gerai išmanyti. Todėl mes tam ir esame, kad parūpintume leidimus išvežti ir įsivežti ginklus.
Beveik iš visų šalių negali išsivežti trofėjų iš karto po medžioklės. Trofėjai turi būti paruošti pagal veterinarinius reikalavimus. Veterinarinė kontrolė laukia ir toje šalyje, kur gyvūnas sumedžiotas, ir į kurį jis įvežamas.
– Daugelis yra įsitikinę, kad medžioklė – tik žvėrių žudymas.
– Juos žudo tik brakonieriai. Juk medžioklė pasaulyje – viena iš griežčiausiai reglamentuojamų sričių. Yra kiekvieno žvėries sumedžiojimo limitai, todėl negali sumedžioti daugiau, nei leidžia tos šalies metų kvota. Todėl privaloma turėti visus leidimus legaliai medžioklei. Kai kuriose šalyse už nelegalią medžioklę galima pakliūti į kalėjimą. Taip pat reikalingas trofėjų išvežimo leidimas iš eksportuojančios šalies į importuojamą. Jei šalyje vienokių ar kitokių žvėrių labai daug, tai reikalavimai – ne tokie griežti, bet yra ir labai griežtų. Yra tokių žvėrių rūšių, kurių iš viso negalima įvežti į Europos Sąjungą. Tarkim, Kanadoje, Britų Kolumbijoje medžiojame juoduosius lokius, kurių ten yra labai daug. Rudųjų lokių medžioklė yra legali, bet parsivežti juos į ES draudžiama. Mes net negalime iš Baltarusijos atsivežti vilkų. Baltarusija sumedžioja kasmet daugiau kaip 1200 vilkų. Medžioklė yra legali, jie leidžia išsivežti, bet ES draudžia įsivežti.
– O kokia forma į Lietuvą grįžta trofėjai?
– Galima užsisakyti iškamšą užsienyje, tačiau ne visur tų gerų meistrų yra. Tačiau aš visiems rekomenduoju parsivežti ragus, kaukoles ir susūdytus kailius. Lietuva turi Dievo dovaną – taksidermijos (iškamšų ruošimo) meistrą, pasaulio čempioną Kęstutį Bybartą.
– Kokie pagrindiniai geros iškamšos kriterijai?
– Viskas priklauso nuo to, kaip ji pagaminta. Ji turi būti padaryta taip, kad šimtu procentų atitiktų gyvą, gamtoje esantį gyvūną. Viskas – akys, blakstienos, lūpos ir kitkas. Beveik visi trofėjai, kuriuos aš turiu, yra K.Bybarto darytos iškamšos.
– Ko užsienio medžiotojai ieško Lietuvoje, kokie žvėrys juos labiausiai domina?
– Viskas priklauso nuo konkrečios šalies medžioklės kultūros. Tarkime, italai ir prancūzai labai domisi paukščių medžiokle. Jiems sumedžioti slanką su šunimi tas pats, kas mums Sibire medžioti mešką. Danai labai mėgsta medžioti stirninus, vokiečiai medžioja viską. Beveik visus medžiotojus domina briedžiai, nes Vakarų Europoje – piečiau šiaurinės Lenkijos šių žvėrių jau nerasi.
– O ko trūksta jūsų asmeninėje trofėjų kolekcijoje?
– Dar nesu sumedžiojęs baltosios meškos, neturiu mėlynojo avino, nes jį galima sumedžioti tik Kinijoje. Buvo likusios dvi dienos iki skrydžio, kai Kinija visiškai šalyje uždraudė medžioklę. Tai politiniai dalykai: partiniai su verslininkais nepasidalino įtakos zonų. Tai nutiko maždaug prieš penkerius metus ir draudimas iki šiol neatšauktas.
Esu sumedžiojęs 23 meškas, 11 vilkų. Turiu daugiau kaip tūkstantį trofėjų, o štai lietuviško stirnino man dar nepasisekė sumedžioti.
– Kur laikote savo trofėjus?
– Muziejuje, namuose, darbe, sandėlyje. Turiu minčių plėsti Mindūnų ekspoziciją, juk ten dar pirmas aukštas tuščias.
– Kuris trofėjus jums pačiam yra brangiausias?
– Negaliu į tą klausimą atsakyti. O štai ko neturiu – galiu atsakyti. Nesu sumedžiojęs aukso medalio vertės lietuviško stirnino. Nesiseka.
Sovietiniais laikais iš Lietuvos vienintelis tikras eksportas į užsienį buvo žvėriena. Buvo sudaromi valstybiniai planai. Tuo metu stirninų kelis šimtus sumedžiojau, tačiau aukso vertės taip ir nepavyko.
– Tai gal jų nebelikę?
– Per trejetą metų Lietuvos medžiotojai sumedžiojo 75 aukso vertės stirninus. Medalio vertą gyvūną mes turime teisę sumedžioti tik tada, kai jis gamtai yra atidavęs viską, palikęs palikuonių. Mes medžiojame pagal selekcinius principus. Elninių žvėrių patinų – elnių, briedžių, stirninų, danielių – visų, kurie augina ragus, eilinis medžiotojas negali medžioti, tik medžiotojas selekcininkas.
– Ar į medžioklę užsienyje vykstama medžioti konkretaus žvėries, ar svarbiausia – pats medžioklės procesas?
– Paprastai vykstama medžioti konkrečių žvėrių. Nors yra paprastų medžiotojų, kuriems medžioklė – malonumas. Juk jei niekas negalėtų medžioti, ar dirbti mėsos kombinatuose – mes neturėtume ką valgyti. Tvirtos valios ir rankos žmonių taip pat reikia. Jie užsiima žvėrių reguliavimu. O trofėjininkus domina konkretūs žvėrys. Jie renka, kaupia trofėjus, siekia medalių. Paprastai į užsienį medžioti vyksta trofėjininkai, jie žino ko nori.
– Kurios šalys yra brangiausios medžioklei?
– Gan brangi yra Tanzanija, Zambija, Bostvana. Daug kas priklauso nuo to, kaip konkrečių žvėrių medžioklė yra limituojama. Komercinė medžioklė yra griežtai kontroliuojamas ir ribojamas verslas. Kuo didesnė konkurencija tarp klientų, tuo didesnė ir kaina.
Paskutinį kartą medžiojau Tanzanijoje. Tai buvo retųjų žvėrių medžioklė. Leidimai jiems parduodami paketais. Pernai viso pasaulio medžiotojams Tanzanijoje buvo skirta tik 19 paketų. Afrikoje galima ir pigiai pamedžioti.
– Kokia kelionė šių metų planuose?
– Ketinu nukeliauti į Burkiną Faso, nes man dar trūksta bene aukščiausio Tarptautinio safari klubo apdovanojimo už kelis žvėris, kurie gyvena tik Vakarų Afrikoje. Tokią medžioklę reikia užsisakyti iš anksto, kartais net prieš metus, nes vėliau gali būti išnaudoti limitai, arba užimtas laikas.
– Kiek laiko reikia skirti tokiai kelionei?
– Rekomenduoju planuoti ne mažiau kai 5 dienas trunkančią medžioklę. Gali kas nors tuos žvėris išbaidyti, gali pasitaikyti netinkamas oras. Kuo daugiau sumedžioji, tuo mažesnė kelionės savikaina. Trumpiausia kelionė, kurią rekomenduoju į Afriką – 9 dienos, iš kurių 5-6 dienas reikia skirti medžioklei. Juk reikia ir turistinius objektus aplankyti, po miestus pasivaikščioti. Jei medžiotojas nori sumedžioti kelis žvėris iš didžiojo penketo, tai niekas nedaro medžioklės mažiau nei 21 dieną.
Esu medžiojęs Tanzanijoje ir daugiau kaip mėnesį. Medžiojome pietinėje Tanzanijos dalyje, o paskui perskridome į vakarinę, nes norėjau kuo daugiau trofėjų surinkti.
– Ar turite kokį talismaną, kurį pasiimate į medžiokles?
– Ne. Kai skrendi į užsienį, turi prieš pusmetį pirktus bilietus , tai jokių prietarų jau nepaisai.
– Kokias tradicijas, ritualus turi medžiotojai?
– Europos medžiotojai turi žvėries pagerbimo tradicijas. Jeigu medžioja didesnis didesnis būrys medžiotojų, žvėrys yra išguldomi aikštelėje, apdedami eglišakiais. Kampuose uždegami laužai, išsirikiuoja medžiotojai ir varovai, dūdoriai, skleidžiami įvairūs medžiokliniai signalai. Žvėriui įdedama tarp dantų šalia augančio medžio šakelė – vadinamasis paskutinis kąsnis, kita uždedama ant žaizdos, dar viena įteikiama medžiotojui, kuris šakelę įsikiša į kepurę.
– Ar esate grįžęs be trofėjaus?
– Visko buvo. Medžioklė nėra pašaudymas šaudykloje. Sėkmė priklauso nuo daugybės aplinkybių – oro, kitų sąlygų. Kartais tiesiog keliai su norimu žvėrimi nesusikerta.
– Gajus mitas, kad komercinėje medžioklėje būna viskas paruošta – tik ateik ir šaudyk. Ar tai tiesa?
Yra tokių medžioklių. Mes jas vadiname aptvarinėmis, kai žvėrys auginami didžiuliuose aptvaruose. Bet ir čia sėkmė priklauso nuo medžiotojo. Gali būti ir sąlygos geros, ir žvėrių netrūkti, bet dar reikia prie jų prisėlinti, pataikyti.
– Ar komercinės kelionės vis labiau populiarėja?
– Pats pikas buvo per Atgimimą. Tiek žvėrių mes Lietuvoje niekada neturėsime, kiek turėjome sovietiniais laikais. Visas miškų ūkis priklausė valstybei, niekam nerūpėjo kiek tie žvėrys pašarų surijo. Jokių nuostolių niekam atlyginti nereikėjo. O juk visi žinome kaip partijos grietinėlė mėgo medžioti.
Atėjus Atgimimui Lietuvą užplūdo užsieniečiai. Jiems labai rūpėjo pažiūrėti, kas gi už tos geležinės uždangos darosi. Žvėrių buvo daug. Užsienietį medžiotoją visada domino trofėjai, o mėsa likdavo medžioklės plotų naudotojams.
– Ar medžioklėje nyksta riba tarp lyčių – ir moterys, ir vyrai medžioklėje lygiateisiai? O gal toks galioja prietaras, kaip laivuose, kad geriau moters ten nebūtų?
-Yra tokių pasakymų. Bet kiekvienas vertina taip, kaip jam atrodo. Medžioklėje negalioja rangai, pareigos. Su manimi Marijampolėje medžiojo Švedijos karalius. Niekas nebūtų pasakę, kad jis karalius. Net jo apsauga nekrito į akis.
Lietuvoje medžiojo vienas turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių, teko medžioti ir su ne vienu Rusijos oligarchu.
– Kuo skiriasi medžiotojai iš užsienio nuo vietinių?
– Dabartiniai medžiotojai yra išsilavinę, jų supratimas – kitoks. O anksčiau būdavę visko. Kai kam atrodydavo, kad nusipirko medžioklės paslaugą, tai turi viskas būti padaryta taip, kaip jis nori. Viso pasaulio medžioklės biurų, tokių kaip mano, paslaugos esmė – parduoti ne žvėrį, ne trofėjų, bet patį procesą – medžioklę su maksimalia tikimybe sumedžioti žvėrį. Mes turime užtikrinti maksimalias garantijas, saugumą, tikimybę, kad medžioklės zonoje ten reikalingų žvėrių tikrai bus, kad vietiniai vedliai dirbs profesionaliai ir viskas, kas įmanoma, bus padaryta, kad medžiotojas sumedžiotų trokštamą žvėrį. Bet nutinka visko – juk ir „Maximoje“ ne visų prekių yra. O medžiotojui belieka pataikyti, juk nėra baisesnio dalyko, kai žvėris sužeidžiamas. Iš paskutiniųjų stengiamės tą žvėrį surasti. Bet jei ir nepavyksta jo rasti, daugelyje šalių laikoma, kad jis nušautas ir medžioklė baigta. Nutinka taip, kad pinigai ir licencija išnaudoti, o trofėjaus sumedžioti nepavyko.
– Ar yra tokių gyvūnų, į kuriuos jums nekyla ranka šauti?
– Lietuvoje aš niekada nešaunu į stirną. Dar nuo medžioklės su tėvuku įsisąmoninau, kad stirna – per daug gražus gyvūnas. Be to, ji atves stirniukų. Nesu medžiotojas mėsininkas.
– O kurių gyvūnų, kuriuos jums teko sumedžioti, mėsa yra valgoma?
– Valgoma praktiškai visų – antilopių, elninių, šerninių mėsa. Paprastai nevalgoma plėšrūnų mėsa. Tiesa, senovės Lietuvoje lūšiena buvo laikoma karališku maistu. Bet Lietuvoje lūšių mes negalime medžioti, šie žvėrys įtraukti į Raudonąją knygą. Net ir visai nusenusių dramblių, begemotų mėsa vietos gyventojų yra labai vertinama.
– Kokių nuotykių esate turėjęs per savo medžiotojo karjerą?
– 1989 metais buvau patekęs į sužeistos meškos glėbį. Sumaigė ranką, sudraskė koją ir kaklą. Didžiausia laimė, kad jos letena tik per milimetrą praslydo pro miego arteriją. Tai nutiko Sibire, Rytų Sajanuose. Vienam medžiotojui draudžiama traukti į medžioklę, bet tada tokie laikai buvo.
Daug keliaudavau su vadinamaisiais laukiniais turistais. Jie vykdavo į kalnus, o man tai tikdavo. Jie rinkdavo ženšenį, mumijų, aš medžiodavau. Buvo dvi damos, du vyrai ir aš penktas – medžiotojas. Nebuvo nei kam žaizdų susiūti. O juk meška dantų nevalo. Užvirindavome arbatinį, šliūkštelėdavome kalio permanganato, tada įmerkdavau ranką ir laikydavau. Taip dezinfekuodavau žaizdas, tada ištepdavau žaizdas mumijumi ir užrišdavau. Visas mano žaizdas būtent tai ir padėjo tuomet išgydyti. Dabar jau špygas galiu rodyti.
Pas medikus taip ir nenuvykau. Iki artimiausio kaimo, kuris buvo už 500 kilometrų, kelionė truko dvi savaites. Kol įveikėme tą kelią, man jau buvo geriau. Buvome jauni, patrakę, likau gyvas, todėl nusprendėme tęsti kelionę toliau. Juk aš bendrakeleiviams sugadinau kelionę, nes su meška susidūriau pirmomis stovyklavimo dienomis. Į namus grįžau po pusantro mėnesio, kai jau jokių daktarų nereikėjo.
– Kokie būdo bruožai skiria medžiotojus nuo kitų žmonių?
– Tai yra tvirto charakterio, gerą jumoro jausmą turintys žmonės.
– Ar komercinė medžioklė – tik turtingų žmonių pomėgis?
– Tai yra dar vienas mitas. Jei tu gali leisti sau turistinę kelionę, gali leisti ir medžioklinę. Tokios kelionės yra nuostabus dalykas. Tu pamatai pasaulį, o jis toks didelis ir gražus.
