Vietiniams jau žinoma
Biržuose virš pirmame daugiabučio namo aukšte įsikūrusios „Kų tujė?“ kepyklėlės-kavinės dažnai galima pamatyti ant palangės sėdinčią merginą. Ji tabaluoja kojomis ir vos nesiekia kepyklėlės afišos, geria kavą iš raudono, baltais taškeliais puošto puodelio ir džiugiai pamoja kokiam smalsiam praeiviui.
Taip laisvą rytą Biržais mėgaujasi vos prieš metus kepyklą-kavinę įsigijusi 25 metų biržietė Giedrė Užkurėlytė.
Tie, kurie domisi intelektualiniais žaidimais, merginą pažino anksčiau, nei ji čia įsikūrė.
Ji dalyvavo televizijos projekte „Ateities lyderiai“ su Vilniaus universiteto komanda ir atsakymus į suktus klausimus išmąstydavo itin greitai.
Mergina yra Biržuose daugeliui pažįstamo 64-erių Juozo Užkurėlio, bandžiusio laimę Seimo rinkimuose, dukra.
Po geografijos – konditerija
Skubėti išgerti kavą ant palangės tabaluojant kojomis merginai nėra reikalo – jeigu tik prireiks jos pagalbos, kepėjoms tereikės išeiti į lauką ir užvertus galvą aukštyn pašaukti.
Tokią progą apsigyventi virš nuosavos kepyklos G.Užkurėlytė gavo tik pradėjusi tvarkyti dokumentus dėl būsimo verslo. Rinkdama gyventojų parašus mergina sužinojo, kad butas virš kavinės yra laisvas, tad nieko nelaukusi jį išsinuomojo.
Nors G.Užkurėlytė planavo gyventi Vilniuje, ten baigė geografijos studijas, tačiau tokio gyvenimo posūkio ji visai nesigaili.
„Kuo toliau, tuo labiau man patinka būti čia“, – šypsojosi verslininkė.
Tėvai padėjo įsigyti kavinę
Mergina neslėpė – kepyklą įsigyti jai padėjo tėvai, gyvenantys Biržų rajone, Sližių kaime. Jie verčiasi ekologine gyvulininkyste.
Per daug savo dukros jie nelepino niekad, tad ir dabar padėjo tik tiek, kiek manė reikalinga, kitą dalį mergina turi užsidirbti pati. Kitaip ji jaustųsi nepatogiai prieš du jaunesnius brolius – 24-erių Tomą ir 21 metų Vytautą.
„O kuo broliai prastesni už mane? Man tėvai nupirks kavinę, tai vienas brolių gal lėktuvo tuomet užsinorės?“ – juokavo jauna verslininkė.
Kitos dalies pinigų kavinukės savininkė Rimutė Bajorūnienė sutiko palaukti.
Buvusi savininkė negaili patarimų
G.Užkurėlytė mena, kad kavine domėjosi ir kiti pirkėjai. Tačiau jie planavo įrengti kažką kita, nors ir būtų iš karto sumokėję visą sumą. Bet R.Bajorūnienė ieškojo žmogaus, kuris norėtų tęsti jos veiklą. Taip ir susidūrė iki šiol viena kitos nepažinojusių dviejų biržiečių keliai.
Dabar R.Bajorūnienė padeda merginai suprasti verslo paslaptis. Kaip tik mums kavinėje bekalbant su G.Užkurėlyte, buvusi savininkė atėjo aplankyti jos, pažiūrėti, kaip sekasi, patarti.
„Dažniausiai verslininkai nori dirbti iki grabo lentos. Tačiau reikia susiprasti, kai ateina laikas išeiti. Biržų seniūnijoje mano dukra negyvena, ji negalėjo perimti verslo, o čia atsirado štai ta šauni, viskuo besidominti mergina. Sutarėme, kad kai matysiu, jog jai nebereikia mano pagalbos, aš pasitrauksiu. O dabar padėsiu jai atsistoti ant kojų“, – pasakojo moteris.
Savo stilių derina prie kavinės
Tik nusipirkusi kavinukę G.Užkurėlytė nutarė, kad ji turi būti susijusi su Biržų kraštu, tuo norėdama pamaloninti klientą. Pirmiausia tai atsispindi kepyklėlės pavadinime.
„Kų tujė?“ („Kaip tu?“) – tarmiškai tariamas klausimas išreiškia daug ką. Mes taip teiraujamės, kaip žmogui sekasi. Tai gali būti ir nuostabos šūksnis, kad seniai matėme draugą ir klausiame, kas naujo nutiko jo gyvenime“, – aiškino G.Užkurėlytė.
Toks pavadinimas pasiteisino: pasak jaunos verslininkės, jis traukia praeivių akį. Būdama už prekystalio biržietė dažnai mato, kaip vietiniai gyventojai sustoja fotografuotis po pavadinimu ar garsiai šūkteli iš nuostabos.
Bandeles, pyragus, tortus, keksiukus G.Užkurėlytė kepa beveik tokius pat, kokius kepė prieš tai buvusi savininkė.
Tačiau interjerą naujoji šeimininkė pakeitė pagal savo skonį: prie kasos aparato vazoje mirksta rožiniai bijūnai, puodeliai kavai visi raštuoti, kavinės sienos papuoštos vinilinėmis tapetų juostomis, prie jų prikabintos vinilinės muzikos plokštelės, ant palangės stovi katinų skulptūrėlės.
Ir pati G.Užkurėlytė tądien buvo lyg prisiderinusi prie interjero, nors tikino, kad nieko nederino ir tik skubėjo išlėkti iš namų.
Mergina vilkėjo margą, prie sienos juostų derantį sijoną, margus marškinius, apsiavusi patogiais sportbačiais, o į ausis buvo įsisegusi skirtingų spalvų auskarus su katinais. Dėmesį traukė ir G.Užkurėlytės viename šone madingai išskusti plaukai.
„Nemanau, kad šiais laikais esu išskirtinė. Be to, man Biržuose pasisekė sutikti vien tolerantiškus žmones. Visi čia geri, tik kiek uždaresni nei Vilniuje, bet ir tai laikui bėgant pasikeis“, – šypsojosi mergina.
Būrė prastą verslo ateitį
Apie nuosavą kavinę biržietė pasvajodavo jau studijų laikais.
Kažkada su tėvu vaikščiodama po Biržus ji bedė pirštu į vieną pastatą ir pasakė, kad galbūt ji kada sumąstys grįžti į Biržus ir tame pastate gal įkurs kavinę.
Apie tai mergina pakalbėjo ir pamiršo. Tačiau jos tėtis šią mintį įsidėmėjo ir pamatęs skelbimą, kad parduodama kepyklėlė-kavinė, tik ne tame pastate, kur dukra rodė, atsargiai paklausė, ar ji nenorinti pabandyti savo laimės.
„Daug kam mano sprendimas buvo netikėtas. Užuot rinkusis magistro mokslus, kitų akimis, kaip kokia kvailė grįžau į provinciją, užkampį, ir esą apskritai man čia niekas nepavyks“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau praėjo metai, ir mergina švyti.
„Pirmi metai versle dažniausiai būna su minuso ženklu. Tik vėliau po truputį pelnas pradeda kilti. O mes dabar stovime ant nuliuko, minuso neturėjome ir tai yra labai gerai“, – apie mokinę pasakojo R.Bajorūnienė.
Bandeles kepa neįgalieji
Iš viso kavinėje šiuo metu dirba šeši žmonės. Keturi jų – neįgalieji. Juos jau anksčiau įdarbino R.Bajorūnienė pagal socialinį projektą. Moteris įkūrė ir socialinę įmonę „Vairidas“. Pagal sutartį neįgalieji kavinėje turėtų dirbti iki rudens.
Tačiau G.Užkurėlytė tikisi, kad jie norės likti dirbti pas ją ir toliau.
„Bent jau man taip atrodo. Stengiuosi sukurti tokias sąlygas, kad jie norėtų dirbti pas mane“, – sakė jauna darbdavė.
Kavinėje siūloma apie 7 rūšių bandelių. G.Užkurėlytė sako, jog kepėjai kepa jas mažais kiekiais, kad kiekvieną dieną atėjęs žmogus gautų šviežią produktą. Kartais tenka kepti ir kelias partijas kepinių, nes iš mokyklos supuola smaližiai vaikai.
Pelningiausios dienos kavinė neturi. Būna, pirmadieniais mergina vos spėja suktis, o penktadienį, kad ir keista, būna ramu.
Su biržiete kavinėje kalbėjomės ketvirtadienį po pietų. Diena buvo rami, mums kalbantis nebuvo lankytojų.
Slaptų receptų nežino nė darbdavė
Savaitgaliais G.Užkurėlytė sakė kavinėje dirbanti viena, todėl ir pačiai tenka viską iškepti. Pasak jos, viskas jai sekasi gerai, tik į tortų kepimą ji dar nelenda.
„Vis dėlto geografija ir tortai truputį skiriasi“, – juokėsi verslininkė.
Pasak jos, slaptų kepėjų receptų yra ne vienas. Kiekvienam kepiniui kepėjos naudoja slaptą prieskonį, kurio kitoms neišduoda. Ką jos kepėjos naudoja, nežino ir pati G.Užkurėlytė.
„Suprantu tai. Juk geras kulinaras turi turėti paslaptį“, – sakė biržietė.
Įprastą dieną kepėjos dirba nuo ryto, o po pietų verslininkė pasilieka kavinėje viena ir pardavinėja, ką jos darbuotojos prikepė.
Dar nepamiršo proto mūšių
G.Užkurėlytė net ir versle nepamiršta intelektualinių žaidimų, į kuriuos buvo labai aktyviai įsitraukusi studijų metais ir netgi išgarsėjusi – per televiziją ją ne kartą rodė.
Studijuodama Vilniaus universitete ji su kitais keturiais studentais dalyvavo laidoje „Ateities lyderiai“. Pirmą laidos sezoną jų komanda buvo žaidimo nugalėtoja.
Dalyvauti televizijoje ją pakvietė Vilniaus universiteto žaidimo „Protmūšiai“ prezidentė. „Protmūšio“ veikloje biržietė sukiojosi jau nuo pirmo kurso, universitete organizavo žaidimus, vėliau su trimis draugais susibūrė į žaidimus organizuojančią komandą „Proto aveniu“.
Žaidimus jie organizuoja ir Biržuose, ir Vilniuje. Kaip tik neseniai prie vaikų namų Medeikiuose vykusioje stovykloje savo protus žaidimu „mankštino“ ir į biržietės klausimus atsakinėjo vaikų namų mažyliai.
Sugalvoti žaidimo klausimus G.Užkurėlytei nėra sunku. Tai lemia šešerių metų patirtis.
Pagrindinis tokių žaidimų principas – ne begalinės žinios, o tai, kad atsakymą būtų galima išmąstyti.
Su kavinuke G.Užkurėlytė įsigijo ir banketų salę. Dabar ji svajoja ją sutvarkyti, gauti papildomus leidimus ir galbūt dirbti ten iki vėlumos.
„Iš biržiečių teko girdėti dejonių, kad nėra kur jiems pasisėdėti po 23 valandos“, – aiškino mergina.
Naktinių paklydėlių verslininkė nesibaimina. Ji įsitikinusi, kad salėje vyks intelektualūs pasisėdėjimai ir pigaus alaus ieškantieji nieko tinkamo čia neras.
Užtat į kavinukę dažnai užsuka senukai.
Iš rūsio kelsis į namą
Nemažai kavinėje G.Užkurėlytei padeda ir jauniausias jos brolis. Kol kas jo mintys sukasi apie trenerio specialybę.
Kitas brolis padeda tėvams ūkyje, yra baigęs automechanikos mokslus.
Jau anksčiau esame rašę, kad Užkurėlių šeima – netipiška, nenuobodi. Visi trys J.Užkurėlio vaikai užaugo rūsyje, bet nesijautė prastesni už kitus. Tėvai sutarė, vaikus mylėjo – tai ko bereik.
J.Užkurėlis su 18 metų jaunesne žmona Gene svajojo apie neįprastą būstą – erdvėlaivį primenantį apskritimo formos namą, tačiau tik išliejo jo pamatus ir statybos sustojo. Visas lėšas teko investuoti į ūkį. Todėl šešių asmenų šeima įsitaisė maždaug 15 kvadratinių metrų ploto rūsyje be langų ir jame pragyveno daugiau nei 20 metų.
Dukra sakė, kad ten pat jie gyvena ir dabar. Tačiau ūkis jau modernizuotas, į jį reikia investuoti vis mažiau lėšų, todėl statybos vėl po truputį pajudėjo iš mirties taško. Šią vasarą šeima planuoja rimtai pradėti darbus, o kitąmet gal jau įsikurs neįprastame name. Nors, kaip sakė biržietė, jai patinka ir dabartinis tėvų būstas, jo išmargintos sienos suteikia jaukumo.
Dėl tokio gyvenimo būdo vietos gyventojai kartais merginos tėvą pavadindavo keistuoliu, tačiau ji džiaugiasi turinti tokį įvairiapusišką, viskuo besidomintį tėvą.
„Žmonės įpratę kitokius žmones, mąstančius kitaip nei jie patys, vadinti keistuoliais. Man tai nesuprantama“, – sakė G.Užkurėlytė.
